Pakankamai sudėtingas klausimas visuotinės infliacijos laikais. Buvo tokia grupė „Kardiofonas“, kuri dainavo: „Visi ropoja į sceną…“ Nepaisant to, ar moka dainuoti. Šiandien yra daug žmonių, taip pat ir aš, kurie labai nori ne tik skaityti, bet ir rašyti knygas, ir tada kyla klausimas – ar iš tiesų kiekviena knyga yra reikalinga? J. Erlickas maldavo: „Jei gali nerašyti, nerašyk“. Tačiau bent jau man retkarčiais sunku atsispirti norui pasidalinti su kitais tuo, kas man atrodo svarbu.

Nemanau, kad yra kokia nors vertingos knygos formulė. Man asmeniškai vertingiausios atrodo tos knygos, kurias perskaičius, kurį laiką norisi į pasaulį žvelgti per tos knygos stilistiką. Kitas dalykas – knygai labai svarbu kontekstas, laikas, kai paiimi ją į rankas. Tuos pačius „Šveiko nuotykius“ ar „Mažąjį princą“ skirtingų amžiaus grupių žmonės perskaito skirtingai.

Nemėgstu moralizuojančių knygų arba knygų-atsakymų. Man vertingiausios yra knygos-klausimai.

Manau, kad kiekvienas bibliotekos darbuotojas pirmiausia yra unikalus žmogus, turintis savitus interesus, literatūrinį skonį, temperamentą ir t. t. Na, nebent kalbėtume apie tai, kas galėtų priversti susimąstyti bibliotekos darbuotojus, pavyzdžiui, daugiausia aptarnaujančius vaikus. Tada iš karto rekomenduočiau visą Gendručio Morkūno kūrybą. Tai gaivaus vėjo gūsis įvairiomis prasmėmis.

Na, o šiaip, aišku, galima bandyti sudarinėti privalomų skaitinių sąrašą, kuris galėtų padėti geriau pažinti save ir pasaulį, kuriame gyvename, tačiau tai labai rizikinga veikla. Galiu pasiduoti provokacijai ir išvardinti bent dešimt knygų, kurias privalu perskaityti, kad širdyje liktų mažiau skersvėjo: „Mažasis princas“, „Mikės Pūkuotuko nuotykiai“, abi knygos apie Alisą, Morkūno „Vasara su Katšuniu“. Tai nėra knygos vien vaikams, tai knygos apie labai svarbius dalykus. Mano galva, svarbu perskaityti Orvelo „Gyvulių ūkį“, Beketo „Belaukiant Godo“, Šekspyro „Hamletą“, V. Franklio „Prasmės beieškant“ ir bent kelias Čestertono esė.

Aš pats nuo vaikystės beprotiškai mėgstu skaityti ir labai skirtingų žanrų knygas. Pavyzdžiui, labai mėgstu detektyvus, bet taip pat ir fantastikos, istorines knygas. Jau kuris laikas stengiuosi, kad mano skaitomų knygų sąraše būtų ne vien dalykinė literatūra, kurią skaitau kasdien, bet ir kas nors iš grožinės. Tikrai siūlau tiems, kurie dar nepatyrė malonumo, skaityti Sapkovskio knygas, paimti į rankas Raganių. Lietuviškai yra išversta visa knygų apie raganių Geraltą serija.

Viena svarbiausių knygų man iki šiol išlieka Kafkos „Procesas“. Tai realistiškiausia knyga apie pasaulį, kuriame gyvename.

O kas yra knygos tiesioginė paskirtis? 🙂 Namuose turiu daugybę knygų ir, deja, dalies iš jų likimas – paprasčiausiai puošti lentynas, beviltiškai laukiant, kada bus paimtos į rankas. Esu knygomis parėmęs lovą, kai buvo sulūžusi jos koja.

Na, aš visuomet mieliau renkuosi spausdintą variantą. Tačiau man labai patinka galimybė elektroniniu būdu pasiekti knygų tekstus. Man tai ypač aktualu skaitant filosofinę, politinę, sociologinę, istorinę literaturą. Elektroninės knygos apskritai didina knygų prieinamumą. Tačiau aš esu tos kartos žmogus, kuriam, skirtingai nei teigtų tokie filosofai kaip Deliozas (Deleuze) ar Bodrijaras (Baudrillard), pirmiausia yra tai, kas apčiuopiama, ir tik paskui egzistuoja virtualūs dalykai. Nemanau, kad galima kalbėti apie konkurenciją – veikiau apie naujus knygų pateikimo pavidalus.

Tai priklauso ne vien tik nuo kartos, bet ir nuo aplinkos, kurioje užaugai, nuo daugybės kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, aš skaitau daugiau nei mano tėvai, broliai ir jų šeimos kartu sudėjus. Kodėl? Viena iš priežasčių – knyga ir skaitymas man nuo vaikystės yra kompensacija to fizinio apribojimo, kurį sukelia storumas. Buvau storulis nuo mažų dienų. Jei negaliu perlipti aukštesnės tvoros, geriau imu į ranką knygą. Pradėjau skaityti labai anksti ir tai tapo nuostabia aistra.

Šiaip, mano karta yra žmonės, kurie vis dar vertina knygą, nes prisimena, jog knyga gali būti deficitas. Kita vertus, pastebiu, kad interneto ir feisbuko laikais daugybei mano kartos žmonių paprasčiausiai nelieka laiko, o ne noro skaityti.

Nemanau, kad tokia yra. Kitas dalykas – mėgstu pabraukti man patikusias knygų vietas. Tai klausimas – ar draugui patiks skaityti pabraukytas knygas.

Kiekviena istorija gali būti papasakota ir kaip tragedija, ir kaip komedija. Čia daugiau priklauso net nuo pasakotojo, nei nuo faktų. Gyvename labai keistame pasaulyje, tad man kartais atrodo, kad tik fantastikos žanras sugeba perteikti jo keistumą. Tai gal ir apie savo gyvenimą geriausia būtų juo pasakoti.

Labai daug skaitau rusiškų knygų. Čia mano mėgstamiausi autoriai yra Borisas Akuninas, Daškova, V. Pelevinas. Kadaise perskaičiau pagrindinius Dostojevskio, Čechovo kūrinius, bet jau seniai prie jų neprisiliečiu. Visai neseniai dar kartą perskaičiau nekupiūruotus Ilfo ir Petrovo darbus – paliko labai stiprų įspūdį. Mėgstu tiek rusišką roką, tiek rusišką literatūrą.

Patinka skandinaviški detektyvai, nors vis vien didžiausia simpatiją jaučiu britų detektyvinei tradicijai.

Turiu svajonę parašyti grožinių kūrinių, nes iki šiol rašiau tik dalykines knygas.Tačiau dar neįrodžiau sau, kad tai tikrai būtina. Be to, sunku rasti laiko… Na, o tuos fragmentus, kuriuos esu užrašęs, – tai pasakojimas apie nesusikalbėjimą, susvetimėjimą. Mano galva, svarbu paskatinti žmones stabtelti ir pažvelgti tarsi iš šalies į tai, kaip gyvename. Tačiau tokiai knygai reikia talento ir laiko. Man jų abiejų trūksta.

Skaitau angliškai Jordano Petersono „Twelve rules of life“. Tai psichologinė knyga. Visai neseniai perskaičiau Vinstono Čerčilio autobiografinį keturtomį. Na, o artimiausiomis dienomis skaitysiu kunigo Algio Toliato jau trečios pamokslų knygos rankraštį, nes esu paprašytas parašyti pratarmę. Maždaug taip ir gyvenu. Kaip skaitom, taip ir gyvenam.