Vilko vaikai: „Jei ne Lietuva, manęs jau nebūtų“
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokariu Lietuvą pasiekė masinė migracija iš Rytų Prūsijos. Lietuvos gyventojų atmintyje Rytprūsių krašto vokiečių alkio vaizdinys išliko ilgam. Vaizdingiausiai vokiečių alkio vaikus biografiniuose užrašuose apibūdino poetas Marcelijus Martinaitis, prisimindamas juos kaip utėlėtus, nuo alkio ištinusius, skudurais apsivyniojusius pamėlynijusias kojas. Lietuvos vaidmuo Rytprūsių krašto vokiečių istorijoje pokario metais buvo itin svarbus – šalis tapo prieglobsčiu tūkstančiams išbadėjusių ir nuo mirties besivaduojančių vaikų.
Paskaitos metu istorikė Rūta Matimaitytė pristatys vilko vaikų istorijos siužetą, plačiau papasakos apie vilko vaikų likimus Lietuvoje. Kokią reikšmę alkio vaikams turėjo sovietmečio tyla? Kaip pasikeitė šių žmonių gyvenimai, Lietuvai tapus nepriklausoma, demokratine valstybe? Atsakymus kviečiame sužinoti lektorės paskaitoje. Lektorės rengiama paskaita yra sudėtinė jos tyrimų ir disertacijos „Vaikų migracija į sovietų Lietuvą (1944–1960) metais: istorija, atmintis ir trauma“ dalis.