De Hamel, Christopher. Pracht und Anmut: Begegnungen mit zwölf herausragenden Handschriften des Mittelalters. München: C. Bertelsmann, 2018. 751 p.

Keliaudamas erdvėje ir laike, Kristoferis de Hamelis (Christopher de Hamel) seka dvylikos žymiausių Viduramžių rankraščių pėdsakais. Pasakojime apie šiuos rankraščius ir jų permainingus likimus atsiskleidžia tūkstančio metų istorija. Nesvarbu, ar tai būtų paslaptingoji Navaros karalienės Valandų knyga, ar garsioji Kelso knyga – skaitytojas susiduria su valdovais ir šventaisiais, menininkais ir vagimis, bibliotekininkais ir kolekcininkais, mokslininkų bendruomene, visais tais, kurie lėmė rankraščių kelią, ir tampa liudininku, kaip šie lobiai buvo saugomi, vagiami, slepiami ir vėl atrandami, kaip buvo įtraukiami į aistros ir godumo kupinas tragedijas, bažnytines ar politines intrigas ir virto grožio, prabangos ir nacionalinės tapatybės simboliais. Autorius sukuria puikų pasakojimą apie meną, tikėjimą ir galią. Kristoferis de Hamelis atkreipia dėmesį į slaptus ženklus, kuriuos galima atpažinti, tik turint prieš akis originalą. Kartais jie pasako ką nors apie savininkus, kartais apie seniai įvykusias katastrofas arba apie tai, kaip buvo gaminami rankraščiai. Net sudėtingiausius faktus, giminystės ryšius ar istorines sąsajas autorius paaiškina labai suprantamai. Iš smulkių detalių sukurtos istorijos nėra jo vaizduotės vaisius – jis remiasi faktais, archyvine medžiaga. Autorius tarsi nematoma gija sujungia dvylika rankraščių, visur randa sutapimų ar sąlyčio taškų, todėl galiausiai gauname labai išsamią Europos rašto ir rašymo kultūros istorijos apžvalgą.

Ruß, Sibylle; Drewello, Ursula. Die Bamberger Kaisergewänder im Wandel: kunsttechnologische und materialwissenschaftliche Aspekte. Regensburg: Schnell & Steiner, 2024. 320 p.

Išsamios specialistų pateiktos Bambergo vyskupijos muziejuje saugomų imperatoriškųjų apsiaustų tyrimo išvados apima ne tik tekstilės technologinius, bet ir gamtamokslinius dalykus. Be originalios muziejinės medžiagos, nagrinėjami dar ir daugkartiniai XIV–XVIII a. rūbų taisymai bei netinkami XX a. šeštojo dešimtmečio restauravimo darbai. Daugiausia dėmesio skiriama naudojamoms medžiagoms, pavyzdžiui, XI a. aukso siūlams, kurių gamybą ir sudėtingą apdirbimą galima tiksliai apibūdinti, taikant naujausius medžiagotyros būdus. Pirminių brėžinių, dažų, siūlų, aukso gijų sudėties ir audimo technikos nagrinėjimo rezultatai nustebino tyrėjus. Jie papildė tekstilės technologinius tyrimus, atskleidė naujus siuvinėjimo auksu kilmės bei skirstymo aspektus, leido patikslinti dirbtuvių ir datavimo išvadas. Tyrimų rezultatai atskleidė didžiulį Viduramžių amatininkų meistriškumą, aukštą tekstilės kokybę. Atliktų tyrimų išvadų vertinimai davė netikėtų rezultatų – dalis teiginių prieštarauja iki šiol išsakytiems ir paneigia seniai nusistovėjusius įsitikinimus. Šis tarpdisciplininis projektas, subūręs įvairių sričių ekspertus, dar kartą įrodo, kad atkuriant tokius svarbius objektus, kaip visų tolesnių tyrimų pagrindas būtina visapusiška ir išsami dokumentacija.

Habenicht, Georg. 1521 – Europas erster Wertpapierkollaps: ein Essay. Petersberg: Michael Imhof Verlag, 2022. 121 p.

Kai per labai trumpą laiką Martyno Liuterio indulgencijų kritika sukėlė Bažnyčios griūtį, iškilo klausimas, kaip tai tapo įmanoma? Georgas Habenichtas (Georg Habenicht) daro stulbinančią išvadą, jog popiežiaus atlaidų sistema veikė kaip kredito įstaiga.Tik vietoj pinigų iš nieko buvo kuriama malonė. Dėl to susidarė milžiniškas burbulas, kuris galiausiai sprogo. Praėjus mažiau nei 70 metų po spausdinimo išradimo, Europoje įvyko pirmasis vertybinių popierių žlugimas. Knygoje autorius nagrinėja ekonominius per didelio atlaidų skaičiaus aspektus, spausdinimo išradimo įtaką jiems, nušviečia pačią atlaidų sistemą, aiškina jos raidą. Tai originalus darbas, vertingas visiems, besidomintiems intelektiniais pokyčiais, kurie baigėsi Reformacija.

Collmer, Peter. Verwaltete Vielfalt: die königlichen Tafelgüter in Polen–Litauen, 1697–1763.  Stuttgart: Franz Steiner Verlag, 2022. 378 p.

Knyga parašyta aiškiai ir įdomiai, remiantis naujais šaltiniais ir archyvine medžiaga. Pėteris Kolmeris (Peter Collmer) nagrinėja Ankstyvųjų naujųjų laikų Europai būdingą valdymo įvairovę. Ją ypač gerai atspindi Abiejų Tautų Respublikos valdymo struktūra. Kaip pavyzdį šiam tyrimui autorius pasirenka skirtingose Žečpospolitos dalyse išsidėsčiusius bajorų dvarus, kur vyravo kultūrinė, kalbinė ir religinė įvairovė bei vienu metu greta viena kitos veikė skirtingos teisinės sistemos bei hierarchinės valdymo struktūros. Pėteris Kolmeris aptaria Abiejų Tautų Respublikos tarpkultūrinius ryšius nuo Vėlyvųjų viduramžių, jos socialinius, ekonominius bei politinius pokyčius, apžvelgia atskiras valdas Mažojoje Lenkijoje, Karališkojoje Prūsijoje ir Lietuvoje, tiria Karališkuosius rūmus kaip vietą, kurioje susikirsdavo įvairios valdovų, pareigūnų, bajorų, miestiečių, valstiečių ir žydų nuomonės. Autorius pabrėžia įvairovės suvokimą ir bandymus ją suvienodinti. Remdamasis atrinktais pavyzdžiais, jis parodo tokio vienodinimo ribas ir galimybes. Knygos pabaigoje autorius pateikia gausią bibliografiją. Į akis krinta, kad Pėteris Kolmeris remiasi įvairiais naujausiais pastarųjų dešimtmečių lenkų ir vokiečių istorikų darbais. Tai rodo atsinaujinusį susidomėjimą Saksonijos laikotarpiu ir su juo susijusiais įvykiais. Be to, jis sumaniai ir apdairiai naudojasi gausia šiam laikotarpiui skirta archyvine medžiaga iš Drezdeno ir Varšuvos.

Hardinghaus, Christian. Das Wolfsmädchen: Flucht aus der Königsberger Hungerhölle 1946. München: Europa Verlag, 2022. 255 p.

Tai Kristiano Hardinghauso (Christian Hardinghaus) jautriai aprašytas Urzulos Butgeraitės-Dorn (Ursula Dorn, geb. Buttgereit) pasakojimas apie jos pokario metais patirtus sunkiai suvokiamus išgyvenimus Karaliaučiuje, jos rizikingą kelionę į Lietuvą ir išsigelbėjimą nuo bado. Daugelį dešimtmečių ponia U. Dorn, kaip ir daugelis „vilko vaikų“, nedrįso kalbėti apie siaubingus išgyvenimus, patirtus per rusų įsiveržimą į jos gimtąjį Karaliaučiaus miestą Rytų Prūsijoje. Psichologinės ir fizinės žaizdos turėjo užgyti, tam reikėjo laiko. Kokiais žodžiais būtų galima apibūdinti negailestingą žudžiusių, prievartavusių ir kankinusių kareivių elgesį? Kaip paaiškinti, kad dėl bado „vilko vaikai“ buvo pasiruošę viskam? Ar šiandien yra atsakymas į klausimą, kas kaltas dėl tokio Rytų Prūsijos vaikų likimo? Senatvėje Urzula Dorn išdrįso Kristianui Hardinghausui atskleisti sukrečiančią tiesą, patikėti savo gyvenimo istoriją be pagražinimų. Šiandienos karta gali tai perskaityti, kad šis pasakojimas nebūtų pamirštas.

Luthers Deutsch in Mittel- und Osteuropa. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2021. XVIII, 326 p.

Knyga parengta, remiantis germanistų mokslinių tyrimų projektu „Liuterio raštų poveikis Vidurio ir Rytų Europos kalboms“. Leidinyje surinkti 2018 m. kovą Koburgo valstybinėje bibliotekoje vykusios konferencijos pranešimai. Konferencijos vieta Koburgas pasirinktas neatsitiktinai. Tuo norėta priminti, kad Martynas Liuteris čia 1530 m. parašė žymųjį atvirą vertėjo laišką „Sendbrief vom Dolmetschen“ – epochinį dokumentą vertimo meno istorijoje. Mokslinių tyrimų tikslas buvo parodyti Martyno Liuterio raštų poveikį Vidurio ir Rytų Europos kalboms, palyginti tiriamų kalbų rezultatus ir nustatyti bendrus polinkius ir skirtumus. Konferencijos pranešimų medžiagą galima dalinti į dvi dalis. Pirmąją galima apibūdinti kaip novatorišką. Dalyviai buvo priversti peržengti savo įprastos tyrimų srities ribas. Sudėtinga kalbiniais, filologiniais, vertimo ir teologiniais atžvilgiais bei kalbų ir kalbų šeimų įvairove tematika užtikrino naujoviškus tyrimų rezultatus. Antrosios dalies individualios studijos ir apžvalgos išlieka klasikinės germanistikos komforto zonoje. Pranešimuose nagrinėjama, kiek ir kaip Martyno Liuterio raštai paveikė slavų ir baltų, taip pat estų, vengrų ir rumunų kalbas – kai kurioms iš šių kalbų Reformacija žymi rašytinės tradicijos pradžią. Taip pat aptariami estų, latvių, lietuvių, lenkų, sorbų, čekų, slovėnų, rusų ir vengrų kalbų santykiai su vokiečių kalba XVI–XVII amžiais. Šie skirtingų disciplinų įvairių šalių mokslininkų darbai atvėrė naują terpę lyginamiesiems lingvistiniams tyrimams.

Rudling, Odeta. Von der nationalen Form zum nationalen Inhalt: litauische Folklore zwischen Sowjetisierung und Nationsbildung (1940–1990). Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2023. X, 389 p.

Odeta Rudling apžvelgia sovietinės folkloro politikos formavimą, nagrinėja sovietinio modelio perkėlimą, dalinį perėmimą ir įgyvendinimą Lietuvoje 1940–1990 metais. Sutelkdama dėmesį į vietinius politikus ir jų vaidmenį šiame procese, ji atskleidžia tiek elito metodus, tiek liaudies meno turinio transformaciją, kuri pasireiškė, viena vertus, valstybinio liaudies muzikos ansamblio mikrolygmeniu, kita vertus, valstybinės masinės kultūros makrolygmeniu. Knygoje daugiausia dėmesio skiriama klausimui, kaip sovietizacijos pastangos buvo įgyvendinamos folkloro politikos srityje ir kiek jos palietė lietuvių tautiškumą. Sovietinės tautinės politikos tyrimų fone autorė parodo, kaip ir kodėl kultūros politikos priemonės prisidėjo prie neokorenizacijos tęstinumo ir taip skatino lietuvių tautiškumo stiprėjimą. Tautinės tapatybės skatinimas čia parodomas dviem pasakojimo gijomis: viena vertus, vykdyta valstybės folkloro politika, o kita vertus, skatintas antimodernistinis etnonacionalistinis judėjimas, kuris, nors ir rutuliojosi atskirai, vėlyvojo socializmo metais turėjo sąveikauti su viešąja politika ir galiausiai devintojo dešimtmečio pabaigoje tapo „Dainuojančios revoliucijos“ varomąja jėga.

Gastell, Daniela. Der Propyläen-Verlag in der Weimarer Republik. Berlin: Walter de Gruyter, 2020. VII, 432 p.

Pirmą kartą sistemingai ir moksliškai nagrinėjama leidyklos „Propilėjai“ (Propyläen Verlag) istorija. Apžvelgiama leidybos programinė strategija, profilis, konkurencija knygų rinkoje Veimaro respublikos laikais. Pasakojama apie labiausiai nusipelniusius darbuotojus, vaisingą leidyklos bendradarbiavimą su autoriais ir redaktoriais, žymių rašytojų raštų leidimą. Aptariama, kokios knygos sulaukdavo išankstinių apžvalgų seniausio, demokratinėms ir liberalioms jėgoms atstovaujančio Berlyno laikraščio (Die Vossische Zeitung) puslapiuose. Leidyklos knygos suteikdavo skaitytojams intelektinių iššūkių ir naujų žinių,visada atitiko aukštus leidybinius standartus, todėl dauguma politikų ir žymių visuomenės veikėjų savo autobiografijas spausdinti mielai patikėdavo šiai leidyklai. Autorė pabrėžia tematikos pasirinkimo svarbą. Kadangi Veimaro respublikos metais ypač klestėjo įvairios meno rūšys, leidykla išleido daugybę meno istorijai skirtų knygų, Makso Lybermano (Max Liebermann) ir Loviso Korinto (Lovis Corinth) grafikos darbus, leido populiarų meno žurnalą Apžvalga (Querschnitt).

Anotacijas parengė Rita Novikovienė