2025 metais minime visuomeninės politinės organizacijos Vilniaus vadavimo sąjunga, veikusios 1925–1938 m. Lietuvoje ir užsienyje, šimtmetį.

Vilniaus vadavimo sąjūdis sutelkė Lietuvos visuomenę, išugdė jos patriotizmą. Savita ir labai trokštama lietuviško pasaulio ateities vizija buvo patraukli ir visiems suprantama, todėl palaikoma visų gyventojų sluoksnių, nepaisant partinės, profesinės ir socialinės priklausomybės.

1925 m. balandžio 26 d. Lietuvos universitete įvyko steigiamasis Vilniaus vadavimo sąjungos susirinkimas. Draugijos sumanytojai – kun. Fabijonas Kemėšis, Mykolas Biržiška, Andrius Rondomanskis, Stasys Šilingas, Zigmas Žemaitis, kun. Mečislovas Reinys ir Antanas Smetona– tikėjosi suburti po pasaulį išsibarsčiusią lietuvių bendruomenę ir atgauti istorinę Lietuvos sostinę Vilnių. Tuo tikslu turėjo būti sutelkti siekiui pritariantys nariai, o Vilniaus klausimas keliamas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.1933 m. pradžioje Lietuvoje veikė 358 sąjungos skyriai. Užsienyje 1937 m. veikė 61 sąjungos skyrius: 50 iš jų – JAV, kiti – įvairiose šalyse: nuo Monrealio iki Charbino. Plėsdama savo gretas Vilniaus vadavimo sąjunga vadovavosi principu, kad organizacijoje atsiras vietos visiems lietuviams ir nelietuviams, nepriklausomai nuo jų pažiūrų, pritariantiems, kad Vilnius būtų Lietuvos sostinė. Tokia nuostata padėjo sutelkti plačiausius gyventojų sluoksnius.

Apie tai, kaip buvo renkamos aukos, kaip į šį judėjimą buvo įsitraukę spauda ir mokyklos, pasakoja Vrublevskių bibliotekos mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė.