Pasitikdama 2021-aisiais minėsimus iškilaus Lietuvos karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus metus, LMA Vrublevskių biblioteka pradeda jam skirtą paskaitų ciklą. Pirmoji paskaita vadinasi „Bareikos vaikaitis Jonas Jeronimaitis“. Senosios raštijos tyrėjas ir vertėjas dr. Sigitas Narbutas joje pristato Jono Karolio tėvą Joną Jeronimaitį Chodkevičių: pasakoja apie jo gyvenimą bei darbus, jo paveikslą literatūroje, legendinį Chodkevičių giminės protėvį žemaičių galiūną Bareiką ir Joną Chodkevičių šiandien menančius atminties ženklus.

LMA Vrublevskių bibliotekoje neseniai rastas dviejų inkunabulų, apie kuriuos iki šiol buvo nežinoma, konvoliutas. Retų spaudinių skyriaus darbuotojos Violeta Radvilienė ir Danguolė Palačionytė, tvarkydamos memorialinį akademiko Konstantino Jablonskio fondą, aptiko ir atpažino du XV a. Prahoje čekų kalba išleistus inkunabulus. Tyrimo metu buvo išaiškinta, kam dokumentai priklausė, kaip ilgai jie galėjo būti nepastebėti. Šis radinys turėtų labai pradžiuginti čekų knygotyrininkus ir bibliografus, nes Artikule sněmovni z roku 1497 bibliografijose žymimas kaip dingęs ir nuo 1820 m. nežinia kur esantis. Beje, tyrimo metu paaiškėjo, kad LMAVB vienintelė Lietuvoje turi net tris spausdintus inkunabulus čekų kalba. Prasminga, kad tai yra Biblija ir žmonių kurti įstatymai.

Patrauklią istoriją apie 520 metų trukusią dviejų inkunabulų kelionę iki LMA Vrublevskių bibliotekos fondų pasakoja Violeta Radvilienė, LMA Vrublevskių bibliotekos vyresnioji bibliografė.

Visų šventųjų šventę ir Mirusiųjų atminimo dieną Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka paminės literatūrine, grafine, dokumentine kompozicija Mors certa, hora incerta (mirtis nulemta, valanda nežinoma), kuri veiks Vrublevskių bibliotekoje 2020 m. spalio 30 – gruodžio 2 d.

Apie nenumaldomai bėgančius metus, visada šalia esančią mirtį, filosofinį, teisinį, praktinį požiūrį į ją įvairiomis kalbomis pasakos Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomi XV–XX a. dokumentai, kurių dauguma rodoma pirmą kartą.

Parodos autorės Retų spaudinių skyriaus bibliografės Simona Jaskelevičiūtė ir Violeta Radvilienė.

Kazimiero Semenavičiaus Didysis artilerijos menas lietuviškai prabilo prabėgus 368 metams po jo pasirodymo originalo – lotynų – kalba. Neskubėjimą versti veikalą į lietuvių kalbą galima bandyti aiškinti anuomet šviesuomenei puikiai suprantama lotynų kalba ir veikalo aprėptimi, tiksliau – sudėtingumu.

Didysis artilerijos menas – ne tik artilerijos vadovas, bet ir iliustratyvus enciklopedinis įvairių sričių žinynas, savo turiniu ir raiška išsiskiriantis iš daugelio to meto traktatų. Perteikti ne tik veikalo turinį, bet taip pat ir dažnai painų autoriaus stilių nėra paprasta. Tad kokį vertimo kelią reikėjo rinktis? Ar įmanoma verčiant į lietuvių kalbą išlaikyti K. Semenavičiaus rašymo manierą? Ar galima išsaugoti lotyniškai rašiusio Lietuvos bajoro barokinį balsą? Kai pats autorius pareiškia: neque mihi viro militari verborum cura in animo fuit (aš, kariškis, neketinau rūpintis žodžiais).

LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose saugoma per kelis šimtus rinkiminės agitacijos dokumentų iš 1990 – 2020 m. rinkiminio laikotarpio. Bibliotekos fondų ir privačių kolekcijų dėka pavyko surinkti lankstinukų, kurie parodo, kaip per pastaruosius trisdešimt metų keitėsi rinkiminės agitacijos dizainas, kokios idėjos buvo aktualios tada ir šiandien, kaip keitėsi mūsų gerai pažįstamų politikų įvaizdis ir kokios idėjos išlieka svarbios iki mūsų dienų.

Žiūrėti parodą >>>

Parodos autorius – kultūrinės veiklos specialistas Dovilas Petkus.
Parodą parengė ir ją pristatė Dovilas Petkus; filmavo, montavo ir įkėlė Vika Petrikaitė.

Minint Marijos Gimbutienės šimtmetį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kviečia pasižvalgyti po šia proga parengtą virtualią parodą „Aštuoniolika Marijos Gimbutienės gyvenimo ir mokslinės veiklos puslapių“.

Parodoje akcentuojami Marijos Gimbutienės nuopelnai įvairių mokslo krypčių srityse. Nors, amžininkų tvirtinimu, Marija nebuvo nei pagonė, nei feministė, tačiau jos darbai įkvėpė tokius socialinius ir kultūrinius sambūrius Lietuvoje kaip romuviečių bei etninės kultūros skleidėjus, o Jungtinėse Amerikos Valstijose – feministes. 

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos  Rankraščių skyriuje saugomi Marijos Gimbutienės (F339), jos sutuoktinio Jurgio Gimbuto (F351), pusseserės Meilės Lukšienės (F391) ir dėdės Augustino Janulaičio (F267) turtingi dokumentiniai fondai, o Retų spaudinių skyriuje yra įsteigtas Marijos Gimbutienės vardinis fondas, fotografijų fonde galima surasti ir nemažai jos fotografijų. 

Parodoje gausu unikalių dokumentų, atskleidžiančių šios pasaulinio garso įžymybės mokslinę veiklą, asmeninį gyvenimą, ryšius su Lietuva.

Parodą pristatė autorė R. Sperskienė, filmavo ir montavo V. Petrikaitė. 

Smolensko, Polocko ir Vitebsko žemių gyventojų daugumą XIV-XVI a. sudarė rytų slavų etnosas, kuris šiuolaikinėje istoriografijoje vadinamas rusėnais. Dominuojanti konfesija buvo stačiatikybė. Lietuvos didieji kunigaikščiai iki XIV a. pabaigos buvo pagonys, o vėliau katalikai. Taigi, jiems Smolensko, Polocko ir Vitebsko žemių gyventojai buvo kitatikiai. Ar nekildavo dėl to konfliktų, kaip LDK kunigaikščiai sugebėjo išugdyti ir palaikyti savo pavaldinių lojalumą?

Paskaitos autorius ir skaitovas Dr. Andrius Jurkevičius, filmavo ir montavo, viršelį įrašui sukūrė V. Petrikaitė.