Leidėja Patricija Tilvikaitė apie knygas, jų skaitymą ir rašymą
Patricija Tilvikaitė – jaunosios kartos žurnalistė, dirbanti leidybos srityje, sociologė, kriminologė, lygių teisių aktyvistė. Kartu su geriausia drauge įkūrė ir rašo apžvalgas apie knygas instagramo paskyroje „book.duo“. Šių metų Vilniaus knygų mugėje debiutavo kaip rašytoja – pristatė pirmąjį romaną „Svetimkūniai“.
„Keliai mane visuomet vedė į knygas ir rašymą – ar kai stojau į žurnalistikos bakalaurą, kai išdrįsau peržengti Filosofijos fakulteto slenkstį ir mesti sau iššūkį visai kitos srities – kriminologijos – magistro studijoms. Dešimtoje klasėje pradėjau dirbti portaluose, tada ir įmerkiau pirštus į feminizmo, lygių teisių vandenis. Pasilikau svajonę rašyti apie muziką, todėl kartais recenzuoju kokį festivalį ar koncertą. Nuo vaikystės skaitau daug, greitai, godžiai, su dideliu malonumu, o dabar dar ir darbui. Kai galiu rinktis – filmas, serialas ar knyga, laimi knyga“, – prisipažįsta Patricija Tilvikaitė.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė, mano manymu, slypi malonume, kurį ta knyga suteikia. Per dažnai bet kokius kūrinius skirstome į „vertingus“ ir nelabai, reikalingus, ar ne. Tikiu, kad jei knyga tiko tam laikotarpiui, tam žmogui, tam gyvenimo etapui, ji jau vertinga ir reikalinga.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Pasinaudosiu Stephen’o King’o patarimu: „Skaitykite tai, ko kažkas nenori, kad skaitytumėte.“ Knygas, kurios sukelia pasipiktinimą – tikslingą ar nebūtinai, kurios pasakoja apie atstumiamas, net nekenčiamas visuomenės grupes, knygas, kurias kas nors nori uždrausti ar cenzūruoti. Ypač dažnai tai susiję su pažeidžiamomis grupėmis, pavyzdžiui, LGBTQ+ bendruomene.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Esu vaflius slėgusi dviem sunkiomis knygomis!
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Manau, kad įvairūs būdai skaityti – audio, elektroninės knygos – yra tik galimybė plėsti skaitančiųjų gretas. Lietuvoje dar nejaučiame didelės konkurencijos dėl kelių priežasčių: skaitytojai nenori pirkti knygos, kuri neapčiuopama, į lentyną nepasidėsi, o kainuoja panašiai, kiek ir fizinė. Retas kuris paskaičiuoja, kad darbo į ją, atmetus spausdinimą, suėjo beveik tiek pat: teisės pirkimas, vertimas, redagavimas, korektūra, maketas, viršelis, reklama… Bijoma ir dėl piratavimo. Tačiau tikiuosi, kad situacija keisis ir būdų skaityti tik daugės.
Pati mielai renkuosi elektroninę knygą skaityklėje – man visapusiškai patogu, gal net patogiau, nei popierinė.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Nors dažnai tenka girdėti, kad jaunimas neskaito, manau, kad neskaitančių buvo ir bus visada. Nenorėčiau kalbėti už visą kartą, kaip ir nenorėčiau, kad kitos kartos atstovas kalbėtų už mane. Manau, kad kiekvienas žmogus turi atrasti savitą ryšį, o dar geriau – tą knygą, kuri nebeleidžia būti knygoms abejingu. Ir tokių knygų per gyvenimą gali būti daugybė. Meilę knygoms, ypač kai yra tiek daug kitų galimų veiklų, gali tekti vis iš naujo pakurstyti, kurti naują santykį, smarkiai nusivylus kokia viena ar keliomis – nespjauti į visas. Todėl to ryšio ieškoti gali reikėti iš naujo ir iš naujo. Bet visuomet pasirodo verta.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Stengiuosi knygų nebeskolinti visai – per dažnai jos nesugrįžta. Turbūt reikėtų ne mokytis neskolinti, o vesti skolininkų sąrašą ir nepabijoti priminti. Pati turiu vieną pasiskolintą ir neatiduotą. Ir net neperskaitytą. Todėl knyginė karma įvykdyta. Stengiuosi ir nebesiskolinti.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Turbūt priklauso nuo to, kokį gyvenimo etapą reikėtų aprašinėti. Būta ir siaubo, ir meilės romano, ir detektyvo vertų elementų. Bet jei galėčiau rinktis, tikriausiai niekas kitas neaprašytų manęs įdomiau, nei Kristina Sabaliauskaitė. Aprašytų taip, kad pati net sau pavydėčiau – kokia įdomi atrodyčiau! O po istorinio romano skėčiu drąsiai tilptų ir tie anksčiau išvardinti.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Pastebiu, kad labai dažnai renkuosi anglus, airius, škotus. Nors, aišku, būtų neteisinga nepaminėti ir amerikiečių, lietuvių, australų.
O mylimų autorių sąrašas platus: nuo Oscar Wilde iki Akvilinos Cicėnaitės, nuo Stefan Zweig iki Kristinos Sabaliauskaitės. Sally Rooney, Stephen King, Jurga Ivanauskaitė, Nick Cave, Tove Ditlevsen, Joyce Carol Oates, Alina Bronsky, Edith Wharton, Ann Patchett, Hannah Kent – vis kurį iš jų paminiu, kai kas paprašo rekomenduoti.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Šiuo metu redaguoju savo antrąjį romaną darbiniu, o gal ir galutiniu pavadinimu „Nepriklausomybė“. Tai pasakojimas apie vyrą, slaugantį nekenčiamą smurtautoją tėvą. Susiduria du pasauliai – teatralo tėvo, prarandančio atmintį, kūrusio propagandinius spektaklius okupacijos metais, ir į ketvirtą dešimtį įžengusio jo sūnaus, tyrinėjančio savo seksualumą ir laisvę, nuo skyrybų priebėgos ieškančio tame pačiame teatre, kuriame kažkada dirbo jo tėvas.
Mane labiausiai domina sudėtingi santykiai, įvairiapusiai veikėjų portretai. Kaip ir pirmajame romane „Svetimkūniai“, taip ir „Nepriklausomybėje“ veiksmas vyksta Kaune.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Kol rašau, nuolat skaitau savąją. O tuomet dar šį tą darbui – šiuo metu puikią, aktualią, stereotipus laužiančią romantinę komediją.