1904 m. atgavus spaudą lotyniškais rašmenimis, Vilnius tapo vienu svarbiausių lietuviškos periodinės spaudos leidybos centrų. Jau pirmaisiais metais po spaudos draudimo panaikinimo beveik iš karto vienas po kito pasirodė trys laikraščiai: Vilniaus žinios, Lietuvos ūkininkas, Lietuvos bitininkas. Ilgainiui Vilniuje nusistovėjo įvairių politinių partijų ir visuomeninių judėjimų spaudos leidyba. Pamažu didėjo periodikos įvairovė, pradėjo eiti specializuoti didesnių laikraščių priedai, skirti jaunimui, moterims, žemdirbiams, literatūros, švietimo , sveikatos klausimams svarstyti. Atskirais leidiniais pradėti leisti specializuoti laikraščiai ir žurnalai, skirti kooperacijos klausimams (Kooperatorius, Bendrija), literatūrai (Teatras, Vaivorykštė), mokslui (Lietuvių tauta). 1914 metų pradžioje pasirodė pirmasis puikios poligrafinės kokybės, originaliais lietuvių dailininkų piešiniais bei fotografijomis iliustruotas literatūros, dailės, mokslo ir politikos laikraštis Vairas.

Šioje parodoje siekiama apžvelgti būtent pirmųjų dešimties metų lietuviškos periodikos leidybą ir sklaidą, kadangi prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1915 metais prie Vilniaus artėjant vokiečių kariuomenei, visi tuo metu ėję laikraščiai ir žurnalai buvo uždaryti, išsiblaškė leidėjų, spaustuvininkų gretos, pakito sąlygos. Karo pabaigoje dalis ėjusių leidinių atsikūrė, radosi naujų, tačiau jie buvo veikiami bei sąlygojami jau visai kitos politinės, visuomeninės ir kultūrinės aplinkos.

Parodoje eksponuojami Bibliotekos Retų spaudinių skyriaus senosios periodikos fonde saugomi daugiau nei keturiasdešimties pavadinimų 1904–1914 metais Vilniuje leisti laikraščiai ir žurnalai, tęstiniai ir vienkartiniai leidiniai, Rankraščių skyriaus archyviniai dokumentai, ikonografinė medžiaga. Siekiama atspindėti ne tik pačios Vilniaus lietuvių periodikos, tuometės žurnalistikos raidą, bet ir parodyti periodinės spaudos lauke veikusių kultūros mecenatų, leidėjų, bendradarbių pastangas bei indėlį.

Parodos rengėjos – Aida Grybienė, Rūta Kazlauskienė