Bibliotekos kiemelį papuošė Žygimantas ir Barbora
Bibliotekos kiemelį papuošė Žygimantas ir Barbora
Rugsėjo 10 dieną Bibliotekos bendruomenė kartu su garbiais svečiais pakiliai atidarė skulptūrinę kompoziciją „Žygimantas ir Barbora“. Jos autorius – žinomas lietuvių skulptorius Gediminas Piekuras, architektė – Aušra Gvildienė. Neatsitiktinai atidarymo iškilmę pradėjo islandų dainininkės Björk daina „Pramotė“, sukurta 2024-aisiais – tais pačiais metais, kuriais buvo surengtas kūrybinis konkursas, o Piekuro projektas pelnė nugalėtojo laurus. Kreipdamasi į mirusią motiną ir pramotę, Björk joje apibūdino vietą, kur ji bendrauja su giminės moterimis: „Mano kaukolė yra mano katedra“. Joje amžiams lieka gýva visa, ką branginam, kol gyvename, puoselėdami ir saugodami protėvių atminimą, jų veidus, balsus, žodžius ir darbus. Skulptorius vilniečiams ir miesto svečiams padovanojo dvibokštę katedrą. Joje telpa viskas, ką branginame iki šiol: įstabią dviejų žmonių meilę, virtusią viena iš garsiausių Vilniaus legendų, atsiminimą apie Lietuvos valstybės ir jos sostinės aukso amžių ir kitus dalykus.
Atidarymo iškilmės dalyvius pasveikino Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Gogelienė, skulptorius Gediminas Piekuras, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Darius Jakavičius, taip pat mecenatas Kristijonas Vizbaras.
Šis paminklas sukurtas ir pastatytas Bibliotekos bendruomenės iniciatyva ir privačių rėmėjų lėšomis. Jų buvo daug. Visiems jiems Biblioteka dėkoja, paminėdama kelis svarbiausius. Tai – pirmoji skulptūros rėmėja, ilgus metus vadovavusi VU bibliotekai, ponia Birutė Butkevičienė, nenuilstantis labdarys Vidmantas Martikonis ir mecenatai Augustinas, Dominykas ir Kristupas Vizbarai. Quod felix faustumque sit!
Nuotraukos Vikos Petrikaitės.
Direkcijos informacija
Oxford Handbooks
Oxford Handbooks
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka pagal knygų mainų programą su JAV Kongreso biblioteka (The Library of Congress) Vašingtone įsigijo leidyklos Oxford University Press išleistų humanitarinių ir socialinių mokslų srities žinynų (Oxford Handbooks).
Skaitytojų žiniai
Skaitytojų žiniai
2026 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienį, bibliotekoje skaitytojai bus aptarnaujami iki 15 val.
Virtuali paroda „Paukščiai Vrublevskių bibliotekos dokumentuose“
Virtuali paroda
„Paukščiai Vrublevskių bibliotekos dokumentuose“
Virtuali paroda skirta vienai temai – paukščiams. Paukštis čia atsiskleidžia ne tik kaip gamtos ar gyvūnijos dalis, bet ir kaip svarbus liaudies kultūros bei meno simbolis. Su paukščiais nuo seno siejami orų spėjimai, gamtos cikliškumas, jis laikomas vaisingumo simboliu. Tačiau jų vaidmuo žmogaus vaizduotėje ne visuomet teigiamas – tai nepatikimas, kvailas, įkyrus, landus ar net erzinantis padaras. Kita vertus, paukštis laikomas laimės, vilties bei taikos pranašu, naujienų nešėju, išminties simboliu.
Parodoje surinkta ir iškelta daugiau kaip 100 dokumentų iš Retų spaudinių, Rankraščių ir Bendrųjų fondų. Tarp eksponatų – ne tik knygos, bet ir kitų žanrų spaudiniai bei rankraščiai: kvietimai, nuotraukos, katalogai, piešiniai, graviūros. Šie darbai sukurti įvairiomis technikomis: koliažo, akvarelės, grafikos, spaudos, fotografijos ir kt. Dokumentų chronologinės ribos apima laikotarpį nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Išskyrus kelias išimtis – XVII a. pavyzdžius.
Tarp dokumentų – ir daugiau nei 300 metų nuo sukūrimo skaičiuojantis alegorinis gandro piešinys, japoniški medžio raižymo technika sukurti paukščių albumėliai, kiti vertingi ornitologiniai veikalai. Dokumentų geografija plati, apimanti keletą žemynų – ne tik Europą, bet ir Australiją, Aziją, Ameriką.
Parodos turinys įvairiapusis, todėl ji skirta visiems – tiek specialistų bendruomenei (ornitologams, kultūros istorikams, etnologams), tiek gamtininkams mėgėjams.
Kviečiame į kelionę, kurioje atsivers nepažintas paukščių pasaulis!
Nuoroda į virtualią parodą: http://eparodos.mab.lt/s/pauksciai-vrublevskiu-bibliotekos-dokumentuose
Naujos knygos
Naujos knygos
Akta sejmikowe trockie 1733–1795. Warszawa: Instytut Historii PAN, 2026. 639 p.
Tai mokslinis istorinių šaltinių leidinys, kuriame skelbiami Trakų vaivadijos seimelių dokumentai, apimantys 1733–1795 m. laikotarpį. Leidinyje pateikiama medžiaga atskleidžia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos politinę veiklą, vietos savivaldos darbą ir seimelių vaidmenį Abiejų Tautų Respublikos politinėje sistemoje. Dokumentai padeda tirti bajorų atstovavimą, politinių sprendimų priėmimą bei regiono politinio gyvenimo ypatumus. Knyga yra svarbus XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos istorijos, politinės kultūros bei institucijų raidos tyrimų šaltinis.
Wilno: literackie portrety miasta. Białystok: Wydawnictwo PRYMAT, 2025. 609 p.
Kolektyvinėje mokslo studijoje nagrinėjamas Vilniaus įvaizdis literatūroje ir mene. Straipsniuose nagrinėjami įvairūs autoriai ir kūriniai, atskleidžiantys Vilniaus kaip istorinio ir kultūrinio centro daugiasluoksniškumą. Leidinyje aptariami Vilniaus tapatybė, atmintis, daugiakultūriškumas ir literatūrinė vaizduotė, nagrinėjama, kaip skirtingų laikotarpių rašytojai kūrė Vilniaus įvaizdį, kokias istorines, kultūrines ir simbolines reikšmes jam suteikė.
Kanecki, Oskar. Sądy grodzkie Wielkiego Księstwa Litewskiego w latach 1764–1795. Gdańsk: Wydawnictwo Arche, 2025. 400 p.
Monografijoje nagrinėjama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilies teismų veikla 1764–1795 metais, aptariami teismų sistemos pokyčiai, susiję su XVIII a. antrosios pusės reformomis, bei jų reikšmė teisės administravimo praktikai. Tyrimas grindžiamas istorinių šaltinių ir istoriografijos nagrinėjimu, siekiant atskleisti teismų vietą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų sistemoje. Taip pat nagrinėjama teisinė ir administracinė teismų veikla bei jos sąsaja su to meto politiniais įvykiais.
Isaacson, Walter. Einstein: jego życie i wszechświat. Kraków: Insignis, 2025. 792 p.
Tai išsami garsiojo fiziko, Nobelio premijos laureato Alberto Einšteino biografija, atskleidžianti jo gyvenimą, mokslinę veiklą ir asmenybę. Remdamasis gausiais archyviniais šaltiniais, laiškais ir dokumentais, autorius nuosekliai pristato mokslininko kelią nuo smalsaus jaunuolio iki vieno svarbiausių XX amžiaus mokslininkų. Knygoje aptariami reikšmingiausi moksliniai atradimai, tarp jų – reliatyvumo teorija, pakeitusi mūsų Visatos sampratą. Taip pat nagrinėjamos mokslininko politinės pažiūros, visuomeninė veikla, sudėtingi asmeninio gyvenimo dalykai.
Chopin (nie)wysłowiony: wokół listów Chopina…: korespondencja kompozytora jako dzieło i zadanie badawcze. Warszawa: Narodowy Instytut Fryderyka Chopina, 2024. 371 p.
Mokslinių straipsnių rinkinys skirtas lenkų pianisto ir kompozitoriaus Frederiko Šopeno korespondencijos tyrimams, leidžiantiems geriau pažinti jo biografiją bei kūrybą. Laiškai nagrinėjami kaip savitas literatūrinis, kultūrinis ir istorinis šaltinis, atskleidžiantis jo asmenybę, menines pažiūras ir ryšius su amžininkais. Gvildenamos korespondencijos suvokimo, skelbimo ir tekstologinio tyrimo problemos, aptariama laiškų vieta platesnės XIX a. kultūros atžvilgiu.
Gombrich, E. H. O sztuce. Poznań: Dom Wydawniczy REBIS, 2025. 688 p.
Tai vienas svarbiausių meno istorijos veikalų. Jame nuosekliai pristatoma Vakarų meno raida nuo priešistorės iki šiuolaikinių meno krypčių. Autorius aptaria skirtingų epochų meną, išryškindamas jo sąsajas su istorine, kultūrine ir socialine aplinka bei atskleisdamas svarbiausių menininkų kūrybos reikšmę. Leidiniui būdingas aiškus ir argumentuotas pasakojimas, padedantis suprasti meno kūrinių stilistinę įvairovę ir jų meninę vertę. Gausiai iliustruotas tekstas leidžia skaitytojui nagrinėti aptariamus kūrinius ir geriau suvokti meno raidą. Šis leidinys laikomas klasikiniu įvadu į meno istoriją. Jis skatina kritiškai bei atidžiai žvelgti į įvairių epochų meno kūrinius.
Oettingen, Gabriele. Pozytywne myślenie na nowo: świeże spojrzenie na teorię motywacji. Warszawa: Wydawnictwo Studio EMKA, 2025. 251 p.
Studijos autorė kritiškai vertina tradicinį požiūrį į pozityvųjį mąstymą, pateikia naują motyvacijos modelį ir remdamasi ilgamečiais psichologiniais tyrimais, paaiškina, kodėl vien optimistinių lūkesčių dažnai nepakanka, siekiant užsibrėžtų tikslų. Knygoje pristatomas metodas, padedantis pasiekti norimų rezultatų, įvertinant kylančias kliūtis. Aptariama, kaip toks požiūris gali sustiprinti motyvaciją, pagerinti sprendimų priėmimą ir padėti veiksmingiau įgyvendinti asmeninius bei profesinius siekius.
Myśląc (z) Olgą Tokarczuk: literatura i wielkie problemy współczesności. Wrocław: Wydawnictwo Uniwersytetu Wrocławskiego, 2025. 350 p.
Mokslinių straipsnių rinkinyje nagrinėjama Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarčiuk (Olga Tokarczuk) kūryba šiuolaikinių globalių iššūkių aplinkybėmis. Leidinyje aptariamos tokios temos: ekologija, migracija, tapatybė, atmintis, žmogaus ir gamtos santykis, kultūrinė įvairovė. Autoriai analizuoja, kaip rašytojos tekstai atspindi aštrias socialines, politines, etines problemas, su kuriomis susiduria šiandienos pasaulis, ir atskleidžia rašytojos kūrybos daugiasluoksniškumą. Knyga prisideda prie šiuolaikinės literatūros tyrimų ir skatina platesnę diskusiją apie literatūros vaidmenį, aiškinant sudėtingus dabarties reiškinius.
Cabane, Olivia Fox. Mit charyzmy. Poznań: Dom Wydawniczy REBIS, 2026. 291 p.
Leidinio autorė gilinasi į charizmos prigimtį ir paneigia plačiai paplitusį įsitikinimą, kad tai yra tik įgimta savybė. Siekdama parodyti, kad charizmatiško bendravimo įgūdžius galima ugdyti ir tobulinti, autorė remiasi psichologijos, neuromokslo ir elgsenos tyrimais. Knygoje pateikiami praktiniai būdai, padedantys stiprinti pasitikėjimą savimi, veiksmingiau bendrauti ir daryti didesnę įtaką aplinkiniams. Aptariamos įvairios charizmos formos bei jų taikymas profesinėje ir asmeninėje veikloje.
Kuklo, Cezary. Człowieczy los w Europie wszesnonowożytnej. Białystok: Wydawnictwo Uniwersytetu w Białymstoku, 2026. 871 p.
Šis veikalas nagrinėja Ankstyvųjų naujųjų laikų Europos gyventojų kasdienybę, gyvenimo sąlygas ir patirtis. Autorius analizuoja gimstamumo, mirtingumo, šeimos struktūros, migracijos bei kasdienio gyvenimo kaitą įvairiuose Europos regionuose. Knygoje remiamasi gausiais istoriniais šaltiniais ir naujausiais moksliniais tyrimais, leidžiančiais visapusiškai pažvelgti į to laiko visuomenę. Daug dėmesio skiriama žmogaus gyvenimo ciklui ir jo sąsajoms su ekonominėmis, religinėmis bei politinėmis permainomis.
Supady, Jerzy. Medycina w Europe w XIX wieku. Łódź: Wydawnictwo Uniwersytetu Łódzkiego, 2025. 156 p.
Šioje monografijoje autorius apžvelgia XIX a. Europos medicinos raidą, jos pagrindines kryptis ir reikšmingiausius pokyčius. Autorius aprašo medicinos mokslo ir praktikos modernėjimą, naujų gydymo bei diagnostikos metodų atsiradimą, atskleidžiamos medicinos sąsajos su visuomenės ir mokslo raida. Knygoje atskleidžiama, kaip XIX amžiuje susidarė šiuolaikinės medicinos pagrindai. Leidinys svarbus medicinos istorijos, Europos kultūros ir mokslo raidos tyrinėtojams bei visiems, besidomintiems medicinos istorija.
Informaciją parengė Sigita Malūkienė
Virtuali paroda „Sūnaus darbu įamžintas“
Virtuali paroda „Sūnaus darbu įamžintas“
Šiemet sukanka 200 metų nuo Eustachijaus Edvardo Vrublevskio gimimo. Vilnietis gydytojas homeopatas šiandien dažniausiai prisimenamas kaip advokato, dabartinės Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos įkūrėjo Tado Stanislovo tėvas. O ir tikriausiai ne kiekvienas žino, kad Bibliotekos pavadinime esantis asmenvardis nurodo ne patį steigėją, bet jo tėvus – Eustachijų ir Emiliją.
Eustachijaus Edvardo gyvenimas dar nesulaukė savo tyrėjų. Ši paroda irgi neketina šios asmenybės pristatyti išsamiai. Joje bandoma atskleisti tuos jo gyvenimo įvykius, kuriuos liudija Vrublevskių bibliotekoje saugomi dokumentai. Dėl šaltinių fragmentiškumo ir parodoje atsiskleidžiantis jo paveikslas yra labai neišbaigtas. Dar daugiau – kai kurių iš jų datos kelia klausimų, į kuriuos, remiantis turimais dokumentais, šiandien neįmanoma atsakyti. Norisi tikėtis, kad ši paroda paskatins išsamesnius ateities tyrimus, kurių laukia tiek Eustachijus Vrublevskis, tiek ir kiti šios šeimos nariai.
Parodą galima peržiūrėti čia: „Sūnaus darbu įamžintas“.
Parodą parengė Agnė Zemkajutė
Menas viešoje erdvėje. Klausiame ekspertų (8)
Menas viešoje erdvėje. Klausiame ekspertų (8)
Ankstesniuose šio ciklo pokalbiuose dalyvavo Vilnių kuriantys profesionalai: skulptorius, architektas, dizaineris, tarpdisciplininio meno atstovai, menotyrininkė, meno mecenatas. Šį kartą sužinosite, ką jaučia, kokiu mato ir kaip skatina miestu domėtis žurnalistė, klinikinė psichologė, Miesto istorijų mokyklos įkūrėja, knygos „Vilniaus atminties punktyrai“ autorė, ekskursijų sumanytoja ir vedėja Gabija Lunevičiūtė.
Palietėme svarbias temas: koks turi būti šiuolaikinis gidas, kaip kuriamos ekskursijos ir kokie žmonės laisvalaikį skiria miesto pažinimui. Ar Vrublevskių bibliotekos architektūrinis ansamblis įtrauktas į pažintinių pasivaikčiojimų maršrutus, ar skiriama dėmesio meno kūriniams, esantiems viešose Vilniaus senamiesčio erdvėse.
„Yra labai daug dalykų, kurių skubėdami, paskendę mintyse apie darbus ir kasdienybę tiesiog nepastebime. Neabejoju, kad porą valandų su gidu paklajoję po gimtuosius ar aplinkinius rajonus, liktumėte nustebę ir įkvėpti. Sąmoningai domėdamiesi savo aplinka, savo miestu ar šalimi, patys geriau jaučiamės, geriau pažįstame save“, – sako Gabija Lunevičiūtė.
Filmavo ir montavo Vika Petrikaitė
Rašytojos Ievos Marijos Sokolovaitės mintys
Rašytojos Ievos Marijos Sokolovaitės mintys
Nuotraukos autorė – Justė Gadliauskaitė
Jaunosios kartos rašytoja Ieva Marija Sokolovaitė 2022 m. Vilniaus universitete įgijo biologijos bakalauro, o 2024 m. Kopenhagos universitete Danijoje – biologijos (ekologijos) magistro laipsnį, šiuo metu VU studijuoja filosofiją. Autorės kūryba, daugiausia smulkioji proza, publikuota kultūrinėje spaudoje („Literatūra ir menas“, „Metai“, „Šiaurės Atėnai“), pristatyta skaitymuose, sulaukė įvertinimo tarptautiniuose literatūros festivaliuose ir konkursuose. 2025 m. Ieva Sokolovaitė už romaną „Pozuotoja“ įvertinta Liudo Dovydėno premija kaip geriausia naujo lietuviško romano autorė, jai paskirta ir pirmoji Rolando Rastausko literatūrinė premija. Ieva sako, kad labiausiai bijo griežtų apibrėžimų ir vienareikšmių epitetų, todėl nemėgsta būti vadinama kokios nors konkrečios profesijos atstove ir tiki, kad kur kas svarbiau ir įdomiau – mąstyti apie pasaulį iš įvairių perspektyvų.
Kaip jaunoji rašytoja atsakė į 10 klausimų apie knygas ir kodėl bibliotekos darbuotojams rekomenduoja perskaityti senuosius Mesopotamijos mitus?
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man vertingiausios tokios knygos, kurios sujudina, paskatina mąstymo ar matymo pokytį, priverčia jaustis nepatogiai, kelia iššūkį, varo į neviltį, kelia neapykantą, pasišlykštėjimą, siaubą, nejauką, persmelkia ironija arba absurdu. Žinoma, jokia knyga nėra vertingesnė nei gyvi pojūčiai, patirtys, suvokimai, prisiminimai, tad iš knygų vertingiausiomis laikau tas, kurios geriausiai veikia kaip šių pojūčių, patirčių ar minčių katalizatoriai. Visuomet didžiausias malonumas ne būti mokomai ir protinamai, bet pačiai išspręsti kokį nors intelektinį galvosūkį, rasti kelią iš minčių labirinto, perlaužti tikrovės ar meno dėsnį. Ir kai esu priverčiama tai padaryti, kad ir kaip man būtų šlykštu, baisu, nejauku ar nepatogu, patiriu didžiausią literatūrinį katarsį, nepriklausomai nuo to, ar kūrinys kalba apie aktualijas, pasiūlo įtraukų siužetą, veikėjus, su kuriais norėčiau tapatintis, vietoves, po kurias malonu būtų paklajoti vaizduote. Būtent tie kūriniai, kuriuos suprasti ir išlukštenti prireikė laiko, pastangų ir vidinės transformacijos, išlieka mano atmintyje kaip vertingiausi.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Senuosius Mesopotamijos mitus. Ne per seniausiai pati dar kartą nuosekliai perskaičiau Gilgamešo epą, Enuma-Eliš (pasaulio sukūrimo mitą), Nojaus, Utnapištimo ir Atrahasio mitą, pasakojimą apie deivės Ištar kelionę į mirusiųjų pasaulį ir kitus išlikusius dantiraščio vertimus, sudėtus į dailų „Oxford Classics“ leidimą. Nors fragmentiški, nepilnai atkurti, dalimis rekonstruoti iš įvairių nuorašų, tie mitai absoliučiai nuostabūs! Ne tik gerokai emocingi ir dramatiški, kaip ir priklauso senųjų dievų knibždančiomis istorijoms, bet ir pilni dviprasmybių, interpretacijos galimybių, tramplinų kontempliacijai. O labiausiai mane nustebino tai, kad prieš kelis tūkstantmečius aprašyti rūpesčiai, dramos ir egzistenciniai klausimai tebėra visiškai suprantami ir šiandienos skaitytojui. Turint galvoje tai, kad kaip tik iš Mesopotamijos slėnio kildinama raštija, bet kuriam bibliotekininkui akadų ir babiloniečių mitologija galėtų būti įdomi ir kaip literatūros, ir bibliotekininkystės ištakų lopšys.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Žinoma. Kas gi nėra paslėgęs knyga džiovinamų lapų, gėlių žiedų, žolynų, parėmęs kokio virstančio vazono ar tiesiog išstatęs lentynoje kaip interjero detalės? Kai gyvenau Kopenhagoje (kur parduotuvėse nėra mums įprastos varškės, užtat pilna įvairiausio rauginto pieno, tad improvizuodavau ir varškę gamindavausi pati), dažnai po pačių didžiausių ir sunkiausių namuose turimų knygų stirta paslėgdavau varškės sūrį. Keletą muziejaus katalogų (jei juos irgi priskirsime knygoms) esu iškarpiusi ir reprodukcijomis papuošusi kambario sienas.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Sklaidos ir prieinamumo atžvilgiu – taip. Asmeninio santykio atžvilgiu, bent jau man, – ne. Skaitmenines knygas skaitau tuomet, kai jų prireikia studijoms ar individualiems tyrinėjimams, nes šitaip jas kur kas lengviau susirasti internetinėse duomenų bazėse. Tačiau skaitydama savo malonumui visada renkuosi tik popierines knygas.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Veikiausiai, turi. Požiūrį į knygas keičia jų prieinamumas, platesnis literatūros lauko kontekstas. Pavyzdžiui, sovietmečiu nepasiekiamas ir nežinomas užsienio autorių knygas šiandien puikiausiai galima susirasti jei ne knygyne ar bibliotekoje, tai elektroniniu formatu, jei ne lietuviškus vertimus, tai originalo kalba arba išverstas į anglų kalbą. Tai, kad daugelis mano kartos žmonių be problemų skaito anglų kalba (o dažnai ir dar keliomis), ženkliai praplatina prieinamos literatūros geografiją, ką jau kalbėt apie nusiritusius cenzūros ir valdžios kontrolės pančius. Kaip ir informacijos apskritai, taip ir knygų klausimu mano kartos atstovams nebereikia spręsti problemos, kur jų gauti. Svarbesnis tampa gebėjimas šią informacijos gausą kritiškai vertinti, atsirinkti, atpažinti kokybės signalus, atskirti šlamštą, kurio automatiškai irgi pagausėja, nuo vertingų kūrinių. Kita vertus, ir greitėjantis gyvenimo tempas neleidžia švaistyti laiko skaitant bet ką. Todėl sakyčiau, kad šiandienos skaitytojas kur kas labiau užverstas literatūra – ir gera, ir vidutine ar net prasta, bet kur kas labiau skubantis, nenuoseklus, skeptiškas.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Turbūt Antano Škėmos „Baltos drobulės“. Žinau, kad jos egzempliorių pilna visur, bet jausčiausi itin nesaugiai neturėdama vieno prie savęs ir negalėdama bet kada atsiversti. Tai vienintelė knyga, kurią pabučiuoju kiekvienąkart paėmusi į rankas.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Sunku pasakyti, nes ta biografija dar būtų palyginti neilga. Savo biografijoje esu ne tik protagonistė, bet ir antagonistė, nuolat ir įvairiais būdais niokoju save ir kuriu sau kliūtis, o tuomet jas daugiau ar mažiau elegantiškai griaunu. Galėtų išeiti klasikinis Bildungsroman. Kita vertus, gyvenimo etapai tokie skirtingi, kad turbūt labiau tiktų novelių rinkinys. Bet kuriuo atveju, toje biografijoje būtų ir absurdo, ir poezijos, ir magiškojo realizmo elementų.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Regioninių ar etninių dėsningumų savo literatūrinių meilių ir nemeilių sąrašuose kol kas nepastebėjau. Kiekviena kultūra turi savitų, ypatingų bruožų, kurie gali būti egzotiški, juokingi, absurdiški, gilūs, nesuprantami, šokiruojantys, įkvepiantys.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Pastaruoju metu kirba ambicingas, bet ir rizikingas sumanymas – imtis žanrinės literatūros. Pastebėjau, kad ne vienam mano pačios mėgstamam rašytojui, pagarsėjusiam gilia, intelektualiai provokuojančia, nestandartine proza, anksčiau ar vėliau ima ir užeina noras parašyti vesterną. Arba detektyvą. Arba meilės romaną. Iš esmės, kurti tokių žanrų rėmuose nėra sunku, tereikia laikytis kanono ir sekti nusistovėjusia schema. Keblumas tas, kad šitaip rašant neretai ir lieka tik schema, tik pats žanras tarsi griaučiai, kuriuose nieko nėra, ūžauja vėjas ir tumuluoja dulkės. Kitaip tariant, rašyti žanrinę literatūrą nėra sunku, bet rašyti gerą žanrinę literatūrą – dar ir kaip. Štai kodėl sakau, kad sumanymas ambicingas ir rizikingas. Bet juk nelabai turiu ko prarasti, tad galbūt vis tiek išmėginsiu jėgas kyštelėdama koją, tarkime, į mokslinės fantastikos sferą. Na, gal tik pirštą. Kol kas nieko tikresnio neišduosiu.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
David Markson „Wittgensteino meilužė“, kurią ką tik lietuviškai išleido mano labai mylima „Rara“ leidykla.
Naujos knygos
Naujos knygos
Tollet, Daniel. Entre tolérance et exclusion: essai sur les relations entre les religions dans la Confédération polono-lituanienne, XVIe–XVIIIe siècles. Paris: Honoré Champion éditeur, 2024. 752 p.
Knygoje nagrinėjami religinių bendruomenių santykiai Abiejų Tautų Respublikoje XVI–XVIII amžiais. Autorius analizuoja, kaip daugiakonfesėje valstybėje greta sugyveno katalikai, stačiatikiai, protestantai, unitai, žydai, musulmonai ir kaip kito jų tarpusavio santykiai nuo santykinės religinės pakantos iki diskriminacijos ir išstūmimo formų. Abiejų Tautų Respublika ilgą laiką išsiskyrė iš Europos neįprastu religiniu pliuralizmu, tačiau XVIII a. stiprėjant konfesiniam ir politiniam spaudimui, pakantos ribos siaurėjo. Knyga remiasi gausiais archyviniais šaltiniais ir pateikia išsamų religinių santykių raidos Lietuvoje ir Lenkijoje vaizdą.
Vial, Charles-Éloi. Marie-Antoinette. Paris: Perrin, 2024. 715 p.
Tai išsamus ir dokumentais pagrįstas Prancūzijos karalienės gyvenimo portretas. Autorius siekia visapusiškai atskleisti Marijos Antuanetės – Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI žmonos – asmenybę, paneigdamas ilgai gyvavusius mitus ir stereotipus. Daug dėmesio skiriama jos vaidmeniui politikoje bei santykiams su karaliaus dvaru ir visuomene. Taip pat nagrinėjamos revoliucijos aplinkybės ir jų poveikis karalienės likimui. Ši išsami istorinė studija padeda geriau suprasti vieną prieštaringiausių Prancūzijos istorijos figūrų.
Ce que la philosophie doit aux femmes: lʼhistoire oubliée de la pensée, des origines à nos jours. Paris: Robert Laffont, 2024. 493 p.
Ši plataus užmojo studija skirta atskleisti moterų indėlį į filosofijos istoriją nuo Antikos iki šių dienų. Knygoje kritiškai permąstomas tradicinis filosofijos kanonas: daug moterų mąstytojų buvo nepaisoma, nustumta į paraštes arba jų idėjos priskiriamos vyrams. Nagrinėjamos istorinės ir institucinės priežastys, dėl kurių moterų balsai ilgą laiką buvo išstumti iš akademinės filosofijos. Knyga siekia ne tik papildyti filosofijos istoriją naujais vardais, bet ir parodyti, kad moterų mąstymas taip pat prisidėjo prie Vakarų filosofinės tradicijos. Aptariamos jų idėjos etikos, politikos, metafizikos, religijos, laisvės, lyčių lygybės ir socialinio teisingumo klausimais.
Caraccioli, Louis-Antoine de. Le livre à la mode: suivi du Livre des quatre couleurs. Paris: Classiques Garnier, [2023]. 105 p.
XVIII a. prancūzų satyrinis kūrinys, kritikuojantis visuomenės polinkį į madų vaikymąsi, paviršutiniškumą ir tuštybę. Autorius ironiškai vaizduoja to laikmečio visuomenės skonį ir literatūrines tradicijas, kritikuoja paviršutiniškumą bei trumpalaikes kultūrines madas. Pasitelkdamas lengvą satyrinį stilių, jis kviečia permąstyti tikrąją literatūros vertę ir jos paskirtį. Knyga suteikia įžvalgų apie to meto kultūrinį gyvenimą ir išlieka reikšminga kaip kritinis žvilgsnis į besikeičiančias madas bei visuomenės įpročius. Pabrėžiama, kad žmonės dažnai renkasi ne turiningas idėjas, o tai, kas tuo metu laikoma „madinga“, šmaikščiai komentuojama literatūra, etika, manieros ir visuomenės gyvenimas, parodant, kaip mada gali paveikti net mąstymą bei dorovę.
Barrat, James. Notre dernière invention: lʼintelligence artificielle et la fin de lʼère humaine. Paris: Talent éditions, 2024. 298 p.
Knygoje nagrinėjama dirbtinio intelekto plėtra ir galimas jos poveikis žmonijos ateičiai. Autorius svarsto apie technologijų kontrolę, etikos ribas ir egzistencinę grėsmę, kurią gali kelti pažangus dirbtinis intelektas. Pateikiami moksliniai argumentai ir scenarijai, atskleidžiantys tiek jo galimybes, tiek mūsų laukiančius pavojus. Autorius skatina diskusiją apie atsakingą technologijų kūrimą ir jų poveikį visuomenei. Tai įspūdinga ir skatinanti mąstyti knyga apie žmogaus santykį su savo pačių kūryba. Keliamas klausimas, ar žmonės gebės valdyti vis galingesnes intelektualines sistemas, kurios ateityje gali pranokti žmogaus gebėjimus daugelyje sričių.
Berg, Philip Shraga. La mission de lʼâme: ce que la Kabbale nous dit de la réincarnation. Paris: Phaos, [2024]. 279 p.
Šioje knygoje autorius pristato mistinės judaizmo krypties kabalos mokymą apie sielos paskirtį Žemėje. Aiškinama reinkarnacijos samprata – kaip siela, keliaudama per daugelį gyvenimų, siekia dvasinio augimo ir tobulėjimo, o neišmoktas pamokas perkelia į kitus gyvenimus. Leidinyje aptariama žmogaus gyvenimo prasmė, dvasiniai išbandymai, laisva valia bei jos ryšys su veiksmais ir sielos augimu. Pateikiamos įžvalgos, kaip per kabalos filosofiją suprasti savo gyvenimo prasmę, kaip sąmoningumas ir dvasinis augimas gali padėti žmogui geriau suvokti savo gyvenimo esmę.
Cespedes, Vincent. La société de la trahison: comment faire confiance dans un monde où les traîtres sont rois? Paris: Albin Michel, 2025. 194 p.
Kaip pasitikėti pasauliu, kuriame viešpatauja išdavikai? Autorius nagrinėja, kaip žmonės gali išsaugoti santykius ir bendruomeniškumą, nepaisant dažnų apgaulės atvejų. Filosofiniu ir sociologiniu požiūriu aptariama, kodėl nepasitikėjimas tampa kasdienybės dalimi ir kokį poveikį tai daro demokratijai, bendruomenėms bei individui. Autorius siūlo praktinius būdus, kaip atpažinti išdavystę ir ugdyti sąžiningus tarpusavio ryšius. Tai svarbi ir skatinanti skaityti knyga apie dorovę ir žmonių bendravimą XXI amžiuje.
Frossard, André. Il y a un autre monde. Paris: le Passeur éditeur, 2024. 170 p.
Knyga pasakoja apie žmogaus patirtį ir ieškojimus, susijusius su kitokiu, dvasiniu pasauliu. Autorius dalijasi savo apmąstymais apie gyvenimo prasmę, tikėjimą ir anapusybę. Knygoje susipina asmeninės istorijos su filosofiniais ir religiniais apmąstymais. Skaitytojas skatinamas atverti protą ir širdį naujiems būties matmenims. Tai įkvepiantis ir jautrus pasakojimas apie tikėjimo ir dvasinių atradimų kelią.
Arbitraire et arbitrage: les zones grises du pouvoir (XIIe–XVIIIe siècle). Villeneuve-dʼAscq: Presses universitaires du Septentrion, 2024. 406 p.
Kolektyvinėje monografijoje nagrinėjami valdžios veikimo būdai pilkosiose zonose Viduramžių ir Ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje. Ypatingas dėmesys skiriamas savavališko valdžios naudojimo ir tarpininkavimo ar ginčų sprendimo ribai. Autoriai tiria, kaip teisėtumas ir savivalė susipina, sprendžiant politinius ir socialinius ginčus. Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais – teismų bylomis, administraciniais dokumentais, diplomatine korespondencija ir vietos bendruomenių veikla – parodoma, kaip neaiškios taisyklės ir galimybė įvairiai jas suvokti veikė valdžios ir visuomenės santykius.
Cauquil, Xavier. Anatomie de la société occidentale européenne contemporaine: de la peine et des jeux. Paris: lʼHarmattan, 2024. 204 p.
Leidinyje nagrinėjama šiuolaikinės Vakarų Europos visuomenės sandara ir veikimo principai, aptariami vartotojiškumo, technologijų, socialinės nelygybės, politinių institucijų bei grupinės tapatybės dalykai. Knygoje kritiškai vertinamos dabartinės Europos visuomenės vertybės ir jų poveikis individui bei bendruomeniniam gyvenimui. Autorius tiria, kaip kultūriniai ir instituciniai mechanizmai veikia individų elgesį ir socialinę dinamiką, pateikia kritinę analizę, atskleidžiančią Vakarų visuomenės paradoksus ir įtampas.
Agier, Michel. Racisme et culture: explorations transnationales. Paris: Éditions du Seuil, 2025. 214 p.
Studija padeda suprasti kultūrinių ir rasinių įtampų sudėtingumą šiuolaikiniame globaliame pasaulyje, kviečia kritiškai permąstyti rasizmo mechanizmus ir kultūros vaidmenį šiuolaikinėse visuomenėse. Autorius nagrinėja, kaip kultūriniai ir socialiniai veiksniai lemia diskriminacijos formas ir patirtis skirtingose šalyse. Knygoje antropologiniai tyrimai derinami su politinėmis ir sociologinėmis įžvalgomis. Siekiama atskleisti globalias rasizmo struktūras ir jų poveikį bendruomenių santykiams.
Sebillotte Cuchet, Violaine. Les Femmes dʼAthènes: lʼantiquité grecque était-elle misogyne? Paris: PUF, 2025. 199 p.
Knygoje nagrinėjama moterų padėtis senovės Atėnuose ir keliamas klausimas, koks iš tiesų buvo graikų visuomenės požiūris į moteris. Remdamasi istorinių šaltinių ir naujausių tyrimų duomenimis, autorė siekia paneigti supaprastintus stereotipus apie visišką moterų nuvertinimą ir atskleisti jų tikrąjį vaidmenį socialiniame, religiniame ir politiniame gyvenime. Leidinyje aptariama, kaip moterys veikė ir buvo suvokiamos skirtingų visuomenės sluoksnių. Tai nuovokus ir skvarbus žvilgsnis į vyro ir moters santykius senovės Graikijoje.
Informaciją parengė Sigita Malūkienė
Virtuali paroda „Žemaitijos paženklintas. Ignui Končiui ‒ 140“
Virtuali paroda „Žemaitijos paženklintas. Ignui Končiui ‒ 140“
Virtuali paroda skirta iškilaus lietuvių fiziko, profesoriaus, kraštotyrininko ir visuomenininko Igno Končiaus (1886–1975) gyvenimui ir veiklai. Sukaktis kviečia naujai pažvelgti į jo palikimą, kuris ir šiandien išlieka aktualus – nepaisant karų, tremties, emigracijos ir kitų istorinių išbandymų.
Ekspozicijoje pristatomi svarbiausi I. Končiaus moksliniai darbai, kraštotyriniai tyrimai, publikacijos ir atsiminimai, atskleidžiantys jo indėlį į Lietuvos mokslą, etnologiją ir kultūros paveldo išsaugojimą. Ypatingas dėmesys skiriamas Žemaitijos kryžių, koplytėlių ir koplytstulpių tyrimams, tapusiems reikšminga Lietuvos kultūros istorijos dalimi.
Paroda kviečia prisiminti žmogų, kurio gyvenimo vertybės – tėviškė, namai, šeima, mokslas ir tarnystė savo kraštui – išlieka įkvepiančios ir šiandien.
Parodą parengė Eglė Šegždienė