Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos vyresniojo bibliotekininko Ovidijaus Normanto mintys
Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos vyresniojo bibliotekininko Ovidijaus Normanto mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Ovidijus Normantas – Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vyresnysis bibliotekininkas, Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos narys. 2024 metais jis pelnė geriausio šalies jaunojo bibliotekininko vardą – buvo įvertintas už indėlį kuriant Lietuvos informacinę visuomenę, naujų darbo su jaunimu metodų taikymą, bendruomenės kultūrinį, informacinį ir socialinį ugdymą.
Po studijų grįžęs į gimtąją Šilutę, Ovidijus Normantas į biblioteką atėjo vedamas noro dirbti su žmonėmis, kurti prasmingas veiklas bendruomenei. „Šiuolaikinė biblioteka – tai kur kas daugiau, nei knygos. Čia buriasi ir stiprėja bendruomenė, skatinamas mokymasis visą gyvenimą. Daugiausia dėmesio skiriu darbui su jaunimu, kultūrinėms, edukacinėms veikloms, projektams, bibliotekos komunikacijai bei gyventojų skaitmeniniam raštingumui stiprinti. Man svarbu būti LBD nariu: kartu su kolegomis ieškoti idėjų bibliotekų ateičiai, dalintis gerąja patirtimi, kurti stipresnę bibliotekininkų bendruomenę. Šiandien tai mano svajonių darbas,“ – sako Ovidijus Normantas.
2026 m. rugpjūtį Latvijos Jaunolainės bibliotekoje vyko Baltijos šalių jaunųjų bibliotekininkų konferencija. Kartu su LBD Jaunimo skyriaus kolegomis Ovidijus Normantas pristatė šią Lietuvos profesinę draugiją, savo skyrių, šalies bibliotekų tinklą, vykdomus projektus, profesinio tobulėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo kryptis.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man vertinga yra ta knyga, kuri kažką palieka žmoguje. Galbūt todėl pirmiausia pagalvoju apie Balio Sruogos „Dievų mišką“. Ši knyga man įsiminė dar mokykloje ir iki šiol išliko viena iš tų, kurią, manau, galėčiau perskaityti dar kartą. Joje istorija pasakojama ne tik pasitelkiant faktus, bet ir žmogaus patirtį. Tokios knygos leidžia geriau suprasti, ką žmonės išgyveno anksčiau, ir kartu labiau vertinti tai, ką turime šiandien – laisvę, taiką ir galimybę gyventi savo gyvenimą.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Rekomenduočiau perskaityti Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Ši knyga man paliko didelį įspūdį ir iki šiol ją prisimenu. Joje daug kalbama apie žmogaus vidinius pasirinkimus, abejones, norą atrasti savo kelią. Dirbant bibliotekoje ir kasdien bendraujant su labai skirtingais žmonėmis, man atrodo, jog yra svarbu nepamiršti, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją, išgyvenimus ir vidinį pasaulį.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip, teko. Esu knygą panaudojęs fotografijoje, kai reikėjo sukurti tam tikrą vaizdą. Taip pat esu knygą dovanojęs svarbiam žmogui. Man atrodo, kad kartais knyga gali būti ne tik skaitoma, bet ir tapti gražia dovana, prisiminimu ar net tam tikro momento dalimi.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Manau, kad jos labiau yra alternatyva, o ne konkurentės. Pats vis tiek renkuosi spausdintą knygą. Man patinka ją laikyti rankose, pavartyti, matyti viršelį, jausti popierių. Perskaityta knyga lieka kaip daiktas, prie kurio gali sugrįžti po metų ar net po daugelio metų. Elektroninė knyga yra patogi, tačiau man ji neturi tokio asmeninio ryšio. Manau, kad abi formos gali gyvuoti šalia viena kitos, nes kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam patogiau.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manau, kad kiekviena karta turi šiek tiek kitokį ryšį su knyga. Mano karta dar nėra visiškai nuo jos atitrūkusi – užaugome su spausdintomis knygomis, todėl jos mums vis dar turi savo vertę. Kita vertus, dabar turime telefonus, kompiuterius ir daugybę kitų informacijos bei pramogų šaltinių, todėl knygai tenka konkuruoti dėl mūsų dėmesio. Dirbdamas bibliotekoje matau, kad vaikams ir jaunimui skaitymas ne visada yra pirmas pasirinkimas. Man atrodo, kad labai daug priklauso ir nuo šeimos – jeigu vaikas nuo mažens mato skaitančius tėvus, knyga jam tampa natūralia gyvenimo dalimi.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Turbūt tos, kuri būtų skirta man ir padovanota brangaus, mylimo žmogaus. Tokios knygos vertė jau būtų ne tik jos turinys. Ji saugotų žmogaus, kuris ją padovanojo, prisiminimą, todėl tokią knygą būtų sunku tiesiog paskolinti ir vėliau ramiai laukti, kol ji sugrįš. Kai kurie daiktai tampa brangūs ne dėl to, kiek jie kainuoja, o dėl žmogaus ir istorijos, kuri su jais susijusi.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Turbūt gyvenimo romanas su trupučiu istorijos ir humoro. Mano gyvenime buvo įvairių etapų, netikėtų pasirinkimų, sutiktų žmonių ir situacijų. Manau, kad tai būtų knyga ne apie vieną didelį įvykį, o apie kelią ir žmones, kuriuos sutinki pakeliui. Kadangi mano gyvenimas susijęs su biblioteka, kultūra ir žmonėmis, turbūt ir šios temos joje atsirastų.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Pirmiausia turbūt išskirčiau Lietuvos autorius, nes man labai artima mūsų šalies istorija ir žmonių likimai. Tarp labiausiai įsiminusių būtų rašytojai Balys Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Iš užsienio autorių galėčiau paminėti Delia Owens ir jos „Ten, kur gieda vėžiai“. Man patinka, kai knygoje pasakojama ne tik pati istorija, bet kartu aprašomas stiprus žmogaus vidinis pasaulis, jo išgyvenimai.
Jei pats rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?
Turbūt apie žmones ir jų istorijas. Mane domina ne tik pats įvykis, bet ir žmogus, kuris jį išgyvena – ką jis jaučia, kaip priima sprendimus, kaip jį pakeičia patirtos situacijos. Galbūt tai būtų istorija apie skirtingus žmones, kurių gyvenimai kažkaip susikerta. Tikriausiai joje būtų ir nemažai Lietuvos, žmonių bei vietų, kurios man pačiam yra svarbios.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu jokios knygos neskaitau, nors norėčiau tam skirti daugiau laiko. Artimiausiu metu planuoju perskaityti Gianlucos Gotto „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“. Ją man rekomendavo pažįstamas žmogus, o vėliau pamačiau ir nemažai gerų atsiliepimų. Man po istorinių ir gana sunkių temų, kurias dažniausiai pasirenku, šį kartą norisi knygos, į gyvenimą verčiančios pažvelgti šiek tiek lengviau ir pozityviau.
Bibliotekos skaitmeninis archyvas dalinasi Lietuvos vietovių fotografinių atvirukų vaizdais
Bibliotekos skaitmeninis archyvas dalinasi Lietuvos vietovių fotografinių atvirukų vaizdais
Kviečiame į virtualią Bibliotekos vaizdinių dokumentų apžvalgą. Bibliotekos atvirukų rinkiniuose saugomi dešimtmečius ar net šimtmetį menančių Lietuvos miestų bei miestelių vaizdai.
Skaitytojų akims – istoriniai fotografiniai atvirukai. XX amžiaus pradžios atvirukuose žvelgiame į miestų ir miestelių architektūrą, bažnyčias, dvarų sodybas, įamžintą kasdienybę. XX amžiaus antrosios pusės fotografiniai atvirukai rodo jau modernėjančios Lietuvos miestus, pramoninius objektus, vėlyvojo sovietmečio ir pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio panoramą. Dažniausiai įamžinti architektūros paminklai, bažnyčios, gatvių vaizdai bei vaizdingos apylinkės.
Šie skaitmeninti atvirukai leis visiems, kam smalsu pamatyti, kaip bėgant metams kito Lietuvos miestai, vaizdingos ir daugelio lankomos vietos, kaip keitėsi architektūra, kas išliko, o kas, deja, negrįžtamai prarasta.
Kviečiame aplankyti skaitmeninį Bibliotekos archyvą, rasti atvirukų rinkinį ir paganyti akis po senąją ar modernėjančią Lietuvą.
Bibliotekos skaitmeninis archyvas nuolat pildomas skaitmenintais dokumentais, todėl laukiame Jūsų sugrįžtant dar ne vieną kartą.
Interviu su Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto tyrėja doc. dr. Wioletta Pawlikowska
Interviu su Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto tyrėja doc. dr. Wioletta Pawlikowska
Lenkų mokslininkė Wioletta Pawlikowska tyrinėja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos vyskupų istoriją. Per šešis šimtus metų Vilniaus vyskupai kartu su Lietuva išgyveno ne vieną epochą, buvo aktyvūs šalies vidaus įvykių dalyviai ir išorės gynėjai. W. Pawlikowskos tyrimai praturtina mūsų bendros istorijos vaizdinį.
Mokslininkės tyrimams svarbiausias Vrublevskių bibliotekoje saugomas Vilniaus Katedros kapitulos archyvas su daugybe papildomos medžiagos (F43). Kiti svarbūs dokumentai saugomi 1-ame fonde ir pergamentų rinkinyje. Pirmąkart apsilankiusi bibliotekoje prieš dvidešimt dvejus metus, mokslininkė pastaruoju metu atvyksta dirbti skaitykloje maždaug du kartus per metus. Kaip sako pati tyrėja, šio mokslinio vizito metu jai teko persikelti į XVII a. Vilnių, nes tyrinėja dokumentus, susijusius su Vilniaus vyskupu Eustachijumi Valavičiumi, gyvenusiu apie 1572–1630 metus. Pastarasis buvo vadinamas „vyskupu eretiku“, nes, nepaisant nuopelnų Katalikų bažnyčiai, draugavo su Kristupu II Radvila ir dalyvaudavo protestantų pamaldose. Tyrinėdama šią istorinę asmenybę W. Pawlikowska gilinasi į Katedros kapitulos aktus, kuriuose randa informacijos apie Vilniaus vyskupus. Jų gyvenimas ir veikla glaudžiai susijusi lietuvių tautos, ypač Lietuvos, istorija. Mokslininkė šiuo metu rengia knygą apie LDK vyskupus ir sutinka paskaitų ar pranešimų forma dalintis naujausiomis žiniomis.
Liepos pabaigoje W. Pawlikowska dirbo Vrublevskių bibliotekos skaitykloje ir ta proga davė interviu.
Kviečiame žiūrėti / klausyti:
Virtuali paroda „Sūnaus darbu įamžintas“
Virtuali paroda „Sūnaus darbu įamžintas“
Šiemet sukanka 200 metų nuo Eustachijaus Edvardo Vrublevskio gimimo. Vilnietis gydytojas homeopatas šiandien dažniausiai prisimenamas kaip advokato, dabartinės Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos įkūrėjo Tado Stanislovo tėvas. O ir tikriausiai ne kiekvienas žino, kad Bibliotekos pavadinime esantis asmenvardis nurodo ne patį steigėją, bet jo tėvus – Eustachijų ir Emiliją.
Eustachijaus Edvardo gyvenimas dar nesulaukė savo tyrėjų. Ši paroda irgi neketina šios asmenybės pristatyti išsamiai. Joje bandoma atskleisti tuos jo gyvenimo įvykius, kuriuos liudija Vrublevskių bibliotekoje saugomi dokumentai. Dėl šaltinių fragmentiškumo ir parodoje atsiskleidžiantis jo paveikslas yra labai neišbaigtas. Dar daugiau – kai kurių iš jų datos kelia klausimų, į kuriuos, remiantis turimais dokumentais, šiandien neįmanoma atsakyti. Norisi tikėtis, kad ši paroda paskatins išsamesnius ateities tyrimus, kurių laukia tiek Eustachijus Vrublevskis, tiek ir kiti šios šeimos nariai.
Parodą galima peržiūrėti čia: „Sūnaus darbu įamžintas“.
Parodą parengė Agnė Zemkajutė
Menas viešoje erdvėje. Klausiame ekspertų (8)
Menas viešoje erdvėje. Klausiame ekspertų (8)
Ankstesniuose šio ciklo pokalbiuose dalyvavo Vilnių kuriantys profesionalai: skulptorius, architektas, dizaineris, tarpdisciplininio meno atstovai, menotyrininkė, meno mecenatas. Šį kartą sužinosite, ką jaučia, kokiu mato ir kaip skatina miestu domėtis žurnalistė, klinikinė psichologė, Miesto istorijų mokyklos įkūrėja, knygos „Vilniaus atminties punktyrai“ autorė, ekskursijų sumanytoja ir vedėja Gabija Lunevičiūtė.
Palietėme svarbias temas: koks turi būti šiuolaikinis gidas, kaip kuriamos ekskursijos ir kokie žmonės laisvalaikį skiria miesto pažinimui. Ar Vrublevskių bibliotekos architektūrinis ansamblis įtrauktas į pažintinių pasivaikčiojimų maršrutus, ar skiriama dėmesio meno kūriniams, esantiems viešose Vilniaus senamiesčio erdvėse.
„Yra labai daug dalykų, kurių skubėdami, paskendę mintyse apie darbus ir kasdienybę tiesiog nepastebime. Neabejoju, kad porą valandų su gidu paklajoję po gimtuosius ar aplinkinius rajonus, liktumėte nustebę ir įkvėpti. Sąmoningai domėdamiesi savo aplinka, savo miestu ar šalimi, patys geriau jaučiamės, geriau pažįstame save“, – sako Gabija Lunevičiūtė.
Filmavo ir montavo Vika Petrikaitė