Šiemet sukanka 100 metų nuo katalikiško Biržų visuomenės, politikos, ekonomikos ir kultūros savaitraščio „Biržiečių balsas“ pasirodymo 1925 m. balandžio 12 d., per šv. Velykas.

Laikraštyje kaip leidėjas ir redaktorius buvo nurodytas Adolfas Galvanauskas, tačiau iš tiesų jį redagavo aktyvus visuomenės veikėjas, Biržų apskrities žemėtvarkos valdininkas Jonas Mulokas. Jis taip pat dirbo ir Biržų ūkininkų sąjungos smulkaus kredito banke, todėl ir „Biržiečių balso“ redakcija glaudėsi šio banko pastate. Laikraštį spausdino Biržų spaustuvė.

Biržų mieste nuo 1922 m. buvo leidžiamas kitas savaitraštis – „Biržų žinios“. Netrukus abiejų laikraščių puslapiuose įsiplieskė karšta polemika, kupina abipusių kaltinimų. Senbuviai naująjį leidinį pravardžiavo kuniginių partijų gaminiu, neapykantos kurstytoju, o jo leidėjus – atėjūnais. „Biržiečių balsas“ neliko skolingas: rašė, kad „Biržų žinios“ ir kita kairioji spauda begėdiškai šmeižia katalikų kunigus ir tikinčiuosius, kiršina gyventojus, skatina nepasitikėjimą valdžia.

Be politinių straipsnių, kuriuos skelbė kone kiekviename numeryje, „Biržiečių balsas“ spausdino ir įprastų publicistinių pranešimų apie Biržų apylinkių, Lietuvos ir užsienio įvykius, teikė žinių apie pramonę, prekybą, žemės ūkį, valstybės paramą naujakuriams. Daug dėmesio buvo skiriama jaunimo, ypač pavasarininkų, renginiams. Buvo publikuojama eilių, novelių, feljetonų. „Biržiečių balse“ bendradarbiavo Albinas Januševičius, Ignas Lapienis, Edmundas Širmulis, Jonas Valiūnas ir kiti.

Kaip ir daugelis tarpukario regioninių laikraščių, „Biržiečių balsas“ išsilaikė neilgai, iki 1926 m. liepos. Iš viso buvo išleistas 61 laikraščio numeris. Leidinys sustojo dėl lėšų trūkumo.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas artipilnis 1925 metų „Biržiečių balso“ komplektas ir vienas 1926 m. numeris.

Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė