Papier im mittelalterlichen Europa: Herstellung und Gebrauch. Berlin: De Gruyter, 2015. 330 p.

Kolektyvinėje gausiai iliustruotoje mokslinėje studijoje spausdinami straipsniai vokiečių ir anglų kalbomis, skirti popieriaus gamybai ir jo naudojimui Viduramžių Europoje aptarti. Šis bendras tarpdalykinis istorikų, knygotyrininkų, archeologų, archyvarų, restauratorių ir rankų darbo popieriaus gamintojų darbas atveria kelią gilesniems tyrimams. Autoriai apžvelgia popieriaus atsiradimą ir pergalingą paplitimą Europoje XI–XV amžiais ir sutaria, kad popierius dėl kainos pranašumo ir gamybos žaliavų prieinamumo ne tik išstūmė anksčiau vyravusį pergamentą, bet ir buvo lemiama raštijos augimo vėlyvaisiais Viduramžiais prielaida. Jie pabrėžia empirinių tyrimų svarbą, aiškinant popieriaus naudojimo paplitimą tiek geografiniu, tiek socialiniu požiūriu. Remdamiesi šiaurės Italijos, pietvakarinės Vokietijos dalies bei Belgijos popieriaus malūnų pavyzdžiais, tyrėjai aprašo popieriaus gamybą, pasakoja apie prekybą šia nauja preke visoje Europoje.

Boardley, John. Die Erfindung des Buchs: zwölf Innovationen der frühen Druckgeschichte. Darmstadt: wbg Academic, 2020. 192 p.

Autorius išsamiai apžvelgia knygų spausdinimo istoriją nuo ankstyviausiojo spaudos laikotarpio knygų – inkunabulų, iliustracijų, pirmojo natų bei žemėlapių spausdinimo iki pirmosios vaikiškos knygos. Šiuolaikinės knygos spausdinimo išradėju laikomas Johanas Gutenbergas, tačiau klaidinga būtų manyti, kad spausdintinės knygos atsiradimas yra vien tik jo nuopelnas. Prie daugelio sumanymų, idėjų, naujovių prisidėjo ne vienas XV a. antrojoje pusėje kūręs žmogus įvairiuose Europos miestuose. Autorius pabrėžia spaudos išradimo svarbą, parodo, kokios istorinės prielaidos ir techninės naujovės paveikė jo radimąsi. Knygoje pristatomi spaustuvininkai ir leidėjai, ieškoję ir radę novatoriškus sprendimus, kaip plėtoti ir tobulinti judančių metalinių raidžių liejimo prietaiso galimybes, sukūrę knygų iliustracijų spausdinimo būdus. Novatoriškų pasiekimų tyrimai yra moksliškai pagrįsti ir dokumentuoti gausiomis iliustracijomis. Skaitytojas čia ras atsakymus į daugelį klausimų: Kaip buvo kuriami pirmieji šriftai? Kas išrado kursyvą? Kokie techniniai išradimai leido spausdinti spalvotai ir kur buvo išspausdinta pirmoji muzikinė knyga?

Dickel, Hans; Uhl, Almut. Die Bildgeschichte der Botanik: Pflanzendarstellungen aus vier Jahrhunderten in der Sammlung Dr. Christoph Jacob Trew (1695–1769). Petersberg: Michael Imhof Verlag, 2019. 222 p.

Knygoje augalų vaizdavimo raida tiriama atsižvelgiant į botanikos mokslo istoriją ir lyginant keturių šimtmečių botaninius piešinius. XVI amžiaus vaistažolių knygose svarbiausia buvo naminių vaistinių ir naudingų augalų farmacinis poveikis, o Apšvietos laikais – didinamųjų stiklų ir mikroskopų pagalba aptikti augalų pasaulio botanikos dėsniai. Niurnbergo miesto gydytojas Christofas Jakobas Trojus (Christoph Jacob Trew, 1695–1769) ne tik įsigijo svarbiausią to meto botaninių knygų ir iliustracijų kolekciją, bet ir pats išleido puikias knygas apie augalus – Plantae selectae ir Herbarium Blackwellianum. Padedamas savo menininkų, tarptautinei mokslininkų bendruomenei jis pristatė didelio formato spalvotus botaninius naujai iš užsienio atvežtų egzotinių augalų piešinius. Knygą praturtina gausios iliustracijos, botaninių terminų glosarijus, literatūros ir autorių rodyklės.

Lemster, Michael. Die Mozarts: Geschichte einer Familie. München: Benevento, 2019. 383 p.

Mocartų istorija prasideda ne Zalcburge, o mažame kaimelyje netoli Augsburgo. Būtent čia glūdi šios šlovingos šeimos šaknys. Mocartų šeimoje buvo žemdirbių, skulptorių, laikrodininkų ir kunigų, mūrininkų, spaustuvininkų ir knygrišių, mokytojų bei trys kartos garsių muzikų: pianistų, vargonininkų, smuikininkų, kompozitorių, muzikos verslininkų. Knygoje Michaelis Lemsteris (Michael Lemster) pasakoja apie Mocartų iškilimą ir žlugimą nuo šeimos pirmtakų XV amžiuje iki paskutinio jų palikuonio mirties 1965 metais. Šį gyvą šeimos istorijos pasakojimą autorius įterpia į Europos istoriją. Mocartų, kurių klestėjimas prasidėjo po Trisdešimties metų karo, charakterį formavo ir užgrūdino skaudūs istoriniai įvykiai bei aplinkybės. Mocartai kūrybiškai ir ambicingai įveikė savo laiko iššūkius. Šeimos narių biografijose gausu pakilimų ir krizių, mįslių ir legendų, gandų bei keblių situacijų. Puikiai jausdamas laiko dvasią, Lemsteris bando atsakyti į klausimus: Ar didžioji Volfgango Amadėjaus Mocarto gyvenimo meilė buvo jo pusseserė Marija Ana Teklė? Ar sirgo jis Tureto sindromu? Ar jo žmona Konstancija buvo šeimos žlugdytoja, o galbūt šlovės gelbėtoja? – ir į daugelį kitų.

Künzl, Ernst. Der große Kunstraub: Orient, Griechenland, Rom, Byzanz. Oppenheim am Rhein: Nünnerich-Asmus Verlag & Media, 2019. 167 p.

Ginklai, statulos, paveikslai, tauriųjų metalų indai, net ištisos bibliotekos ir didžiuliai obeliskai dažnai tapdavo pergalingų karo žygių grobiu. Meno kūrinių grobimas prasidėjo Rytuose II–I tūkstantmetyje pr. Kr., kai elamitai, asirai ir babiloniečiai pagrobė savo nugalėtų priešų kultūrinį turtą, o viršūnę pasiekė Senovės Romoje, kur karvedžiai triumfo eisenose rodydavo karo trofėjus. Romos respublikos aristokratai bandė pranokti vieni kitus pergalės šventėse, triumfai būdavo vis prašmatnesni, su nemokamomis vaišėmis žiūrovams ir kitomis pramogomis. Viduramžiais labai populiaria tapo krikščioniškų relikvijų medžioklė. Meno kūrinių ir kultūros vertybių restitucija (grąžinimas) buvo retas reiškinys – net Aleksandro Makedoniečio ar imperatoriaus Augusto restitucijos sutartys buvo sudarytos, siekiant politinių tikslų. Autorius vaizdžiai pasakoja meno kūrinių ir kultūros vertybių grobimo istoriją, aiškina motyvus, gvildena kultūros vertybių vagysčių problemas, kurios pastaruoju metu sulaukia didelio visuomenės susidomėjimo visame pasaulyje.

Norbertine Bresslern-Roth: Tiermalerin. Graz: Leykam-Buchverlag, 2016. 399 p.

Knyga skirta žinomai Austrijos menininkei, grafikei Norbertinei Breslern-Rot (Norbertine Bresslern-Roth, 1891–1978). Pagrindinė jos paveikslų, akvarelių, piešinių, grafikos darbų tema – gyvūnai. Gyvūnų vaizdavimas turi labai senas tradicijas. XVI a. susiformavo animalistinis peizažas kaip atskiras žanras, kuriam būdingas romantiškas žavėjimasis gyvūnais, idiliškas jų aplinkos vaizdavimas. Šis harmonijos ir idilės poreikis būdingas ir Norbertinės Breslern-Rot kūriniams. Po kelionės į Libiją 1928 m. menininkė vis dažniau vaizduoja Afrikos, Ramiojo vandenyno ir įvairių čiabuvių pasaulius bei pateikia idealizuotą požiūrį į simbiotinius žmonių ir gyvūnų santykius. Jautrus nuotaikos perteikimas darbuose vaidina svarbų vaidmenį, vaizduojant žmones ir gyvūnus. Tokiu būdu ji rado labai asmenišką tapybos stilių. Jos paveikslams būdingas freskos efektas, spalvų ryškumas bei skaidrumas, jos dekoratyvinės grafikos darbuose persipina Art nouveau ir japoniškos spalvotos ksilografijos stiliai.

Angelika Kauffmann: unbekannte Schätze aus Vorarlberger Privatsammlungen. München: Hirmer, 2018. 303 p.

Dailininkė Angelika Kaufman (Kauffmann, 1741–1807), dar būdama gyva, sulaukė tarptautinio pripažinimo: jos talentu žavėjosi Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe), Džošua Reinoldsas (Joshua Reynolds) ir daugelis kitų iškilių žmonių. Ji dirbo Vokietijoje, Anglijoje ir Italijoje, buvo Bolonijos, vėliau Florencijos, Romos, Venecijos bei Britanijos karališkosios meno akademijos narė, nuolatinė tarptautinių parodų dalyvė. Didžiausią jos kūrybos dalį sudaro portretai ir paveikslai istoriniais-mitologiniais motyvais. Gausiai iliustruotoje knygoje atskleidžiami menininkės gyvenimo bei kūrybos faktai, pirmą kartą pristatomi darbai iš asmeninės kolekcijos. Knygoje skaitytojas taip pat ras puikius A. Kaufman darbus iš viešųjų kolekcijų, įskaitant paveikslus, liudijančius dailininkės „sielos giminystę“ su Anhalto Desau princese Luize Henriete (Luise Henriette, 1750–1811), jos ankstyvuosius bei paskutinius kūrinius, piešinius, atspindinčius draugystę su Gėte ar santykius su vyru Antonijumi Zučiu (Antonio Zucchi), didžiausią iki šiol atliktą A. Kaufman ofortų apžvalgą.

Venjakob, Judith. Der Hexenflug in der frühneuzeitlichen Druckgrafik: Entstehung, Rezeption und Symbolik eines Bildtypus. Petersberg: Michael Imhof Verlag, 2017. 286 p.

Pasaulyje turbūt nėra kultūros, kuri neturėtų legendų ar padavimų apie raganas. Ir nors jos minimos nuo pačių seniausių laikų, tačiau didžiausią įtaką jų vaizdavimui turėjo raganų medžioklės karštinė, trukusi nuo XIV iki XVII amžiaus. Šis laikotarpis įkvėpė ne vieną žymų menininką sukurti paveikslą šia tema. Ar raganos gali skraidyti – o jei gali, tai kaip? Paveikslai ir graviūros aiškiai parodo raganų skrydį. Judita Venjakob savo tyrime atkreipia dėmesį į šį ypatingą raganų ikonografijos motyvą grafikoje, pabrėžia, kad būtent skrydis yra lemiamas raganų atvaizdo bruožas. Autorė nagrinėja raganų vaizdavimą vėlyvųjų Viduramžių knygų iliustracijose, tarp jų du seniausius išlikusius atvaizdus. Ypač daug dėmesio skiriama žinomiausio demonologijos veikalo „Raganų kūjis“ (lot. Malleus Maleficarum) iliustracijoms, turėjusioms lemiamą reikšmę raganos įvaizdžio susidarymui ir sklaidai. Knyga atveria naują požiūrį į XV–XVII amžiaus raganų įvaizdį: ne katilo, velnio ar šabašo, bet skrydžio ikonografija aiškinama kaip skiriamasis vaizduojamų raganų ženklas.

Thomas Herbst, 1848–1915: Liebermanns Freund, Lichtwarks Hoffnung. Fischerhude: Atelier im Bauernhaus, 2015. 128 p.

Pirmojo Hamburgo dailės galerijos direktoriaus Alfredo Lichtvarko (Alfred Lichtwark) laikais dailininkas Tomas Herbstas buvo vienas žymiausių vokiečių impresionizmo menininkų. Net jo draugas Maksas Lybermanas (Max Liebermann), su kuriuo Herbstas kartu mokėsi Berlyne, Veimare ir Miunchene bei lydėjo jį studijų kelionėse į Paryžių, o vėliau į Olandiją, kreipdavosi į jį patarimų ir pamokymų. Būdamas seniausiu „1897 m. Hamburgo menininkų klubo“ dailininkų po atviru dangumi nariu, Herbstas mieliau atsidėjo peizažo tapybai Šiaurės Vokietijoje. Mėgstamiausi  jo motyvai buvo skurdūs Elbės pelkių kraštovaizdžiai su karvių, arklių ir avių stafažais, kasdienė kaimo buitis ir vaikų portretai. Herbsto peizažams daugiausia poveikio turėjo Barbizono mokyklos prancūzų tapytojų kūryba. Kadangi menininkas gyveno gana uždarą gyvenimą, buvo užsisklendęs savyje, miesto meno pasaulis liko jam svetimas. Tad nenuostabu, kad jo kūryba po mirties buvo greitai pamiršta. Ši knyga, išleista Tomo Herbsto 100-ųjų mirties metinių proga, praskleidžia ne vieną nežinomą ar visuomenės užmirštą menininko biografijos ir kūrybos puslapį.

Beck, Friedrich; Beck, Lorenz Friedrich. Die Lateinische Schrift: Schriftzeugnisse aus dem deutschen Sprachgebiet vom Mittelalter bis zur Gegenwart. Köln: Böhlau Verlag, 2007. XII, 675 p.

Istorinių rašytinių dokumentų iššifravimas yra būtina sąlyga, norint suprasti ir paaiškinti senuosius rašytinius šaltinius. Šiame darbe išsamiai aprašoma lotyniškojo šrifto raida vokiškai kalbančiuose kraštuose. Daugiausia dėmesio autoriai skiria šimtmečiams nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šių dienų, kadangi didžioji dauguma rašytinių dokumentų mus pasiekė būtent iš šio laikotarpio. Knygoje pristatomi ne tik oficialių dokumentų bei knygų šriftai, bet ir kursyviniai verslo šriftai, individuali svarbių asmenybių rašysena, taip pat aprašomas pradinio vieningo lotyniškojo šrifto skilimas į vadinamąjį „vokiškąjį“ ir „lotyniškąjį“ (antikvos) šriftą. Leidinys gausiai iliustruotas, jame pateikiama apie 250 įdomių savo turiniu ir plačiai paplitusių pavyzdžių iš vokiškai kalbančių kraštų archyvų. Šis darbas ne tik didelis indėlis į paleografijos specialiąją literatūrą, bet ir puiki skaitymo bei pratybų knyga archyvų vartotojams ir visiems, besidomintiems istorija.