Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė – labai subjektyvus matas. Kadangi aš nesu nei kolekcininkė, nei bibliofilė ar knygos meno žinovė, knygą pirmiausia vertinu pagal jos turinį, man labai svarbi literatūrinė kalba, meninė išraiška. Nuskambės labai savanaudiškai, tačiau knyga man vertinga tiek, kiek ji man suteikia malonumo skaitant, patirčių, peno apmąstymams, kiek geba įtraukti ar nustebinti. Be abejo, svarbi ir forma – kad ir koks vertingas būtų turinys, jeigu jis bus įvilktas į nekokybišką „rūbą“ (prastas popierius, šriftas, įrišimas ar pan.), knygos vertė, mano akimis, sumažės.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekos darbuotojams nieko nedrįsčiau rekomenduoti – pati prašyčiau jų rekomendacijų ir mielai jomis pasinaudočiau.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Ne, knygas tik skaitau, kitaip jų panaudoti neteko. Na, nebent jeigu netiesiogine paskirtimi vadintume kambario puošybą, tuomet taip, knygų lentynos puošia visus mano namus.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Asmeniškai man – ne, nes neskaitau knygų jokiais kitais formatais, išskyrus popierines. Galbūt skaitmeninio teksto net nevadinčiau knyga. Nes knyga man nėra tik tekstas – tai ir forma, labai aiškus, apčiuopiamas, materialus pavidalas, kuris taip pat kelia vienokius ar kitokius jausmus jį paėmus į rankas.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Matyt, kad taip, ir tai natūralu. Mano kartai knyga buvo bene vienintelis pasaulio pažinimo / dvasinio peno šaltinis. Pamenu, kaip naujas knygas „medžiodavome“, laukdavome jų pasirodant, skolindavomės, aptarinėdavome, skaitydavome naktimis, nes reikėdavo perduoti / atiduoti kitiems laukiantiems. Koks būdavo įvykis, sužinojus apie uždraustą ar „nuslėptą“ rašytoją, knygą! Tų atradimų būta daug ir jie labai džiugindavo. Šiandien stebiu savo vaikus, kuriems visus šiuos patyrimus suteikia skaitmeniniai įrenginiai. Gyvename informacijos triukšme, pertekliuje, tad gali būti, kad knyga pati savaime nebėra tokia svarbi jaunajai kartai. Kita vertus, tas santykis, ryšys su knyga priklauso ne tik nuo laikmečio, bet ir nuo artimos aplinkos, šeimos – kaip ne visi mano kartos žmonės vertino / vertina knygas ir jas skaitė / skaito, lygiai taip pat ne visi jaunosios kartos atstovai sukišę nosis į ekranus – tikrai yra tokių, kurie mieliau renkasi knygą.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Turiu lentyną, kurioje sudėtos neskolinamos knygos – tai visos J. Meko, O. Tokarczuk, G. G. Marquez, E. Cinzo, I. Bergman, O. Milašiaus knygos. Jos mano mylimiausios – „suskaitytos“, kai kur pieštuku pabrauktos, kai kur parašyti pastebėjimai, mintys. Jų neskolinu dar ir todėl, kad visada noriu jas turėti po ranka – kad galėčiau bet kada atsiversti, paskaitinėti. Tačiau visų šių knygų aš turiu ne po vieną egzempliorių ir būtent juos mielai skolinu ir dovanoju – jeigu man knyga labai patinka, būtinai pasidalinu su draugais ar artimaisiais.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Galbūt tai būtų dramos, magiškojo realizmo ir satyros mišinys.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Jei tik yra galimybė, pirmenybę teikiu Lotynų Amerikos ir skandinavų rašytojų knygoms, nors jie absoliučiai skirtingi: pirmieji užburia daugiasluoksnėmis prasmėmis, spalvomis, kvapais, triukšmu, antrieji – šiaurietišku santūrumu, melancholija, tyla, prasmėmis tarp eilučių.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Kol kas esu tik vienos knygos – „Gyvenimas tarp knygų“ – bendraautorė, tačiau pats knygos rašymo procesas mane labai sužavėjo, todėl priekyje prirašiau tą žodelį „kol kas“ ir galbūt ateityje tų knygų bus daugiau. Esu dokumentalistė, man labai patinka ieškoti, rinkti informaciją, prakalbinti / klausyti žmonių, tad ir knyga, matyt, būtų dokumentinė – biografija ar pan.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Paprastai skaitau kelias knygas vienu metu – šalia naujų mėgstu iš lentynos išsitraukti ir senesnes. Šiandien ant mano stalo yra: O. Tokarczuk „Empūsijas“, Sh. Xuetao „Raudonio gatvė“, U. Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“, K. Kastanedos „Nepažįstama tikrovė“ (ją rengiausi duoti paskaityti 14-mečiam sūnui, bet pati vėl „užkibau“) ir J. K. Rowling „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, kurią skaitau savo jauniausiam sūnui.