Minime vienos pirmųjų moterų, išsikovojusių pripažinimą lygiomis teisėmis dalyvauti politiniame ir visuomenės gyvenime, vienos žymiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, politikės ir leidėjos Felicijos Bortkevičienės (Povickaitės) 150-ąsias gimimo metines.

Šios ypatingos moters gyvenimo ir veiklos punktyrus žymi paroda „Felicijos Bortkevičienės epistolinis palikimas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“. Ekspozicija veiks 2023 metų gegužės 3 – birželio 28 d.

Parodos pavadinimas byloja, jog F. Bortkevičienės daugiabriaunės veiklos kelią seksime jos korespondencijos takais.

F. Bortkevičienės palikimas saugomas ne vienoje paveldo institucijoje. Vienoje jų – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas archyvas išsiskiria išlikusios korespondencijos gausa ir įvairove bei adresatų geografija (JAV, Pietų Amerika, Rusija, Vakarų Europos šalys, įvairios vietovės pačioje Lietuvoje).

Parodoje matysime išsamų susirašinėjimą, kuriame atsispindi ne tiek asmeniniai, kiek visuomeniniai rūpesčiai ir interesai: nuo ankstyvųjų Povilo Višinskio 1905 m., Mortos Zauniūtės 1906 m. atvirlaiškių Felicijai Bortkevičienei  iki pat Lietuvos valstybės tragediją liudijančių Juozo Audėno 1941 m. ar Rapolo Skipičio 1942 m.  laiškų iš Vokietijos. Jaudinantys 1918 m. pradžios laiškai, kuriuose juntamas rūpestis dėl atsikuriančios Lietuvos valstybės. Išskirtinis F. Bortkevičienei rašytas K. Griniaus 1919 m. laiškas iš Paryžiaus, kuriame pasakojama apie K. Griniaus šeimos netektis, paliekant Rusiją.

Be įprastų laiškų, randame atvirlaiškių (ypač iš Vakarų Europos), kurie išsiskiria savo vizualumu – miestų vaizdais, dailininkų darbais), telegramų.

Įdomu, jog fonde saugomos pačios Felicijos Bortkevičienės suregistruotame korespondencijos kataloge yra apie pusantro šimto respondentų.

Jos ir jai rašyti laiškai bei atvirlaiškiai įdomūs ne tik kultūros istorikams, menininkams, bet ir pašto istorijai – išlikę antspaudai, pašto ženklai, vokai.

Laiškai, šis įprastinis žmonių susižinojimo būdas, kaip vienas iš egodokumentinio paveldo tipų, vis labiau domina tyrėjus, kaip galintys atskleisti asmenines nuostatas, emocijas. Egodokumentai praturtina oficialiąją istoriją naujomis įžvalgomis.

XIX a. pab. – XX a. pr. laikas buvo nedėkingas išlikti korespondencijai, todėl kiekvienas likęs dokumentas be galo svarbus.

Kitąsyk įdomesnė antroji laiško pusė – mat, dalis laiškų, jų nuorašų ar kopijų parašyti ant kitos dokumento pusės, kuris taip pat yra savo laikmečio istorijos liudytojas. Tuo metu buvo įprasta saugoti ne tik gautuosius, bet ir daryti siunčiamų laiškų kopijas ar nuorašus arba pasilikti juodraščius. Tokiu būdu galima rasti visą „susirašinėjimo kompleksą“.

Susirašinėjimų ratas – gausus, įvairus, dažnu atveju besitęsiantis ne vieną dešimtmetį. Galima išskirti trijulę – amžininkės Felicija Bortkevičienė (1873– 1945), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), Jadvyga Juškytė (1869–1948), – kuri išlaikė artimus ryšius nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio vidurio iki gyvenimo galo. Jas siejo tiek visuomeninė veikla, tiek spaudos darbai, rūpestis žmonių švietimu ir išsilavinimu: bendradarbiavo „Varpe“; „Lietuvos žiniose“, aktyviai veikė „Žiburėlio“ draugijoje. Išliko atsidavusios savo darbams iki pat pabaigos – pragyvenusios ne vieną valdžios pasikeitimą, sugebėjo džiaugtis senais laikais, taip pat rūpinosi naujomis aktualijomis. Stengėsi įprasminti jau nuveiktus darbus, leidžiant jubiliejinį „Varpo“ numerį, džiaugėsi „Lietuvos ūkininku“, skirtu Didžiojo Vilniaus Seimo 25-mečiui, guodė viena kitą, Lietuvai netekus Klaipėdos krašto.

Ištikimu F. Bortkevičienės bendražygiu dar nuo spaudos draudimo laikų buvo ir dr. Kazys Grinius (1866–1950). Išlikęs gausus jų susirašinėjimas liudija, kas buvo svarbu, kokiomis aktualijomis gyventa. Su Povilu Višinskiu (1875–1906) bendrauta iki pat ankstyvos jo mirties, juos siejo bendra visuomeninė, politinė, taip pat kultūrinė veikla.

Gana anksti užsimezgė ryšiai ir su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, Marija Piaseckaite-Šlapeliene. Vilniuje prasidėjusi bendra veikla nenutrūko ir kai teko palikti Vilnių bei kurtis Kaune.

Kaip jau minėta, moterims XIX a. pab. buvo „paliktos“ labdaros, šalpos sritys. Pačios negalėdamos siekti mokslų, rūpinosi plėsti inteligentų gretas. Ilgas ir nuoseklus darbas „Žiburėlio“ draugijoje (1894–1940) padėjo įprasminti gyvenimą. Ši draugija per savo gyvavimo laikotarpį parėmė nemažai žmonių, kurie baigė mokslus ir prisidėjo, kuriant valstybę. Draugija sušelpė daug būsimų garsių Lietuvos žmonių – menininkų, profesorių, visuomenininkų, ministrų: Joną Biliūną, Žemaitę, Adomą Varną, Kazį Būgą, Kiprą Petrauską, Ernestą Galvanauską, Povilą Matulionį, Petrą Avižonį, Vincą Kudirką ir kitus. Gavo pašalpą ir Vincas Mickevičius-Kapsukas. Iki 1918 m. ji sušelpė Juozapą Albiną Herbačiauską, Julių Janonį, Juozą Zikarą, Petrą Rimšą ir kitus. Išlikęs F. Bortkevičienės susirašinėjimas su stipendininkais Rapolu Skipičiu, Adomu Varnu ir kitais.

Pažymėtinas ir A. Jaroševičiaus laiškas su prašymu padėti išleisti knygelę.

Neatsiejama F. Bortkevičienės veiklos sritis – rūpestis įvairiuose kraštuose išsklaidytais lietuviais. Rūpinosi Rusijos platybėse išsibarsčiusių lietuvių reikalais, bandė sutelkti Prūsijos lietuvius, atsidūrusius Sibiro platybėse, palaikė ryšius su mokslą einančiais Maskvos, Peterburgo studentais lietuviais. Taip pat rūpinosi lietuvių padėtimi Vakarų Europoje ir už Atlanto – kad juos pasiektų lietuviška spauda, kad burtųsi į draugijas, pagal išgales remtų sunkiau besiverčiančius tautiečius. Čia galima išskirti tokius adresatus kaip Jurgis Savickis, Jurgis Aukštuolis, Jurgis Šaulys, Ignas Šeinius, Mykolas Sleževičius, Jonas Šliūpas, Kazys Grinius ir kiti.

Reikia pažymėti, kad F. Bortkevičienės gyvenimas Vilniuje turėjo didelį poveikį jos veiklai. Čia ji rado sąlygas, galėjo įgyvendinti savo sumanymus. Asmeninio gyvenimo tragedija (su Jonu Bortkevičiumi susituokė 1899 m., jis mirė 1909 m.) dar labiau paskatino atsidėti visuomeninei veiklai. Vilniuje F. Bortkevičienė prisidėjo prie negausaus lietuvių inteligentų būrelio, pagal galimybes save realizavo. Dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, 1907 m. su Ona Pleiryte-Puidiene ir Tomu Žilinsku rengė vadovėlių konkursą, priklausė „Rūtos“ draugijai. Kartu Su Kaziu Griniumi kūrė knygoms leisti bendrovę; bendradarbiavo spaudos ir knygų leidybos bei platinimo reikalais su Šlapelių knygynu. Aktyviai visuomeninei veiklai buvo aukojamas laikas, ryšiai, sveikata, finansai. Už savo veiklą F. Bortkevičienei ne kartą teko nukentėti – buvo bausta, kalinta, bet tai jos nesustabdė. Gal todėl ir viena veiklos sričių – kalinių šalpa, globa, parama. Visa tai atsispindi ir laiškuose.

F. Bortkevičienė domėjosi labai įvairiais dalykais, jai būdinga įvairiapusė visuomeninė veikla, o spaudos leidyba leido pasiekti lietuvius tolimiausiuose kampeliuose, suvienijo juos bendrai veiklai. Būdama spaustuvininke ir leidėja, F. Bortkevičienė turėjo ne tik tikslą, bet ir priemones tam tikslui pasiekti.

Pasikeitus politinei padėčiai, kaip ir dauguma inteligentų, F. Bortkevičienė persikėlė į Kauną. Čia ji vėl aktyvi politinio ir visuomenės gyvenimo dalyvė. Jos susirašinėjimo ratas – tiek tie patys dar iš senų laikų K. Grinius, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Juškytė, tiek nauji adresatai. Vėl leidžia spaudą, knygas. Rūpinasi mokytojų, moterų reikalais. Priklauso įvairioms draugijoms.

Tęsiama kryptinga lietuvybės skatinimo ir palaikymo veikla: rūpinamasi užgrobto Vilniaus krašto lietuvių reikalais, susirašinėjama su visame pasaulyje pasklidusiais tautiečiais, daug dėmesio skiriama šalpai, globai. F. Bortkevičienės adresatai labai įvairūs – nuo žymių kultūros, politikos veikėjų iki paprastų žmonių, rašančių iš įvairių Lietuvos kampelių ir prašančių darbo ar besidžiaugiančių kasdienybe. Korespondencija plati tiek adresatų, tiek geografiniu atžvilgiu.

Parodą parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė