Prieš šimtą metų, 1923 m. lapkričio 25 dieną, Kaune buvo pradėtas leisti žurnalas Sportas. Šis leidinys populiarino sportą, skatino fizinį lavinimąsi, informavo apie Lietuvos ir užsienio sporto įvykius. Tai buvo ne pirmas lietuviškas sporto leidinys: 1922 m. buvo pradėjęs eiti, bet dėl lėšų trūkumo sustojo žurnalas Lietuvos sportas.

Reikia paminėti, kad tarpukario Lietuvoje sportas gana ilgai nebuvo laikomas visaverčiu visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reiškiniu. Žmonės buvo išvarginti carinės priespaudos, baudžiavos, Pirmojo pasaulinio karo negandų. Vyravo valstietiška pasaulėžiūra, treniruotės buvo laikomos beprasmiu laiko švaistymu. Palankiau buvo vertinamas tik karių fizinis lavinimasis, o į moterų treniruotes buvo žiūrima su pašaipa ar net priešiškai: atseit sportas kenkia jų prigimčiai ir dorovei. Stigo sporto aikštynų, salių ir inventoriaus. Iki 1932 metų, kai išėjo Kūno kultūros įstatymas ir sportas tapo valstybės prižiūrima sritimi, Lietuvoje sporto reikalais rūpinosi kariškiai ir iš užsienio grįžtantys sporto entuziastai.

Entuziastai leido ir sporto literatūrą. Sporto žurnalo sumanytojas buvo iš Kyjivo kilęs buvęs kariškis Jurgis Šulginas. Susituokęs su lietuve Joana Lukštaite, 1921 m. jis atvyko į Lietuvą, išmoko lietuvių kalbos. Dirbo banke, vėliau – Šaulių sąjungos sporto instruktoriumi, kūno kultūros temomis rašė žurnalo Trimitas sporto skyriuje. Aktyviai sportavo, buvo pasiekęs tuometinių Lietuvos lengvosios ir sunkiosios atletikos, dviračių sporto rekordų, prisidėjo prie šių sporto šakų populiarinimo ir techninės bazės kūrimo. Talkino žmonai Joanai steigiant Moterų sporto mėgėjų ratelį. Drauge su bendraminčiais įsteigė Lietuvos dviratininkų sąjungą, buvo jos Centro valdybos pirmininkas, taip pat Lietuvos sporto lygos Sunkiosios atletikos komiteto pirmininkas, dalyvavo kitų sporto organizacijų veikloje. Išleido kovos menų vadovėlį Pilnas fiziško apsigynimo kursas (1924).

1923 m. J. Šulginas pradėjo leisti Sporto žurnalą. Oficialiąja žurnalo redaktore nuo 1923 iki 1925 m. 21 numerio buvo Joana Šulginienė, o atsakomuoju redaktoriumi – Valdemaras Gulmanas. Faktinis žurnalo redaktorius buvo J. Šulginas. Jis ėjo žurnalo reikalų vedėjo, administratoriaus pareigas, buvo redakcinės komisijos narys, rūpinosi leidinio administravimu, finansais ir leidyba. Vėliau oficialiuoju redaktoriumi trumpam tapęs Stasys Razma dalijosi darbus su redakcine komisija: V. Gulmanu, J. Šulginu, Izaoku Livšicu. Komisijos nariai keitėsi: I. Livšicą pakeitė Jonas Pyragius, o pastarąjį – Steponas Garbačiauskas, V. Gulmaną – Danielius Žilevičius.

Sportą leido Moterų sporto mėgėjų ratelis, nuo 1925 m. balandžio – Lietuvos futbolo lyga. Spausdino „Varpo“, K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno, „Šviesos“, „Raidės“, F. Sokolovskienės ir G. Lano spaustuvės.

Sportas atstovavo bene visoms didesnėms Lietuvos sporto organizacijoms: iš pradžių – Moterų sporto mėgėjų rateliui ir Lietuvos dviratininkų sąjungai. Nuo 1925 m. 22/24 numerio tapo Lietuvos sporto lygos, Lietuvos futbolo lygos, Kauno futbolo apygardos, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos, Lietuvos dviratininkų sąjungos, sporto klubo „Kovas“, žydų gimnastikos ir sporto sąjungos „Makabi“, Lietuvos vokiečių sporto sekcijos „Kultus“ ir Žydų atletikos klubo organu. Vėliau prie atstovaujamųjų būrio prisidėjo ir Kauno šachmatininkų draugija.

Sporto leidimo pradžia buvo gana sėkminga. Baigiantis antriems leidimo metams žurnalo apyvarta siekė 25 000 litų. Leidinys išsilaikė iš gausios reklamos ir prenumeratos, be to, buvo ženkliomis sumomis remiamas geradarių. Straipsnių autoriams buvo mokamas honoraras – 10–15 centų už teksto eilutę.

Lietuvos futbolo lyga, perėmusi žurnalo leidybą, nusprendė per futbolo rungtynes platinti ženklelius („markutes“) po 10 centų „Sporto naudai“ ir surinktomis lėšomis remti žurnalą. Radosi nemažai nepatenkintų šia rinkliava. Pavyzdžiui, 1926 m. Lietuvos žiniose vienas futbolo aistruolis piktinosi, kad pinigai vis renkami, nors Sporto žurnalas jau kurį laiką nesirodo.

Iš tiesų, prasidedant ketvirtiems leidimo metams, nepaisant populiarumo, leidinio reikalai nebebuvo tokie džiuginantys kaip anksčiau: skolininkai vengė atsiskaityti už gautus žurnalus, dalį lėšų, surinktų už ženklelių platinimą, pasisavino patys platintojai. J. Šulginas 1926 m. birželio 28 d. numeryje vylėsi, kad naujoji valdžia labiau rems leidinį, apmaudavo, jog Švietimo ministerija niekaip nereagavo į 4 ar 5 prašymus paremti žurnalą, nors „arčiau valdžios stovintis“ leidinys Jėga ir grožis gavo dosnias kasmėnesines pašalpas iš biudžeto.

Žurnalo leidyba nebuvo itin sklandi. Paskutinis išėjo 1928 m. 63 numeris, bet iš tikrųjų iš viso buvo išleisti 43 numeriai, nes daugelis jų buvo dvigubi ir trigubi. Pirmojo Sporto numerio savireklamoje teigiama, kad žurnalas yra dvisavaitinis, tačiau leidėjams retai pavykdavo laikytis tokio ritmo, dažniau žurnalas ėjo kas mėnesį. Būta bandymo Sportą leisti kas savaitę, ta proga sumažinti ir atpiginti išėjo septyni 1926 m. numeriai (37–43). Tarp numerių pasitaikydavo net kelių mėnesių pertraukų: 1924 m. 16/17 numeris pasirodė liepą, o 18/20 numeris – tik gruodį; 1926 m. 43 numeris išėjo liepą, o 44 numeris – tik lapkritį.

Sporto žurnalas skelbė įvairaus pobūdžio straipsnius. Daug dėmesio skyrė Lietuvoje naujų sporto šakų populiarinimui. Steponas Darius pristatė krepšinio („basketbolo“), beisbolo, futbolo taisykles; Jonas Pyragius rašė apie sportinį bėgimą ir vandens sportą; buriavimo subtilybes atskleidė Petras Jurgelevičius; su ledo rituliu („hockey“) ir savo pasiekimais Vokietijos čiuožimo varžybose supažindino Kęstutis Bulota. Daug straipsnių sporto politikos, organizavimo temomis žurnale paskelbė J. Šulginas. Jis taip pat publikavo straipsnių apie boksą, imtynes, vedė sporto literatūros apžvalgų skyrelį. Stanislovas Garbačiauskas ir Stasys Razma rašė apie futbolo turnyrus. Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė sudarinėjo užsienio sporto kroniką, aprašė tragikomišką lietuvių dviratininkų pasirodymą 1924 m. Paryžiaus olimpiadoje. Taip pat leidinyje bendradarbiavo V. Balčiūnas, Juozas Eretas, Egonas Fersteris, Olga Iljinskaitė-Mintaučkienė, Tadas Ivanauskas, Antanas Jurgelionis, Petras Požėla, Petras Ruseckas, Joana Šulginienė, Juozas Tysliava ir daugelis kitų.

Nuolatinės leidinio skiltys buvo skirtos sportui mokykloje, kariuomenėje, Klaipėdos krašte, Lietuvos provincijoje, informavo apie sporto organizacijų veiklą, apžvelgė atsiųstus redakcijai laiškus. Daug dėmesio buvo skiriama vasaros ir žiemos olimpiadoms. Spausdinta ir verstinės prozos. Skaitytojus linksmino feljetonai, įvairenybės, netgi eilės sporto tema. Šachmatų mėgėjams buvo pateikiama šio žaidimo uždavinių.

Kai kurie žurnalo numeriai buvo proginiai. 1925 m. 25 numeris buvo skirtas Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos veiklos penkmečiui, 16/27 numeris – Austrijos futbolo komandai „Hakoah“, 1926 m. 36 numeris – Lietuvos sporto lygai.

Sportas buvo iliustruotas, spausdino nuotraukų, karikatūrų ir šaržų, komandinių žaidimų schemų. Daugumos fotografijų klišės buvo paimtos iš užsienio spaudos. Originalių nuotraukų žurnale skelbė R. Domeika, V. Gulmanas ir kiti. Pirmųjų dvejų metų žurnalo viršeliuose puikavosi piešinys, vaizduojantis vokiečių skulptoriaus Karlo Makso Kruzės (Carl Max Kruse) sukurtą Maratono pasiuntinio skulptūrėlę. Nuo 1925 m. 29 numerio viršelyje imtos dėti fotografijos ir jų koliažai. Skaitytojus turėjo ypač priblokšti 1927 m. 48/49 numerio viršelis, kuriame buvo išspausdinta nuogo gražiausio Amerikos vyro nuotrauka.

Sporto redakcija leido priedų, kuriais pradžiugindavo prenumeratorius, „Sporto spaudos balių-maskaradų“ bei kitų renginių dalyvius. 1925–1927 m. kiekvieną sausį pasirodydavo naujametinis humoristinis žurnalo priedas Sporto menturys. 1925 m. birželio 28 dieną išėjo vienkartinis iliustruotas Sporto priedas Ekstra „Sporto“ žinios, skirtas tarptautinėms Estijos−Lietuvos futbolo rungtynėms. 1926 m. Sporto prenumeratoriai gavo vienkartinį leidinėlį Pirmoji Lietuvos sporto šventė, 1928 m. – I Lietuvos sporto almanachą kalendorių.

Žurnalo leidybos pabaigą lėmė J. Šulgino nesantaika su Lietuvos sporto lygos (LSL) komiteto pirmininku Antanu Jurgelioniu ir kitais organizacijos vadovais. Sporto puslapiuose nuolat pasirodydavo organizaciją kritikuojančių straipsnių. Paskutinio Sporto žurnalo numerio vedamajame „Be vairo“ J. Šulginas apkaltino LSL neveiklumu rengiantis 1928 m. olimpiadai, kai kurių sporto šakų protegavimu, kliudymu rengti imtynių čempionatą, kurio vienas rengėjų buvo jis pats, nepagarbiu Amerikos lietuvių sportininkų, atvykusių į čempionatą, sutikimu. Įsižeidę LSL vadovai netruko kerštauti – apkaltino J. Šulginą Lietuvos dviratininkų sąjungos pinigus naudojant neaiškiems tikslams, pareikalavo pašalinti jį iš visų sporto organizacijų, o sportininkams – nutraukti su juo ryšius. Lietuvos dviratininkų sąjunga iš pradžių užstojo savo vadovą, todėl kurį laiką buvo pašalinta iš LSL. Daugiau užtarėjų neatsirado. J. Šulgino bandymai apsiginti teisme buvo nesėkmingi. 1929 m. jis su šeima emigravo į Lenkiją, Sporto leidyba nutrūko.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi 1923–1928 m. išėję Sporto žurnalo numeriai, taip pat kai kurie leidinio priedai.

Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė

Literatūra

Į trečius darbo metus bežengiant. Parašas: Redakcija. Sportas, 1924, nr. 18/20, p. 137−138.

Jakubavičienė, Ingrida. Moterys Lietuvos sporto arenoje XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje: pasirinktas ar primestas vaidmuo. Istorija, 2012, [t.] 85 (1), p. 35−48.

Ketvirtuosius darbo metus pradedant. Parašas: „Sporto“ žurnalo redakcijos komisija. Sportas, 1925, nr. 30/32, p. 277–280.

Kur „Sportas“? Parašas: Vienas iš „10 centinių“. Lietuvos žinios, 1926, rugsėjo 17, nr. 213, p. 4.

L. S. L. Centro k-to pranešimas. Parašas: L. S. Lygos Centro komitetas. Lietuvos aidas, 1928, liepos 23, nr. 139, p. 5.

Stonkus, Stanislovas. Sportas tarpukario Lietuvoje. Kaunas: Šviesa, 2007.