Visų pirma, knygos vertė slypi turinyje. Man dar labai svarbus ir knygos dizainas. 

Siūlyčiau dvi. Juozo Algimanto Krikštopaičio „Iškilių asmenybių gyvenimo tiesa“ – tai labai turininga, jautri knyga apie asmenybes. Iš pastaruoju metu leidžiamų tokio žanro kūrinių ši išsiskiria tuo, kad autoriui pavyko iki skaitytojo, kaip pats sako, nunešti „tą bendravimo su nepakartojamomis asmenybėmis džiaugsmą, kylantį atsidūrus tarp unikalių individualybių“. Ši knyga dar ir labai elegantiška – puikus Alberto Brogos apipavidalinimas. Kita – Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ – dar ir todėl, kad apie šią knygą nuomonę turi ir tie, kurie jos net nėra skaitę. 

Ne. 

Manau, kad taip. Tačiau ne mano kartai, kuriai dar svaigsta galva, paėmus į rankas spaustuvės dažais kvepiančią knygą. 

Žr. 4 kl. atsakymą.

Knygų niekada neskolinu. 

Tarp istorijos ir prisiminimų. 

Skaitymo lauke nesmaigstau vėliavėlių nei su autorių, nei su šalių pavadinimais. 

Kadangi mano mintys ir žodžiai vaikšto žeme, tai ir kūryba yra žemiška – pririšta prie konkretaus laikmečio, prie konkretaus žmogaus, prie konkrečių įvykių. Kaip tie naktigonėn išginti arkliai… Lyg ir laisvi, galintys skrieti per kvapų pilną žemę į kitą pasaulio kraštą, bet ne – rupšnoja žolę, pasiilsi per naktį, o rytą – vėl į vagą. 

Visada skaitau kelias knygas iš karto. Šiuo metu dalinuosi tarp Stanislovo Moravskio „Iš visur po truputį“ (I tomas); „Žvilgsnis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš paukščio skrydžio: XVI–XIX a. rankraštiniai kartografiniai šaltiniai“ ir Juliaus Sasnausko „Kaip buvo pradžioje…“