Sigita Kasiliauskienė

2026 m. rugpjūtį Latvijos Jaunolainės bibliotekoje vyko Baltijos šalių jaunųjų bibliotekininkų konferencija. Kartu su LBD Jaunimo skyriaus kolegomis Ovidijus Normantas pristatė šią Lietuvos profesinę draugiją, savo skyrių, šalies bibliotekų tinklą, vykdomus projektus, profesinio tobulėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo kryptis.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertinga yra ta knyga, kuri kažką palieka žmoguje. Galbūt todėl pirmiausia pagalvoju apie Balio Sruogos „Dievų mišką“. Ši knyga man įsiminė dar mokykloje ir iki šiol išliko viena iš tų, kurią, manau, galėčiau perskaityti dar kartą. Joje istorija pasakojama ne tik pasitelkiant faktus, bet ir žmogaus patirtį. Tokios knygos leidžia geriau suprasti, ką žmonės išgyveno anksčiau, ir kartu labiau vertinti tai, ką turime šiandien – laisvę, taiką ir galimybę gyventi savo gyvenimą.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Rekomenduočiau perskaityti Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Ši knyga man paliko didelį įspūdį ir iki šiol ją prisimenu. Joje daug kalbama apie žmogaus vidinius pasirinkimus, abejones, norą atrasti savo kelią. Dirbant bibliotekoje ir kasdien bendraujant su labai skirtingais žmonėmis, man atrodo, jog yra svarbu nepamiršti, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją, išgyvenimus ir vidinį pasaulį.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, teko. Esu knygą panaudojęs fotografijoje, kai reikėjo sukurti tam tikrą vaizdą. Taip pat esu knygą dovanojęs svarbiam žmogui. Man atrodo, kad kartais knyga gali būti ne tik skaitoma, bet ir tapti gražia dovana, prisiminimu ar net tam tikro momento dalimi.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Manau, kad jos labiau yra alternatyva, o ne konkurentės. Pats vis tiek renkuosi spausdintą knygą. Man patinka ją laikyti rankose, pavartyti, matyti viršelį, jausti popierių. Perskaityta knyga lieka kaip daiktas, prie kurio gali sugrįžti po metų ar net po daugelio metų. Elektroninė knyga yra patogi, tačiau man ji neturi tokio asmeninio ryšio. Manau, kad abi formos gali gyvuoti šalia viena kitos, nes kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam patogiau.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manau, kad kiekviena karta turi šiek tiek kitokį ryšį su knyga. Mano karta dar nėra visiškai nuo jos atitrūkusi – užaugome su spausdintomis knygomis, todėl jos mums vis dar turi savo vertę. Kita vertus, dabar turime telefonus, kompiuterius ir daugybę kitų informacijos bei pramogų šaltinių, todėl knygai tenka konkuruoti dėl mūsų dėmesio. Dirbdamas bibliotekoje matau, kad vaikams ir jaunimui skaitymas ne visada yra pirmas pasirinkimas. Man atrodo, kad labai daug priklauso ir nuo šeimos – jeigu vaikas nuo mažens mato skaitančius tėvus, knyga jam tampa natūralia gyvenimo dalimi.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Turbūt tos, kuri būtų skirta man ir padovanota brangaus, mylimo žmogaus. Tokios knygos vertė jau būtų ne tik jos turinys. Ji saugotų žmogaus, kuris ją padovanojo, prisiminimą, todėl tokią knygą būtų sunku tiesiog paskolinti ir vėliau ramiai laukti, kol ji sugrįš. Kai kurie daiktai tampa brangūs ne dėl to, kiek jie kainuoja, o dėl žmogaus ir istorijos, kuri su jais susijusi.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Turbūt gyvenimo romanas su trupučiu istorijos ir humoro. Mano gyvenime buvo įvairių etapų, netikėtų pasirinkimų, sutiktų žmonių ir situacijų. Manau, kad tai būtų knyga ne apie vieną didelį įvykį, o apie kelią ir žmones, kuriuos sutinki pakeliui. Kadangi mano gyvenimas susijęs su biblioteka, kultūra ir žmonėmis, turbūt ir šios temos joje atsirastų.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Pirmiausia turbūt išskirčiau Lietuvos autorius, nes man labai artima mūsų šalies istorija ir žmonių likimai. Tarp labiausiai įsiminusių būtų rašytojai Balys Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Iš užsienio autorių galėčiau paminėti Delia Owens ir jos „Ten, kur gieda vėžiai“. Man patinka, kai knygoje pasakojama ne tik pati istorija, bet kartu aprašomas stiprus žmogaus vidinis pasaulis, jo išgyvenimai.

Jei pats rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?

Turbūt apie žmones ir jų istorijas. Mane domina ne tik pats įvykis, bet ir žmogus, kuris jį išgyvena – ką jis jaučia, kaip priima sprendimus, kaip jį pakeičia patirtos situacijos. Galbūt tai būtų istorija apie skirtingus žmones, kurių gyvenimai kažkaip susikerta. Tikriausiai joje būtų ir nemažai Lietuvos, žmonių bei vietų, kurios man pačiam yra svarbios.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu jokios knygos neskaitau, nors norėčiau tam skirti daugiau laiko. Artimiausiu metu planuoju perskaityti Gianlucos Gotto „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“. Ją man rekomendavo pažįstamas žmogus, o vėliau pamačiau ir nemažai gerų atsiliepimų. Man po istorinių ir gana sunkių temų, kurias dažniausiai pasirenku, šį kartą norisi knygos, į gyvenimą verčiančios pažvelgti šiek tiek lengviau ir pozityviau.

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Yra kelios knygos, kurias rekomenduoju visiems, kad ir kokioje srityje žmogus dirbtų. Pirmoji – tai profesoriaus Martino Seligmano „Įgytas optimizmas“. Antroji – Mo Gawdat „Solve for Happy“. Pastarosios dvi – apie gyvenimo džiaugsmą ir būdus jį susigrąžinti ar susikurti patiems. O trečioji – Terry Szuplat „Menas kalbėti“. Kad tuo džiaugsmu drąsiai ir įtaigiai dalintumėmės su žmonėmis ir pasauliu 😉

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Žinoma! Tikriausiai nereikėtų tuo didžiuotis, bet naudojuosi jomis ne pagal paskirtį nuo vaikystės. Kažkada buvo labai patogu išlyginti popierėlius nuo kramtomos gumos, kai juos kolekcionuodavau, įdėjus ir palaikius juos knygose. O dabar kartais ant knygų krūvelės būna labai patogu pasidėti kompiuterį, kai norisi jį šiek tiek pakelti. Vinių kalęs knygomis nesu ir nedrįsčiau – vis dėlto, esu bibliotekininkų sūnus.

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Skaitmeninės knygos yra puikus spausdintų leidinių papildymas. Bet ne pakaitalas ir ne konkurentės. Tikrai patogu elektroninę knygą atsisiųsti ir skaityti iš karto, kai jos prisireikia. Jos – tikras išsigelbėjimas dirbant, studijuojant. Elektroninės knygos ir skaityklės labai patogios ir keliaujant.
Vis dėlto, kai tik galiu rinktis, pirmenybę teikiu spausdintai knygai. Juk skaitymas malonina ne tik regą ir mintis. Knygą gera liesti, laikyti, užuosti, girdėti puslapių šnarėjimą. Elektroninės knygos to neatstoja.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manau, kad tą ryšį lemia ne tiek kartos, kiek laikmetis ir jo ypatumai. Dabar gyvename informacijos pertekliaus, skubos ir lengvai gaunamo dopamino laikais. Esu tikras, kad tai turi įtakos įvairių kartų gyventojų skaitymo įpročiams. Ir iš vyresnių žmonių esu girdėjęs, kad jie skaitą gerokai mažiau, negu anksčiau – nebespėja, galva užimta, prisiperka knygų, bet neatsiverčia, nes visko per daug.
Žinoma, čia nesiremiu jokiais patikimais duomenimis, tik savo įspūdžiais. Tačiau kartais kyla tas jausmas, kad knygai reikia daugiau pastangų, negu anksčiau, kai nebuvo tiek daug informacinio triukšmo. Dėl to skaitymo vertė, mano įsitikinimu, tik dar labiau išaugo. Dabar būna gera išjungti visus ekranus ir sėsti paskaityti. Kitados tai buvo savaime suprantama. O dabar toks skaitymas tampa ritualu. Švente. Prabanga, kuria smagu save kartais apdovanoti.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Rizikuoju nuskambėti kaip šykštuolis ir kaupikas, bet knygų apskritai nebemėgstu skolinti. Yra tokia bjauri tendencija – duodi kam nors, vėliau prisireikia pačiam atsiversti ir pasitikrinti kokį puslapį, o, žiūrėk, nei berandi tą knygą, nei atsimeni, kam paskolinai. Nei, aišku, ji skuba sugrįžti. Bet nebambu, nes ir pats ne vieną knygą esu taip… vadinkime, pasiskolinęs negrąžintinai.

7. Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Veikiausiai, savigalbos ir saviugdos knyga. Visą sąmoningą gyvenimą siekiu mokytis, augti, tobulėti. Tik kartais atrodo, kad su manimi pačiu yra kaip ir su tomis saviugdos knygomis – gerų dalykų ten prirašyta, įdomių ir vertingų minčių, kurias perskaitę kurį laiką pasijuntame geriau, bet gyvenimas iš esmės nuo to nesikeičia. Sužinoti, kaip gyventi, yra lengvoji dalis. Gyventi ir taikyti žinias – štai, kas yra tikrasis iššūkis.
Tad pastaruoju metu stengiuosi, kad manojoje knygoje būtų mažiau žodžių, mažiau samprotavimų ir idėjų, o daugiau veiksmo.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Mano skaitomiausia literatūra yra susijusi su psichologija arba su fantastika. Ir vienoje, ir kitoje srityje dominuoja anglosaksai, tad jie, ko gero, yra ir tarp mėgiamiausių autorių. R. Bradburry, M. Crichton, J. R. R. Tolkien, G. R. R. Martin, H. P. Lovecraft – taip, dėl visa ko dar sau pavardijau, kad britai ir amerikiečiai.

9. Jei pats rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Dirbu komunikacijos ir ryšių su visuomene srityje, tad kitados svarsčiau, kad būtų vertinga išleisti krizių komunikacijos ir valdymo vadovėlį. Net ir pavadinimą buvau jam sugalvojęs. Bet šios idėjos taip ir nesiėmiau, o dabar ir to noro gerokai mažiau. Norisi būti ne su krizėmis. Su tyla. Su paukščių giesme pavasarį. Su kopų šnaresiu. Mylimo žmogaus šypsena. Tam knygų rašyti nereikia.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau A. Levine ir R. Heller knygą „Prieraišumas“ (Alma Littera, 2025). Kažkada klausiau jos audio versijos anglų kalba, o kai pamačiau, kad išleista lietuviškai, įsigijau, kad geriau prisiminčiau. Puiki ir lengva pažintis su suaugusiųjų prieraišumo teorija. Ir, kaip paprastai, su savimi.
Artėju prie knygos pabaigos, bet neseniai juk vyko Knygų mugė, tad tolesnių skaitinių eilė visai nesumažėjo.