1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Kuri paliečia širdį. Kurią ilgai prisimenu. Kurios kalba yra skani. Kuri suteikia žinių. Ir dar begalybė dalykų telpa vertingos knygos puslapiuose. 

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Nerekomenduočiau. Juk bibliotekos darbuotojai patys seka visas knygų naujienas ir tendencijas. Tad pati jų klausinėčiau patarimų.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, esu keletą kartų pasinaudojus. Pavyzdžiui, kai krausčiausi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Dėžės, pilnos knygų, pasitarnavo kaip „išmintingi“ foteliukai net keletą savaičių. 

4. Ar elektroninės knygos konkurentės spausdintoms?

Labiau ne konkurentės, bet artimos kolegės. Elektronines knygas skaitau kelionėse, juk į lagaminą nesusimesi visos knygų lentynos. Dėl to labai džiaugiuosi elektroninėmis knygomis, nes kai kuriose situacijose jos padeda išspręsti problemas, ir tai – patogu. Tačiau popieriaus tekstūros, lapų šiugždėjimo, knygos kvapo, ir malonumo ją liesti niekas neatstos. Todėl visada, jei galiu, renkuosi popierinį variantą. 

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Užaugau sovietmečio laiku, kai ne tik knygų pasirinkimas nebuvo toks gausus kaip dabar, bet ir šiuolaikinių technologijų galėjai tikėtis rasti nebent mokslinės fantastikos autoriaus Stanislaw Lem knygose.  Tad tuomet skaitėme daugiau, juk neturėjome kitų galimybių. Skaitėme lėtai, ieškojome paslėptų poteksčių ir metaforų. Jau nuo vaikystės pasinėriau į pasakas  –  tėvai pasistengė supirkti visas, kokias tik buvo įmanoma rasti. Dabar net sunku tai įsivaizduoti.

Taip pat stiprų kartos bendrumo pojūtį sukuria tos pačios jaunystėje skaitytos knygos. Kai gali pasakyti: pameni Jack Keruac „Kelyje“ ? O Hermann Hesse „Stiklo karoliukų žaidimas“?  Ir užplūsta prisiminimai.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Gal su autoriaus palinkėjimu. Bet pagalvojau ir prisiminiau, kad esu jau skolinusi ir tokias knygas – tai visgi matyt, paslaptis slypi ne knygoje, o draugystėje.

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Visos knygų serijos, kurioje susipintų keli žanrai – ir kelionių, ir fantastinės literatūros, ir dramos, ir poezijos, ir meilės romano. Bet svarbiausia –  parašyta magiškojo realizmo stiliumi.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Šiuo metu Lotynų Amerikos. Beveik prieš dešimtmetį atvažiavus į Meksiką, pajutau tarsi būčiau pasinėrus į magiškąjį realizmą, braidyčiau po Gabriel Garcia Marquez (Kolumbija) ir Isabel Allende (Čilė) romanų sakinius, kupinus garsų ir skonio. Jau tada viena iš mano mėgstamiausių knygų buvo Julio Cortázar (Argentina) „Žaidžiame klases“, ji ir dabar guli prie mano lovos, ant miegamojo staliuko.

Aistros ir meksikietiškos virtuvės kvapų pilna Laura Esquivel (Meksika) „Kaip vanduo šokoladui“ ir  Fridos Kahlo receptų knygą „Frida`s fiestas“, kurią parašė Guadalupe Rivera. Nobelio premija apdovanoto Mario Vargas Llosa (Peru) ironiškas melodramatiškas romanas “Tetulė Chulija ir rašeiva” pasakoja, rodos, neįtikėtinus siužetus, tačiau yra pagrįstas autobiografiniais faktais.

Sužavėjo ir netikėtai į rankas patekusi autobiografinė Reinaldo Areno (Kuba) knyga „Kai ateis naktis“ išgarsėjusi kaip  žmogaus kūrybinės, seksualinės, politinės laisvės manifestas. Nenuostabu, kad ji patraukė ir režisieriaus Julian Schnabel dėmesį. Pagal šią knygą sukurtas kino filmas, apdovanotas Venecijos kino festivalio prizu, pagrindinis aktorius Javier Bardem sulaukė „Oskaro“ nominacijos. O knyga mane „susirado“ užsukus į Druskininkų knygynėlį.

Lankantis Čilėje iš naujo atradau Pablo Neruda poeziją. Jo namuose – muziejuose (La Chascona – Santjage, La Sebastiana – Valparaíse ir  Isla Negra) dvelkia sielos ramybe ir ilgesiu. Žinoma, jog prisipirkau ir poezijos knygų. Tie kasdienybės eilėraščiai lydi mane visur, kur bebūčiau, net ir tepant sumuštinius priešpiečiams, klaidžiojant tarp parduotuvės lentynų su prieskoniais, kalbantis su vaikais, snaudžiant įsisupus į apklotus lėktuvo kėdėse. 

9. Jeigu pati rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Yra išleistos šešios mano knygos. Neseniai aprašiau kelionių įspūdžius  – „Meksika, mano meile“ (2018). Norėjosi pasidalinti su skaitytojais magišku šalies grožiu ir įkvėpti tikėjimo, jog norai pildosi, tik reikia nebijoti pakeisti gyvenimo.

Įvairiausios emocijos – nuo džiaugsmo iki geliančio ilgesio sugulė poezijos pamąstymuose – „Kelionių nuojauta“ (2020). O būsima knyga tebūnie ir pačiai netikėta. 

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Paprastai skaitau kelias knygas. Būnu susidėjusi knygų „bokštą“ ant miegamojo staliuko ir išsitraukiu vieną ar kitą – pagal nuotaiką. Ką tik užverčiau meksikiečių autorės Sofia Segovia „Bičių dūzgesys“ ir atsiverčiau Isabel Allende „Mano sielos moterys“. Jei minėti ne Lotynų Amerikos autorius, tai viena iš mano mėgstamų rašytojų yra Olga Tokarczuk, su kuria pažintį pradėjau nuo „Praamžiai ir kiti laikai“ maždaug prieš dvidešimt metų. O dabar savo eilės laukia „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Visi O. Tokarczuk knygų vertimai į lietuvių kalbą yra nugludinti iki mažiausių detalių, ir už tai ačiū vertėjui Vyturiui Jaručiui. Taip pat žaviuosi Valdo Papievio romanais. Ant staliuko – jo „Vienos vasaros emigrantai“. Nepraleidžiu Jolitos Herlyn kūrybos – subtilių meilės istorijų niekada nebus per daug. Tad šios autorės neseniai pasirodžius knyga „Šešėlių gaudytoja“ – po ranka.

Man labai patinka Aldona Gustas poezija, Marcelijus Martinaitis, Onė Baliukonė, Marius Burokas ir daug kitų. Taigi visada šalia yra kelios poezijos knygos.

Ir pora skaitmeninių – „The novel inspired by the life of Leonora Carrington“ autorė Elena Poniatowska, itin mėgstama Meksikoje. Ir Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“ – smalsu, apie ką dėstoma kūrybiškiausioje metų knygoje. O ir šios autorės anksčiau perskaityta „Žuvys ir drakonai“ savo šmaikščia ironija nenuvylė.