Man knyga yra vertinga, jei ji užkalbina, sudomina, įtraukia. Džiaugiuosi, galėdamas atrasti ką nors naujo, netikėto. Man svarbu geras turinio ir formos santykis, kad pastarosios kreivė nebūtų aukščiau pirmojo: tai yra, kad nebūtų įmantriai pasakojama apie daugmaž nieką.

Nelabai įsivaizduoju, kad aš galėčiau būti perskaitęs kokią nors gerą knygą, o bibliotekos darbuotojai – ne. Turbūt greičiau aš turėčiau klausti tokios rekomendacijos. Iš paskutiniu metu skaitytų gerų įvairaus žanro, stiliaus knygų man labai įstrigo Jevgenijaus Vodolazkino „Lauras“. Skaitydavau po skyrelį prieš miegą ir laukdavau kito vakaro. Radau daug gyvenimo išminties, senolių išminties, aktualumo gijomis persipinančios su šia diena. Stebino netikėtos įžvalgos, siužeto posūkiai ir pasakojimo linija, vienoje srityje besileidžianti, o kitoje – nuolat kylanti. Dar skaitydamas pasidžiaugdavau savąja karta, nes prisimindavau, kad autorius yra mano bendraamžis, vos pora metų vyresnis. Sukildavo toks „savas svetimas“ džiaugsmas 🙂

Gynybai tikrai nepamenu, kad būtų tekę naudoti…

O varge! Kažkada vaikystėje su jaunesniu broliu žaisdavome stalo tenisą. Stalu buvo paprastas stalas, o vietoje tinklelio išrikiuodavome knygas! Kažkaip barbariška. Bet kas buvo, tai buvo. Va, dar ir brolį pridaviau…

Tam tikra prasme turbūt taip. Elektroninė knyga sutaupo vietos lentynose, yra patogesnė kelionėje, leidžia naudotis patogiomis paieškos priemonėmis. Visgi, džiaugiuosi, galėdamas į rankas paimti tikrą knygą ir priešais save turėti ne ekraną, kurio ir taip gyvenime per akis.

Negalėčiau apibendrinti. Man knyga nuo vaikystės buvo labai gera draugė. Gal ir dėlto, kad nebuvo tiek daug „greito maisto“, kuris ją nukonkuruotų. Tai aš taip ir žiūriu į gerą knygą kaip į seną gerą draugę, kuri atveria medžiu kvepiantį langą į pasaulį, į autoriaus patirtį, protą ir širdį, mankština vaizduotę, „nesušvirkšdama“ visko efektingu vaizdu per ekraną. Žinoma, viskam yra savas laikas, bet labai norisi, kad jo skirčiau ir knygai.

Negaliu įsivaizduoti nei tokios knygos, nei tokio draugo. Kaip tik labai įdomu skaityti knygą kartu su kitu. Nebūtinai esant vienoje vietoje, ir vienu metu, bet pasidalinant tuo, kas patiko, įsiminė. Kito įžvalgos praturtina ir padeda geriau ir giliau pažinti turinį.

Knygos ji tikrai neverta. Net ir elektroninės. Negali gi visko suguldyti į lentynas ar skaitmenines laikmenas. Mano gyvenimo knyga – tai atmintyje pasiliekantys santykiai, susitikimai su įvairiais žmonėmis, prisilietimas prie jų istorijų, bendras darbas ar kokybiškas laikas prie kavos puodelio, bendra kelionė. Visa tai labai paprasta, bet ir labai asmeniška, brangu. Nėra kažkas tokio, ką pavydžiai turėtum tik sau, nes savanaudiškumas žudo gyvenimą. Tiesiog tai yra tokie „mažatiražiai“ dalykai, kurie pasilieka gyvame bendravime. Ir Dievo atmintyje, nes Jam tai tikrai rūpi kiekvienas mūsų žingsnis.

Nesu itin daug ir plačiai apsiskaitęs žmogus, bet autoriai, kurių knygos patiko, yra įvairaus stiliaus ir įvairių šalių. Žinoma, tai vertimai. Amerikietis Thomas Merton, kanadietis Wm. Paul Young, Airijoje gimęs C. S. Lewis, anglas Graham Greene, danas Henri J. M. Nouwen, graikas Nikos Kazantzakis, australas Alan Marshall, švedas Fredrik Backman… Ir kiti.

Žinau, kad tikrai ne apie indėnus. Išbandytas reikalas. Ankstyvoje paauglystėje, prisiskaitęs šio bei to iš „Drąsiųjų kelių“ serijos, pagalvojau ir aš šia tema knygą parašyti. Jau po kokių dešimties minučių supratau, kad nieko nebus.

Apskritai – žinau, kad knygos neparašysiu. O jei galėčiau parašyti, norėčiau, kad tai būtų iš gyvenimo patirties išplaukianti knyga, bet nemokanti, kaip gyventi. Galbūt kalbanti vaizdais, fantastiniu siužetu, bet tokia, kurią perskaičius norėtųsi labiau gyventi, mylėti, kurti.

Gerai jau, gerai, ko čia kuklintis? Norėčiau parašyti „Žiedų valdovą“. Tik aišku, visai kitokį. Na, ne pamėgdžiojimą gi jau esančio. Labai originalų.

Po truputį skanauju Thomo Mertono „Nė vienas žmogus nėra sala“. Prieš kiek laiko gavau dovanų Liselotės Velskopf-Henrich „Harką“, tai atostogų metu sugrįžau į vaikystę. Po to įsigijau kitas senas šio ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knygas, ir šiuo metu, nors ir nereguliariai, keliauju su „Sugrįžimu pas dakotus“. O šv. Kalėdoms pasidovanojau Vandos Juknaitės „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“. Labai patiko interviu su autore, kuriame pristatoma ši knyga. Mielai perskaitysiu. Bet laukiu Kalėdų.