Naujos knygos

2021-12-02

Altlitauisches etymologisches Wörterbuch. Hamburg: Baar, 2015. 3 t.

Trijų tomų senosios lietuvių kalbos etimologinį žodyną parengė Berlyno Humboldtų universiteto kalbininkai, vadovaujami profesoriaus Volfgango Hoko. Šis reikšmingas leidinys yra daugelį metų trukusio kolektyvinio darbo rezultatas. Buvo atliktas didelis parengiamasis darbas. Pirmiausia vyko vadinamasis filologinis etapas: buvo renkama ir rengiama leksinė medžiaga, sudarant išsamius žodžių sąrašus abėcėlės tvarka, įvardijant informacijos šaltinį, vėliau ji buvo tvarkoma ir redaguojama. Žodyne pateikiama lietuvių kalbos leksika apima laikotarpį nuo lietuvių rašytinės tradicijos pradžios iki XVII a. Etimologiškai analizuojama medžiaga surinkta iš daugiau nei 3000 šaltinių. Be didžiųjų senosios lietuvių kalbos autorių, tokių kaip M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša, K. Sirvydas, D. Kleinas ir kt., tekstų, žodyne spausdinami ir mažiau žinomi šaltiniai: XVI ir XVII a. teisiniai, poezijos, maldų ir kiti tekstai. Į leidinį įtraukti ir naujausi šių dienų radiniai – mokslinėje literatūroje skelbti įvairūs nedidelės apimties tekstai. Prie senosios lietuvių kalbos dokumentų duomenų pridedami vertimų į lenkų, vokiečių, lotynų kalbas atitikmenys. Šis didelės apimties, modernus, tolesnius leksikos tyrimus skatinantis etimologijos veikalas labai reikšmingas kalbininkams, ypač įdomus senosios raštijos tyrėjams.

Sennewald, Roland. Pieter Snayers, 1592–1667: ein Schlachtenmaler des 17. Jahrhunderts. Berlin: Zeughaus Verlag, 2018. 424 p.

XVII amžiuje, kuriame vyko dešimtmečius trunkantys karai, menininkų darbuose pasidarė ypač populiaru vaizduoti istorinius mūšius. Trisdešimties metų karas suteikė daug motyvų visai menininkų kartai. Vienas žymiausių šio amžiaus flamandų tapytojų batalistų buvo Antverpene gimęs dailininkas Piteris Snajersas (Pieter Snayers,1592–1667). Jį išgarsino didelio formato batalinės kompozicijos, kuriose jis įamžino konkrečius mūšius, geografiškai tiksliai pavaizduodamas mūšio lauką, pulkų išsidėstymą, visus civilinės ir karinės architektūros statinius, aprangą ir ginkluotę. Siekdamas tiksliau atkurti istorinio mūšio vaizdą, jis naudojo paties sukauptą ir užsakovo parūpintą dokumentinę medžiagą: karinius žemėlapius, mūšių schemas, kitų dailininkų graviūras ir piešinius, vaizduojančius karinę techniką. Tyrėjai tokio pobūdžio darbus vadina topografiniais, o P. Snajersas laikomas vienu iš šio tipo batalinės tapybos pradininkų ir pagrindine jos figūra. Vienas iš tapytojo darbų – paveikslas „Salaspilio mūšis“, kuriame detaliai ir tiksliai vaizduojamas mūšis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Švedijos karalystės kariuomenių. P. Snajerso paveikslai yra išsibarstę po visą pasaulį ir puošia daugybę žinomų galerijų. Šioje puikioje, didelės apimties knygoje, skirtoje dailininko Piterio Snajerso kūrybai, skaitytojas ras daugiau kaip 200 paveikslų (tarp jų ir minėto „Salaspilio mūšio“) reprodukcijų, daug detalizuotų vaizdų, žemėlapių. Knyga vertinga ne tik besidomintiems menu, bet ir istorija.

Kommunikation durch symbolische Akte: religiöse Heterogenität und politische Herrschaft in Polen-Litauen. Stuttgart: Franz Steiner Verlag, 2010. 305 p.

Taip jau istoriškai susiklostė, kad Abiejų Tautų Respublika išsiskyrė savo tikėjimų įvairove. Katalikai, protestantai, stačiatikiai sugyveno su žydais, būta totorių ir karaimų. Nepaisant etninės ir konfesinės įvairovės, valstybėje nekilo religinių karų, nebūta ir didelio masto religinių konfliktų, ypač  būdingų to meto Europai. Abiejų Tautų Respublikoje nepavyko įkurti inkvizicijos teismų, čia vyravo taikingo sambūvio tradicijos. Nors katalikybė oficialiai buvo laikoma vyraujančia, kitų konfesijų bei religinių bendruomenių atstovai taikiai sugyveno ne tik miestuose bei miesteliuose, bet ir didikų dvaruose, jų įtaka buvo akivaizdi valstybinėje, regioninėje ir vietinėje politinėje praktikoje. Politiniai ir ekonominiai valdančiųjų interesai dažnai buvo gerokai svarbesni už religinius skirtumus. Vokiečių ir anglų kalbomis išleistame mokslinių straipsnių rinkinyje pateikiami šio reiškinio tyrimo rezultatai. Didžiausias dėmesys sutelkiamas į simbolinius veiksmus ir ritualus, kuriems padedant, atskiros grupės viešai skelbdavo savo pretenzijas į valdžią, įrodinėdavo savo religines tiesas. Darbuose pabrėžiama žodinių karų, rengiamų disputų svarba: jie skatino diskusijas ne tik religinėmis, bet ir socialinėmis bei politinėmis temomis.

Baltische Geschichte: Esten, Letten und Litauer unter fremden Mächten: von der Frühzeit bis zu Beginn der nationalen Befreiungsbewegung. Halle (Saale): Mitteldeutscher Verlag, 2016. 319 p.

Pastaruoju metu estų, latvių ir lietuvių vaidmuo socialiniame ir politiniame Baltijos jūros regiono gyvenime tampa vis aktualesnis, nes baltų tautos ir valstybės su savo teritorijomis, žmonėmis ir likimais, paženklintos ilgaamžio svetimtaučių viešpatavimo, visada buvo pagrindinis Rytų ir Vakarų civilizacijas jungiantis tiltas. Autoriai, pripažinti Rytų Europos istorijos žinovai, supažindina su Baltijos regiono istorine raida, pateikia savo įžvalgas ir taip leidžia geriau suprasti dabartį. Pirmoje leidinio dalyje jie apžvelgia esminius dabartinių Baltijos valstybių pirmtakų raidos etapus iki tautinio išsivadavimo judėjimo pradžios XIX–XX amžiuje, o antroje – pristato tyrimus įvairiomis Baltijos šalių istorijos temomis, tokiomis kaip švietimo sistemos klausimai, mokyklų ir universitetų veikla, jų reformos bei modernizavimas, masonų ložės, pietizmo išplitimas Baltijos šalyse ir kt. Skaitytojas čia ras ir garsios vokiečių kalbininkės Gertrūdos Benzės, ilgus metus tyrusios Mažosios Lietuvos raštijos istoriją, straipsnį, skirtą Fabijono Ulricho Glazerio giesmynui Kelos Nobažnos Giesmes.

 Farbe bekennen!: Bilder im Spannungsfeld der Religionen vom frühen Christentum bis zur Kunst der Moderne. Petersberg: Michael Imhof Verlag, 2020. 144 p.

Knygoje apžvelgiamas sakralinių paveikslų atliekamas vaidmuo, vaizdavimo tradicijos ir pokyčiai, sąveikaujant religijoms. Atskleidžiamas religijų poveikis meno raidai, taip pat ir tikinčiųjų bendruomenių bei religinių institucijų meno kūrinių vertinimas. Remiantis nuo vėlyvosios Antikos iki 1960 metų laikotarpį apimančiais pavyzdžiais, straipsniuose nagrinėjamas įvairių pasaulio religijų požiūris į vaizduojamąjį meną. Ypač daug dėmesio skiriama atvejams, kai paveiksluose persipina keleto religijų ar konfesijų meninio vaizdavimo būdai, nesvarbu – socialinių, religinių ir politinių pokyčių ar misionieriškų siekių fone. Judaizmo, krikščionybės, islamo ir budizmo tarpkultūrinių vertybių perdavimo formų, funkcijų ir motyvų analizė padeda išsiaiškinti panašumus ir skirtumus: kuo skiriasi įvairių religijų ir konfesijų požiūris į religinių paveikslų vaizdinius? Kiek galima įžvelgti tam tikrai epochai būdingų ir socialiai ar politiškai nulemtų vaizdavimo skirtumų? Kokie buvo vaizdinių motyvų ir vaizdavimo tradicijų perėmimo tikslai?

Ceming, Katharina; Werlitz, Jürgen. Die verbotenen Evangelien: apokryphe Schriften. Wiesbaden: Marixverlag, 2010. 264 p.

Krikščioniškos žinios apie Jėzaus gyvenimą ir mirtį pirmiausia remiasi Naujojo Testamento knygų vaizdiniais ir teiginiais. Tačiau yra kur kas daugiau raštų iš pirmųjų krikščionybės dienų, kuriuose kalbama apie Jėzaus gyvenimą, jo žodžius ir darbus, mirtį ir prisikėlimą. Daugelis apokrifinių raštų, kurie netapo Naujojo Testamento dalimi, buvo rasti XIX–XX a., kai kurių išlikę tik fragmentai. Tai II–IV amžių kūriniai, kurių pateiktam liudijimui apie Jėzų Kristų nepritarė Bažnyčia, jie nebuvo skaitomi bažnytinėse pamaldose, o galiausiai buvo uždrausti. Šiandien apokrifai domina ne tik teologus, bet ir istorikus, jie atspindi istorinį Jėzaus Kristaus gyvenimą ir mokymą, padeda suprasti ankstyvąją krikščionybę. Nors apokrifai buvo išstumti iš bažnytinės krikščionybės tradicijos, jie yra įspūdingi įvairių ankstyvųjų krikščionių raštų ir tikėjimo tradicijų liudijimai. Monografijoje surinkti svarbiausi iš šių senovinių tekstų, tarp jų Marijos Magdalietės bei Judo evangelijos. Patikimi tekstų vertimai, aiškinamosios pastabos bei komentarai daro šiuos literatūros turtus prieinamus visiems besidomintiems religijos ir kultūros istorija.

Arnauld, Andreas von; Klein, Christian. Weil Bücher unsere Welt verändern: vom Nibelungenlied bis Harry Potter. Darmstadt: wbg Theiss, 2019. 400 p.

Knygos keičia mūsų pasaulį. Jos skatina naujoviškai mąstyti, dažnai daro poveikį kultūriniams ir socialiniams pokyčiams, skleisdamos revoliucines idėjas ir mintis, naujas pasaulėžiūras bei įžvalgas, nustatydamos kultūrinius modelius ar nurodydamos elgesio taisykles, sutirštindamos ore tvyrančią nuotaiką ar suformuluodamos susiklosčiusių aplinkybių esmę. Autoriai chronologine tvarka pristato 99 knygas. Rinkdamiesi tekstus, autoriai teigia įsitikinę, kad visi šie kūriniai turėjo įtakos socialiniams ir kultūriniams pokyčiams bei svarbiausių idėjų raidai, jie ypač ryškiai atspindi vyraujančią laikmečio dvasią. Dėmesys sutelkiamas į labai skirtingų sričių tekstus. Be literatūros kūrinių, skaitytojas ras įvairių mokslinių veikalų, politinių brošiūrų, filosofinių traktatų bei teisinių dokumentų. Tarp autorių yra Homeras, Martynas Liuteris, Imanuelis Kantas, Frydrichas Nyčė, Johanas Volfgangas Gėtė, Karlas Marksas, Konradas Dudenas, Maksas Plankas, bet taip pat Džoana Rouling ir Hapė Kerkelingas.

Belting, Hans. Spiegel der Welt: die Erfindung des Gemäldes in den Niederlanden. München: C.H.Beck, 2019. 293 p.

Knygoje pasaulinio garso meno istorikas ir teoretikas Hansas Beltingas pateikia savo įžvalgas apie XV a. Nyderlandų tapybą, sukėlusią pamatinę revoliuciją dailės istorijoje. Ankstyvosios Nyderlandų tapybos stilius ženkliai skyrėsi nuo to paties meto italų tapybos. Jam būdingas aiškiai išreikštas realizmas, dėmesys detalėms, raiškios, sodrios audinių ir objektų faktūrų spalvos, religinis simbolizmas. XV a. Nyderlandų tapytojai daugiausia dirbo religinėmis temomis ir retai tapė pasakojamo pobūdžio ciklus ar kūrinius mitologiniais motyvais, o tai buvo populiaru Italijoje. Kitas skiriamasis bruožas – nauja aliejinės tapybos technika, kuriai būdinga lygūs, tarsi emaliu dengti paviršiai, siekis perteikti daiktų medžiagiškumą, sukurti erdvės ir šviesos iliuziją. Dar viena naujovė buvo vaizdo dviprasmiškumas, tarsi atspindys veidrodyje, kai be empirinio išorinio vaizdo matomas ir vidinis mentalinis. Remdamasis dailininkų Jano van Eiko, Hugo van der Guso, Rogiro van der Veideno, Jeronimo Boscho kūriniais, autorius atskleidžia naujovių atsiradimą ankstyvojoje Nyderlandų tapyboje, jų raidą ir kaitą.

Knöll, Stefanie. Der spätmittelalterlich-frühneuzeitliche Totentanz im 19. Jahrhundert: zur Rezeption in kunsthistorischer Forschung und bildlicher Darstellung. Petersberg: Michael Imhof Verlag, 2018. 256 p.

Vėlyvaisiais Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais mene, muzikoje bei literatūroje išpopuliarėjo mirties šokio motyvas. Ši gyvybės trapumo ir žmonių lygybės mirties akivaizdoje alegorija buvo vaizduojama bažnyčių ir kapinių koplyčių freskose, knygų grafikoje. Mirtis buvo vaizduojama ne tik kaip neišvengiamybė, bet ir kaip tam tikras akimirkos netikėtumas: ji užklumpa bylas nagrinėjantį teisininką, celėje besimeldžiančią vienuolę, pinigus skaičiuojantį pirklį ar žemę ariantį valstietį. Menininkų darbai tarytum sako, kad nors visi mes suvokiame esantys tik laikini svečiai šiame pasaulyje, mirtis dažnai atsėlina netikėtai. Kaip pastebi studijos autorė, ir šiandien aktualus mirties šokio motyvas: nors laikui bėgant jis nuolat kito, tačiau pasirodė esąs ilgaamžis. Keitėsi ir makabriško ciklo suvokimas bei interpretacija. Pagrindinį dėmesį autorė sutelkia į mirties šokio suvokimą XIX a. mene bei meno istorijos tyrimuose. Leidinio pabaigoje pateikiamos tyrimo išvados, samprotavimai, pastabos, išsamus šaltinių bei literatūros sąrašas, iliustracijų nuorodos.

Thern, Tanja. Descartes im Licht der französischen Aufklärung: Studien zum Descartes-Bild Frankreichs im 18. Jahrhundert. Heidelberg: Manutius Verlag, 2018. 484 p.

Žymus prancūzų filosofas, matematikas, fizikas, fiziologas Renė Dekartas (1596–1650) laikomas moderniosios filosofijos pradininku. Jo filosofija turėjo įtakos Dž. Lokui, G. V. Leibnicui, B. Spinozai, I. Kantui. Tačiau žiūrint istoriškai, šiandien vyraujantis Dekarto įvaizdis jokiu būdu nėra savaime suprantamas dalykas. Peikiamas, niekinamas, pusiau pamirštas – tokia Dekarto įvaizdžio kaita Apšvietos epochoje stebina ir akivaizdu, kad dabartinis filosofo vertinimas įsitvirtino tik XIX amžiaus pradžioje. Šioje išsamioje monografijoje autorė pirmą kartą atskleidžia, kaip iš tikrųjų Renė Dekartas buvo vertinamas Prancūzijoje XVIII amžiuje. Ji atsižvelgia ne tik į gerai žinomą Voltero antikartezianizmą, bet ir, remdamasi daugybe liudijimų iš matematikos, fizikos ir metafizikos sričių, taip pat literatūriniais tekstais bei akademiniais raštais, visais atžvilgiais nagrinėja įvairius požiūrius, suformavusius nevienareikšmį Dekarto įvaizdį prancūzų Apšvietos epochoje. Ši solidi monografija skirta visiems, besidomintiems filosofijos, literatūros ir prancūzų Apšvietos laikotarpio minties istorija. Leidinį papildo literatūros ir vardų rodyklės.

Lauer, Gerhard. Lesen im digitalen Zeitalter. Darmstadt: wbg Academic, 2020. 262 p.

Skaitmeninimas ir naujų technologijų atsiradimas sukėlė daugybę pokyčių įvairiose gyvenimo srityse, neaplenkė ir knygų skaitymo įpročių. Skaitymas internete ir skaitmeninėje aplinkoje atėjo į mūsų kasdienybę nepastebimai ir negrįžtamai, pakeitė tradicinius tekstų pateikimo, sklaidos ir saugojimo būdus. Daugelis baiminosi, kad skaitymas praras savo svarbą, todėl buvo atlikta nemažai tyrimų, kaip šeima ir mokykla veikia šį procesą, ieškota skaitymo motyvacijos, atsirado įvairios skaitymo skatinimo programos. Knygos autorius pastebi, jog skaitoma ne mažiau, o ir naujų leidinių skaičius kasmet auga, nepaisant to, kad leidyba šiandien susiduria su naujais iššūkiais ir išbandymais. Gerhardas Laueris apžvelgia, kaip knygų pasaulį ir skaitymo praktiką veikia naujos technologijos, kaip ir ką skaito jaunimas ir vyresnio amžiaus žmonės, kaip leidėjai ir knygynai sprendžia skaitmeninimo iššūkius ir kokius visiškai naujus skaitymo būdus renkasi skaitmeninės platformos.

Anotacijas parengė Rita Novikovienė