Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Aštuntuoju pokalbiu pristatome vertėją Marką Rodunerį ir jo iš retoromanų kalbos verstą šveicarų rašytojo Leo Tuoro romaną „Vilkė“.

Leo Tuoras gimė ir gyvena Grižuno (Graubiundeno) kantone Surselvos regione. XIX a., kai dėl ekonominių pokyčių kantone vis labiau plinto vietinė vokiečių tarmė, išstumdama retoromanų kalbą, kaip tik Surselvoje užsimezgė kultūrinis judėjimas, pavadintas Retoromanų renesansu, ir galiausiai retoromanų kalba tapo svarbia Šveicarijos tautinės tapatybės dalimi (1938 m. paskelbta ketvirtąja valstybine Šveicarijos kalba).

Romanas „Vilkė“ yra vidurinioji Leo Tuoro „Surselvos trilogijos“ dalis. Joje berniukas, kurio vardas nėra minimas, pasakoja apie savo didelės šeimos – po vienu stogu gyvena keturios kartos – gyvenimą ir savo brendimą tuose namuose. Knyga pilna stebinančių keistenybių, nes šeimos nariai ne iš nuobodžiųjų. Senelis vienarankis kalba tik citatomis ir žino viską apie Napoleoną, pasak jo, taip pat vienarankį, o mama išvis nebekalba. Per šeimos istoriją skleidžiasi Surselvos regiono istorijos dešimtmečiai ir sykiu pasauliniai įvykiai.

Kviečiame žiūrėti / klausyti:

Leokadija Kairelienė tiksliai prisimena savo profesinį pasirinkimą baigus chemijos studijas Vilniaus universitete: jaunai specialistei rūpėjo ne tik pritaikyti įgytas žinias, bet ir dirbti kultūros nestokojančioje aplinkoje. Ir tokia mėgstamo darbo vieta penkiasdešimčiai metų tapo Lietuvos mokslų akademijos biblioteka.

Pati Leokadija kaip specialistė ne kartą peržengė jai apibrėžtas pareigas – tapo gera restauratore, viena iš administracijos vadovų. Vedina vidinių nuostatų, ji save užaugino iki visiems darbuotojams pažįstamo, patikimo, gerbiamo ir labai reikalingo žmogaus. Įkvepiančioji vadovė – tokią  nominaciją jai balsuodama paskyrė Bibliotekos bendruomenė.

Šiame pokalbyje su Leokadija Kaireliene prisimename jos nueitą darbo kelią, aptariame Bibliotekoje įvykusius pokyčius. Išgirsite, kaip keitėsi dirbančių restauratorių kvalifikacija ir darbo metodai, kuo naudingos buvo stažuotės ir išvykos į kitų šalių institucijas.

Apžvelgsime sovietmečio laikotarpio ypatumus, sužinosite, kaip Bibliotekos administracija balansavo tarp ideologinio valdžios kišimosi ir pastangų praskaidrinti darbuotojų kasdienybę bei kartu kurti šventes.

Leokadijos Kairelienės pavyzdys rodo, kad net 50 metų vienoje įstaigoje trunkantis darbas gali būti itin turiningas, spalvingas ir perspektyvus. Remiantis tradicijomis, toliau kuriama modernios Bibliotekos ateitis, kurios dalis yra ir mūsų Jubiliatė.

Šįkart savo atradimu dalijasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Kęstutis Gudmantas, tyrinėjantis metraščius, kronikas, dienoraščius ir kitus senosios raštijos pavyzdžius. Tyrėjas, Vrublevskių bibliotekoje vartydamas Gžegožo iš Žarnovco knygą „Obrona postille ewanyelickiey“ (Vilnius, 1591), aptiko Pauliaus Daumanto-Siesickio dienoraštį. Įdomu tai, kad dienoraštis rašytas knygos teksto pabaigoje, papildomai įrištuose lapuose.

Dienoraščio autorius Paulius Daumantas-Siesickis gimė XVI a. IV dešimtmetyje turtingoje Ukmergės pavieto bajorų šeimoje, užėmė aukštas vietos valdžios pareigas – buvo Ukmergės pilies teismo teisėjas, vėliau – Ukmergės žemės teismo teisėjas.

Daumantas-Siesickis nebuvo itin išsilavinęs, tačiau nebuvo ir provincialas – jaunystėje, kaip Žygimanto Augusto aplinkos žmogus, 1559 m. vyko į Karaliaučių pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, o 1581 m. dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos seime Varšuvoje. Kaip rašoma P. Daumanto-Siesickio dienoraštyje, kartais jis apsilankydavo ir Vilniuje, palaikė artimus ryšius su Žemaitijos elito atstovais.

Dienoraštis rašytas lenkų kalba su rusėniškais elementais, o skaitytas veikalas, matyt, paties Siesickio pamargintas pastabomis, viena jų net lietuviška…

Daumanto-Siesickio dienoraštis, rašytas 1591–1603 metais, svarbus kaip religinės, konfesinės ir pilietinės savivokos dokumentas. Tai – ankstyviausi šiuo metu žinomi bajoro (ne didiko) tokio tipo užrašai, atsiradę etninėje Lietuvoje. Nežinia, kas P. Daumantą-Siesickį paskatino gyvenimo saulėlydyje tapti „istoriku“: gal Renesanso epochoje sustiprėjęs individualizmas ar kitų dienoraštininkų pavyzdžiai?

Apie tai žiūrėkite / klausykite:

Zenonas Rokus Rudzikas (1940 08 16 – 2011 06 08) – fizikos ir matematikos mokslų daktaras, profesorius, žinomas pasaulyje savo ir išugdytų mokinių darbais iš daugiaelektronių atomų teorijos ir jos taikymų astrofizikoje ir plazmos fizikoje.

Zenono Rudziko kelias į teorinę fiziką nebuvo paprastas, daug ką lėmė atsitiktinumai. Tačiau vaikystėje įveikus sunkumus, tekusius kaip lietuviui tremtiniui, tolimesnius žingsnius jau tėvynėje lėmė ne tik kliūtys iš praeities, bet ir sėkmė. Atomo teorija, kurios pradininkas fizikas A. Jucys pradėjo tyrimus Lietuvoje, sulaukė pripažinimo pasaulyje. Ir tuos svarbiausius šiuolaikinės fizikos fundamentalius darbus tęsė jo mokinys Z. R. Rudzikas. Vilniaus teorinės fizikos mokslinės mokyklos pripažinimas tarptautiniu lygiu siejamas ir su akademiko Z. R. Rudziko vardu.

1994 m. Z. R. Rudzikas buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, o 2003 m. – jos prezidentu. Šešerius metus eidamas šias pareigas jis rūpinosi naujo Akademijos vaidmens formavimu, ypač tarptautinių ryšių stiprinimu. Jo iniciatyva Baltijos šalių mokslininkai ėmė dalyvauti europiniuose paskirstytųjų skaičiavimų plėtros projektuose, Lietuva pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su Europos branduolinių tyrimų centru CERN. Z. R. Rudzikas atstovavo Lietuvos mokslui ir gynė jo interesus įvairiuose Europos Sąjungos komitetuose ir komisijose.

Esame kosmetikos, maisto papildų, vaistų vartotojai. Tačiau kaip atsakingai renkamės šiuos produktus, ar žinome, kaip atsirinkti teisingą informaciją, patarimus, kad vartojant pasirinktą produktą, jo poveikis atitiktų lūkesčius?

Mokslo darbuotoja dr. Joana Smirnovienė iš Gyvybės mokslų centro paskaitoje pateiks daug praktiškų patarimų, kaip skaityti reklamines etiketes ir išsiaiškinti tuos dalykus, kurie lemia produkto kokybę ir efektyvumą. Produktas, pagamintas ne virtuvėje, bet profesionalioje laboratorijoje bei registruotas ES duomenų bazėje, tikrai turės pranašumų. Lektorė aptars įvairius kosmetikos gaminių, papildų ir vaistų gamybos procesų dalykus, atkreips dėmesį į skirtingus produktų ženklinimus, jų sudėtį. Lygindami gerus ir blogus pavyzdžius, sužinosite, kaip vyksta moksliniai tyrimai, kiek užtrunka gamybos procesai, kuriant kokybiškus produktus, kokie tam reikalingi finansiniai ir kiti ištekliai. Išgirsite ir pikantiškų detalių, kodėl, pavyzdžiui, kuriant vaistą pasitaiko atvejų, kai svarbu net tiriamos pelės lytis. Kiekviena medžiaga gali būti tiek vaistas, tiek nuodas, priklausomai nuo jo koncentracijos. Tik klinikinių tyrimų rezultatai gali patvirtinti vaistų patikimumą: ten, kur nėra mokslo, dažniausiai lieka tik graži reklama.

Kviečiame žiūrėti / klausyti: