Bibliotekoje gausiai išlikusi ne tik rankraštinė, bet ir ikonografinė medžiaga: J. Basanavičių matome įamžintą grupinėse politinio (pvz., Lietuvių konferencijos 1917 metais) ar visuomeninio gyvenimo įvykių nuotraukose, pvz.: Lietuvių mokslo draugijos susirinkimo 1912 metais, Vilniaus moksleivių ar mokytojų gretose. Įdomi 1924 metų Paulinos Mongirdaitės nuotrauka, kurioje J. Basanavičius matomas tarp pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ 25 metinių minėjimo dalyvių Palangoje.  Viena retesnių ir spaudoje mažai aptinkamų – J. Basanavičiaus nuotrauka su aušrininku Ksaveru Sakalausku-Vanagėliu (1926 m.).

LMAVB gausu skirtingų fotografų darytų J. Basanavičiaus laidotuvių vaizdų. Personaliniame teisininko A. Janulaičio fonde saugomi unikalūs dokumentai – J. Basanavičiaus palikimo bei testamento reikalai.

Visu savo ilgu gyvenimu J. Basanavičius rodė pavyzdį kitiems ne tik žodžiais, bet ir prasmingais darbais. Negalėdamas gyventi ir dirbti tėvynėje, būdamas toli nuo Lietuvos, ruošė dirvą, kad atėjus laikui, netrūktų susipratusių ir galinčių darbuotis lietuvybei žmonių. Spaudos draudimo metu ėmėsi pirmojo laikraščio leidybos, ketino inteligentus suburti į Mokslo draugystę, rinko ir leido tautosaką. Anot J. Basanavičiaus, „kol musų proseniai neturėjo raszto, nemokejo savo mislis iszreikszti ant popieros, sudėdavo dainas ir pasakas ir perduodavo jas kitų atminčiai, taigi dainos ir pasakos yra tai pirmutinė, brangi dalis musų lietuviszkos literaturos“. XX a. pradžioje kintant politinei situacijai, imperijoms braškant iš vidaus, J. Basanavičius, net negavęs carinės Rusijos valdžios leidimo, palieka Bulgariją, kurioje praleido prasmingiausius, tuo pačiu ir sudėtingiausius 25 savo gyvenimo metus, ir grįžta į Lietuvą, į išsvajotąjį Vilnių. Tuoj pat sušaukia lietuvių suvažiavimą – Didįjį Vilniaus Seimą (1905 m. gruodį), kuriame iškelia politinį klausimą, t. y. Lietuvos autonomijos siekį.

J. Basanavičius buvo aktyvus daugelio įvairaus pobūdžio organizacijų steigėjas ir dalyvis, dažnai renkamas į jų valdymo organus. Pasižymėjo ne tik formalia naryste, bet ir aktyviu dalyvavimu bei produktyviu darbu. Ypač daug nuveikė Sąjungoje grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiai Lietuvoje (1905) – net parašė laišką popiežiui apie lietuvių kalbos būklę bažnyčiose. J. Basanavičius suprato, kad kova už lietuvių kalbą – vienas kertinių lietuvybės pamatų.

Įkūrė Lietuvių mokslo draugiją (1907). Tapęs jos pirmininku, rūpinosi Draugijos spauda ir sukauptos tautosakos skelbimu, organizavo lietuviškų vadovėlių leidybą. Parengė protestą dėl Vilniaus valdžios sumanymo Gedimino kalne įrengti vandens rezervuarą (1912).

J. Basanavičius skatino lietuvių meninį gyvenimą, veikliai dalyvavo Vilniaus lietuvių kultūros draugijoje „Rūta“, Lietuvių dailės, Teatro ir kitose draugijose. Jis ne tik organizavo Pirmąją lietuvių dailės parodą 1906 m. gruodžio 27 d. (1907 m. sausio 9 d.), bet ir ypač rūpinosi Lietuvių mokslo ir Dailės draugijų namų – Tautos namų steigimu, tuo tikslu 1913 m. rinko aukas JAV. Namai turėjo iškilti nupirktame ant Tauro kalno sklype. Deja, kilęs Pirmasis pasaulinis karas daug ką pakeitė: pinigai dingo Rusijos bankuose, liko tik sklypas, kuris vėliau buvo panaudotas kitoms reikmėms. Basanavičių matome Lietuvių švietimo draugijų „Rytas“, „Saulė“, Lietuvių katalikų blaivybės ir kitų draugijų, „Vilijos“ bendrovės veiklose. Visuomeninei veiklai skirtą laiką ir jėgas liudija LMAVB išlikę nemažai dokumentų, kurie rašyti paties J. Basanavičiaus ranka.

Karo metu didžiausią dėmesį skyrė išblaškytų lietuvių grįžimui į tėvynę, aktyviausiai veikė Draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti ir Lietuvių mokslo draugijoje, kartu su kitais 1915 m. įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, kuri tuo metu vadinosi „Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos“ (1915).

Tuo pačiu išryškėjo politinės veiklos galimybės. J. Basanavičius – vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, jos garbės pirmininkas, išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. vadovavo jos posėdžiui, kuriame buvo priimtas nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą simboliškai pasirašė pirmasis. Dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Sveikatos komisijose, prisidėjo priimant sprendimus dėl Lietuvos valstybės simbolių.

Ypač reikšminga J. Basanavičiaus veikla Vilniuje po 1919–1920 metų įvykių. Raudonajai armijai, vėliau Lenkijos kariuomenei okupavus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi šiame mieste ir nors oficialiai veiklos Lietuvos Valstybės Taryboje nenutraukė, tačiau faktiškai joje nebedalyvavo. 1919 m. sausį‒balandį vadovavo kuriamam Istorijos ir etnografijos muziejui. Nuo 1919 metų iki pat mirties buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininku, toliau liko ir Lietuvių mokslo draugijos vadovu. Iki 1924 m. dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju. Buvo gerai žinomas ne tik lietuviams, bet ir kitiems miestiečiams.

J. Basanavičius buvo gerai pažįstamas su Tadu Vrublevskiu. Juos siejo ne tik dalykiniai, bet ir asmeniniai ryšiai. Iš pastarojo J. Basanavičius sulaukė sveikinimų 60 metų jubiliejaus proga, taip pat kviesdavo žymų advokatą skaityti paskaitų Lietuvių mokslo draugijoje. T. Vrublevskiui mirus, J. Basanavičius savo veikalą „Vilnius lietuvių dainose“ (1925) dedikavo „A. a. Lietuvių mokslo draugijos garbės nario Tado Wróblewskio didelio Lietuvos ir Vilniaus mylėtojo atminčiai“.

J. Basanavičius buvo tarsi Vilniaus simbolis arba „sargybinis“. Vilniuje po represijų buvo mažai likę senosios kartos lietuvių tautiškumo ugdytojų. Jo mirtis – tarsi lūžis, žymėjęs epochos pabaigą. J. Basanavičiaus laidotuvės sukėlė didelį atgarsį ne tik Lietuvoje bei Lenkijoje, bet ir už jų ribų. Buvo spėlionių, kad galbūt laidotuvės padės susitaikyti lietuviams ir lenkams. Deja, viskas vyko kitaip. Dalyvauti laidotuvėse buvo leista vos 8 asmenų delegacijai iš Kauno (tarp jų ir giminėms). Gal todėl jos buvo gausiai dokumentuojamos: fotografuojamos, netgi nufilmuotos. Šiandien nufilmuotos J. Basanavičiaus laidotuvės įtrauktos į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Tautos patriarchas J. Basanavičius visiems laikams išliks lietuviško išsilaisvinimo simboliu.

Parodą ir tekstą parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė.

2021 m. gruodžio 1 d. 16 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos renginių salėje vyks Agnės Sedleckės piešinių parodos „Metai“ atidarymas ir šiais kūriniais iliustruoto 2022 metų kalendoriaus pristatymas.

Agnė Sedleckė (g. 1991) vaizduojamuoju menu domisi nuo devynerių metų, kai pradėjo lankyti Vievio meno mokyklos dailės skyrių. Puikus ryšys su mokytojais, suteikta kūrybos laisvė paskatino toliau gilintis į menus. Vyresnėse klasėse lankė dizaino pagrindų programą Justino Vienožinskio dailės mokykloje, vėliau baigė dizaino studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Įgijusi dizainerės specialybę, kurį laiką dirbo vienoje Klaipėdos įmonėje. Ilgainiui vis labiau norėjosi atskleisti savo vidinį pasaulį ir kūrybai skirti kiek įmanoma daugiau laiko – grįžti prie piešimo, lipdymo. Šiuo metu Agnė pradeda savo verslą, turi keramikos dirbtuves Klaipėdoje.

Kurti įkvepia gamta. Taškas, linija, dėmė – tai kompozicijos pagrindas, jais remdamasi autorė išreiškia ją supančią aplinką. Aplinkui pilna įvairiausių raštų, kuriuos ne visada pastebime. Agnė žvilgsnį patraukusius motyvus interpretuoja savaip ir stengiasi perteikti piešiniuose. Ji žavisi fantastika, mistika, todėl ir savo darbuose nevengia tokių vaizdų ar veikėjų. Dailininkė sako, jog piešia todėl, kad ši veikla atpalaiduoja, leidžia laisvai išreikšti save. Kaip taikomųjų menų atstovė, dizainerė stengiasi ją dominančias veiklas sujungti ir piešinius paversti atvirukais, kalendoriumi, ar sukurti kitokios formos tęsinį.

„Metai “ – pirmoji Agnės Sedleckės personalinė paroda. Eksponuojamos dvylika metų mėnesių istorijų, nupieštų akvarele ir tušu. Metai – laiko tarpas, praeinantis per 365 dienas, per 52 savaites, per 4 sezonus ir 12 mėnesių – ir taip metai iš metų… Tyrinėdama visus 12 mėnesių ir fantazuodama, autorė kiekvieną įasmenino, pavertė gyva būtybe su savo charakteriu ir pomėgiais…

Paroda veiks iki 2022 m. sausio 10 d.

Į renginį prašome registruotis el. paštu: egle.stasiukaityte@mab.lt

1926 m. keliavo po Pietų Ameriką – Braziliją, Urugvajų, Argentiną. 1927 m. grįžo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kauno karo komendantūroje. 1929 m. vėl išvyko į JAV, koncertavo su kompozitoriaus Antano Vanagaičio vodevilio trupe „Dzimdzi-drimdzi“, aplankė apie 50 lietuvių kolonijų. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1930 m. Kauno radiofone rengė ypatingo populiarumo sulaukusias tiesiogines radijo laidas „Pupų Dėdės pastogėje“, „Kaimo vestuvininkai“, „Kaimo gegužinės“, „Kaimo vakaruškos“, „Pupų Dėdės karčema“. Daugelį metų Petras Biržys vienas arba su trupe koncertavo Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Dėl satyrinių kupletų neįtiko nė vienai valdžiai, daug kartų buvo baudžiamas ir kalinamas.

Bendradarbiauti spaudoje pradėjo 1917 metais. Kūrybą spausdino „Tėvynės sarge“, „Pavasaryje“, „Kariškių žodyje“ ir kitur. 1919 m. išleido poezijos knygelę „Sielos sparnai“, 1923 m. Kaune – „Karo metu“ (1924 m. išėjo jos antroji laida). 1921 m. redagavo pėstininkų pulko žurnalą „Skydas“, 1926–1927 m. – karininkų žurnalą „Kardas“, parengė vienkartinius leidinius „Gediminietis“, „Lietuvos karo invalidas, 1918–1928“, „Radijo bangos“. Rašė lietuvių teatro istoriją, bet išleido tik pirmąjį jos lanką (1928 m.). 1935 m. savo lėšomis leido mėnesinį humoro ir satyros žurnalą „Pupų Dėdė“ (išėjo 12 numerių). Dalyvavo nepriklausomų žurnalistų ir rašytojų grupės veikloje. Akiro slapyvardžiu išleido apybraižų ir monografijų seriją „Lietuvos miestai ir miesteliai“: „Vyžuonos“ (1927), „Anykščiai“, „Taujėnai“ (1928), „Alytaus apskritis“ (1931), „Biržų apskritis“ (1932), „Kėdainių apskritis“ (1934), „Marijampolės apskritis“ (1937). Buvo parašęs apie Kauno, Panevėžio, Mažeikių apskritis, bet rankraščiai neišliko. Iš viso išleido 19 knygų, paskelbė kelis šimtus straipsnių periodinėje spaudoje. Rinko etnografinę medžiagą, užrašinėjo liaudies melodijas. 1928–1937 m. įgrojo, įdainavo ir įkalbėjo 31 plokštelę (Rygoje, Niujorke, Berlyne, Londone). 1928 m. buvo apdovanotas savanorio kūrėjo medaliu. 1942 m. Kauno senamiestyje įkūrė pramogų teatrą „Pupų Dėdės pastogė“. Pokario metais gyveno Vilniuje, kurį laiką dirbo Lietuvos filharmonijos artistu, ruošė radijo valandėles, koncertavo kartu su dainininku Antanu Šabaniausku bei gitaristu Antanu Zabulioniu. Vaidino kine epizodinius vaidmenis. Tačiau ilgainiui groti ir dainuoti jam niekas nebeleido. Senatvėje skurdo, glaudėsi pažįstamų ir draugų namuose. Mirė 1970 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje. Palaidotas Saltoniškių kapinėse.

Informaciją ir parodą parengė Aida Grybienė

2021 m. lapkričio 18 d. 17 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje  įvyks Aivaro Vilučio vieša paskaita „Kaip ieškoti nežemiškos gyvybės?“.

Buvęs Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro studentas papasakos apie savo kelią ieškant nežemiškos gyvybės, remiantis astrobiologijos mokslu. Atlikdamas praktiką agentūroje NASA, jaunas tyrėjas pradėjo visiškai naują projektą – kaip padedant dirbtiniam intelektui sukurti statistinį nežemiškų mėginių klasifikatorių, kuris galėtų nustatyti, ar tie mėginiai turi gyvybės ženklų.

Paskaitos metu lektorius taip pat aptars šiuos klausimus: kokiais principais remiamės, ieškodami tokios gyvybės, kokią pažįstame, ir tokios, kokios dar nepažįstame. Kokie dėsniai galėtų galioti universaliai gyvybei?

Paskaitą lektorius baigs pasakojimu apie naujausią mokslinę patirtį, įgytą šią vasarą su Mėlynojo marmuro kosminių mokslų instituto (angl. Blue Marble Space Institute of Science) mokslininkais, vykdant naujų galimų biologinių ir fizinių technologijų gyvybės paieškas.

Į paskaitą registruotis adresu: inga.beruliene@mab.lt

LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius