2023 m. spalio mėnesį turėjau galimybę keturias savaites stažuotis Groningeno universiteto bibliotekos Specialiųjų kolekcijų skyriuje. Stažuotę finansavo Europos mokslinių bibliotekų konsorciumas (CERL – Consortium of European Research Libraries) ir Groningeno universiteto biblioteka. Pagrindinis viešnagės tikslas buvo čia saugomų inkunabulų tyrimai bei jų katalogavimas MEI (Material Evidence of Incunabula) bazėje. Tuo pačiu tai buvo puiki galimybė susipažinti su šia akademine biblioteka, jos darbu ir kasdienybe.

Groningeno universitetas buvo įkurtas 1614 metais ir tai yra antra seniausia Nyderlandų aukštoji mokykla po Leideno, bet miestas ir seniau garsėjo kaip mokslo centras. Manoma, kad jau nuo XIV a. prie Šv. Martyno bažnyčios veikė mokykla (pirmą kartą miesto dokumentuose paminėta 1425-aisiais), traukusi ne tik vietinius studentus, bet ir jaunimą iš kaimyninių ar tolimesnių kraštų. Ir iki šių dienų Groningenas išliko stiprus akademinis miestas: jo universitetas patenka į geriausių pasaulio universitetų šimtuką, didžiuojasi savo Nobelio bei kitų premijų laureatais, nepamiršta paminėti, kad čia oficialiai studijavo ir medicinos mokslus baigė Aletta Jacobs (1854–1929) – pirmoji moteris Nyderlanduose, įgijusi aukštąjį išsilavinimą.

Mano tyrimai bibliotekoje buvo susiję su ankstyvąja šio miesto istorija, iš dalies ir su ikiuniversitetiniu knyginiu paveldu. Čia saugoma virš 200 inkunabulų, kurių dalis į biblioteką pateko netrukus po universiteto įkūrimo. Kaip sako pats bazės, kurios pagrindu atlikau tyrimus, pavadinimas – Material Evidence of Incunabula – pagrindinis dėmesys joje skiriamas ne knygos autoriui, turiniui, dažniausiai ir ne spaustuvininkui, bet atpažįstamiems ir neatpažintiems knygų savininkams, skaitytojams, komentarų ir kruopštesnių ar mažiau pasisekusių piešinių autoriams. Iki šiol daugiausiai dirbus su Lietuvoje saugomais inkunabulais iš pradžių atrodė neįtikėtina, kaip kažkokia knyga jau XV a. galėjo būti atvežta į Groningeną, čia įrišta, du ar tris kartus pakeisti savininką, o visas tas judėjimas vykti teritorijoje, mažesnėje nei vienas kvadratinis kilometras. Ir čia visa fizinė knygos kelionė per daugiau nei 500 metų. To priežastis ir paaiškinimas – jau minėta prie Šv. Martyno bažnyčios veikusi mokykla ir biblioteka. Teko „susipažinti“ net su dviem šios bažnyčios kunigais. Vienas iš jų – Wilhelmus Frederici (prieš 1452 – 1525) – turėjo bent 14 inkunabulų (vieną iš jų priskirti pavyko šios stažuotės metu, tuo ypač nudžiuginant kolegas). Visas savo turėtas knygas jis paliko bažnyčios, kurioje tarnavo, bibliotekai. Kai kuriose knygose pats W. Frederici parašė, kada jas nusipirko ir kiek už jas mokėjo, kai kuriose įrašė, kad paveldėjo iš 1484 m. mirusio brolio Johannes Frederici (galbūt tėvo; tikslūs giminystės ryšiai nėra aiškūs), dar kitose randame jau vėlesnius bibliotekininko įrašus, iš ko gauta knyga.

Moderniųjų laikų knygų tyrėjus labai džiugina toks ankstesnių konkrečios knygos savininkų įvardijimas, leidžiantis atkurti ilgesnę knygos istoriją. Tokio tikslo tikrai neturėjo tie, kurie užrašė šią informaciją. Jų įrašai buvo kvietimas skaitytojams maldoje prisiminti geradarius, kurių dėka jie gali skaityti šias knygas. Pačioje XVI. a. pab. pasikeitus politinėms aplinkybėms, įsigalėjus protestantizmui, uždarius vienuolynus ir uždraudus mieste Katalikų bažnyčios veiklą, XVII a. pr. Šv. Martyno bibliotekos knygos buvo perduotos neseniai vos už kelių šimtų metrų nuo bažnyčios įkurto universiteto bibliotekai ir beveik visos čia išliko iki šių dienų. Tiksliai nežinoma, kurioje bažnyčios vietoje buvo saugomos jos bibliotekos knygos, tad einant pro šalį galima tik žvelgti į bažnyčios pastato formą ir spėlioti, kur tai galėję būti. Iš išorės todėl, kad lankytojai spalio mėnesį į ją nebuvo įleidžiami. Visgi paskutinės darbo bibliotekoje dienos vakarą pavyko ne visai legaliai patekti ir į bažnyčios vidų – tuo metu ten vyko repeticija ir kažkas pamiršo užrakinti duris, tad tyliai ir nekrentant į akis pavyko apžiūrėti beveik visą. Juk negalėjau neaplankyti inkunabulams tokios svarbios vietos!

Dalis knygose rastų įdomybių taip ir liko neišaiškintos, bet jos leido pažaisti su knygos istorijos faktais. Kodėl, pavyzdžiui, vienos knygos viduryje liko nesurubrikuotas vienas puslapis (ranka raudonu rašalu nesužymėtos pastraipų ir sakinių pradžios, neįrašytos labiau puošnios didžiosios raidės)? Rubrikatorius netyčia praleido, o niekas vėliau nepastebėjo? Gal… Bet o ką sakyti apie knygą, kurios dalis lankų nesurubrikuoti, dalis lapų, puslapių ir dar vieno puslapio ketvirtis? Ir čia viskas vienoje knygoje. Užsakovui pritrūko pinigų (kiekvienas brūkšnelis juk kainavo)? Tikrai ne. Būtent ši knyga priklausė jau minėtam Wilhelmui Frederici, kuris knygoms pinigų turėjo: visos jos buvo gražiai įrištos, jų viršelių kampai apsaugoti metalinėmis juostelėmis, visos turėjo metalinius užsegimus. Kitoje jam priklausiusioje knygoje trūko dvilapio (vieno aštuonių lapų lanko 2-o ir 7-o lapų), tai toje vietoje buvo įrištas ranka ant pergamento perrašytas tekstas. Mes niekada nepasakysime, kodėl taip buvo, bet tokios įdomybės buvo puiki priežastis remiantis istorinėmis žiniomis apie XV a. spausdintas knygas drauge su kolegomis kurti prielaidas, vieną už kitą mažiau tikėtinas, bet teoriškai įmanomas, teorijas. Jose kartais pasitaikydavo išgirsti ir iki tol nežinotų faktų iš inkunabulų istorijos.

Labai įdomu buvo atrasti vieną rankraštinį XV a. pab. ant pergamento perrašytą mišiolo teksto lapą, įrištą kaip inkunabulo priešlapį. Jis niekada nebuvo įrištas į knygą, niekada nebuvo naudotas liturgijoje. Šiame lape juodu rašalu surašytas tik pagrindinis tekstas, bet nėra jokių rubrikų, tad lapas dėl kažkokių priežasčių taip ir liko neužbaigtas. Kolegos nudžiugo, kad tai bus puikus pavyzdys kalbant apie rankraštinės knygos perrašymo procesą, o aš tyliai pagalvojau: norėčiau tokio… Tai galėtų būti puikus kuriamo Knygos muziejaus eksponatas, pavyzdys ekskursijoms ir edukacijoms. Galiu džiaugtis bent jau tuo, kad žinau, kur yra jo skaitmeninė kopija (biblioteka savo turimus inkunabulus jau yra suskaitmeninusi).

Tai tik keli pavyzdžiai iš daugybės įdomios ir naudingos informacijos, kurią sukaupiau šios stažuotės metu. Dalį jos atskleidė patys inkunabulai, kitą atradau naujose ir net pačiose naujausiose, vos prieš kelis mėnesius ar savaites išspausdintose knygose. Malonūs, reikšmingi ir naudingi buvo pokalbiai su kolegomis: juk mūsų žinios remiasi ne tik perskaityta literatūra, bet ir pažinimu knygų, su kuriomis dirbame. Skirtingi istoriniai ir kultūriniai kontekstai formuoja ir kitokį visuomenės santykį su knyga, skaitymo tradicijas, kitokią pačios knygos istoriją. Visa tai sukėlė daugybę minčių, kurios, tikiu, su laiku įgaus konkretesnes išraiškos formas, taps naujais pasakojimais iš knygų gyvenimo.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus parodų kuratorė Agnė Zemkajutė