Man knyga yra vertinga, jei ji užkalbina, sudomina, įtraukia. Džiaugiuosi, galėdamas atrasti ką nors naujo, netikėto. Man svarbu geras turinio ir formos santykis, kad pastarosios kreivė nebūtų aukščiau pirmojo: tai yra, kad nebūtų įmantriai pasakojama apie daugmaž nieką.

Nelabai įsivaizduoju, kad aš galėčiau būti perskaitęs kokią nors gerą knygą, o bibliotekos darbuotojai – ne. Turbūt greičiau aš turėčiau klausti tokios rekomendacijos. Iš paskutiniu metu skaitytų gerų įvairaus žanro, stiliaus knygų man labai įstrigo Jevgenijaus Vodolazkino „Lauras“. Skaitydavau po skyrelį prieš miegą ir laukdavau kito vakaro. Radau daug gyvenimo išminties, senolių išminties, aktualumo gijomis persipinančios su šia diena. Stebino netikėtos įžvalgos, siužeto posūkiai ir pasakojimo linija, vienoje srityje besileidžianti, o kitoje – nuolat kylanti. Dar skaitydamas pasidžiaugdavau savąja karta, nes prisimindavau, kad autorius yra mano bendraamžis, vos pora metų vyresnis. Sukildavo toks „savas svetimas“ džiaugsmas 🙂

Gynybai tikrai nepamenu, kad būtų tekę naudoti…

O varge! Kažkada vaikystėje su jaunesniu broliu žaisdavome stalo tenisą. Stalu buvo paprastas stalas, o vietoje tinklelio išrikiuodavome knygas! Kažkaip barbariška. Bet kas buvo, tai buvo. Va, dar ir brolį pridaviau…

Tam tikra prasme turbūt taip. Elektroninė knyga sutaupo vietos lentynose, yra patogesnė kelionėje, leidžia naudotis patogiomis paieškos priemonėmis. Visgi, džiaugiuosi, galėdamas į rankas paimti tikrą knygą ir priešais save turėti ne ekraną, kurio ir taip gyvenime per akis.

Negalėčiau apibendrinti. Man knyga nuo vaikystės buvo labai gera draugė. Gal ir dėlto, kad nebuvo tiek daug „greito maisto“, kuris ją nukonkuruotų. Tai aš taip ir žiūriu į gerą knygą kaip į seną gerą draugę, kuri atveria medžiu kvepiantį langą į pasaulį, į autoriaus patirtį, protą ir širdį, mankština vaizduotę, „nesušvirkšdama“ visko efektingu vaizdu per ekraną. Žinoma, viskam yra savas laikas, bet labai norisi, kad jo skirčiau ir knygai.

Negaliu įsivaizduoti nei tokios knygos, nei tokio draugo. Kaip tik labai įdomu skaityti knygą kartu su kitu. Nebūtinai esant vienoje vietoje, ir vienu metu, bet pasidalinant tuo, kas patiko, įsiminė. Kito įžvalgos praturtina ir padeda geriau ir giliau pažinti turinį.

Knygos ji tikrai neverta. Net ir elektroninės. Negali gi visko suguldyti į lentynas ar skaitmenines laikmenas. Mano gyvenimo knyga – tai atmintyje pasiliekantys santykiai, susitikimai su įvairiais žmonėmis, prisilietimas prie jų istorijų, bendras darbas ar kokybiškas laikas prie kavos puodelio, bendra kelionė. Visa tai labai paprasta, bet ir labai asmeniška, brangu. Nėra kažkas tokio, ką pavydžiai turėtum tik sau, nes savanaudiškumas žudo gyvenimą. Tiesiog tai yra tokie „mažatiražiai“ dalykai, kurie pasilieka gyvame bendravime. Ir Dievo atmintyje, nes Jam tai tikrai rūpi kiekvienas mūsų žingsnis.

Nesu itin daug ir plačiai apsiskaitęs žmogus, bet autoriai, kurių knygos patiko, yra įvairaus stiliaus ir įvairių šalių. Žinoma, tai vertimai. Amerikietis Thomas Merton, kanadietis Wm. Paul Young, Airijoje gimęs C. S. Lewis, anglas Graham Greene, danas Henri J. M. Nouwen, graikas Nikos Kazantzakis, australas Alan Marshall, švedas Fredrik Backman… Ir kiti.

Žinau, kad tikrai ne apie indėnus. Išbandytas reikalas. Ankstyvoje paauglystėje, prisiskaitęs šio bei to iš „Drąsiųjų kelių“ serijos, pagalvojau ir aš šia tema knygą parašyti. Jau po kokių dešimties minučių supratau, kad nieko nebus.

Apskritai – žinau, kad knygos neparašysiu. O jei galėčiau parašyti, norėčiau, kad tai būtų iš gyvenimo patirties išplaukianti knyga, bet nemokanti, kaip gyventi. Galbūt kalbanti vaizdais, fantastiniu siužetu, bet tokia, kurią perskaičius norėtųsi labiau gyventi, mylėti, kurti.

Gerai jau, gerai, ko čia kuklintis? Norėčiau parašyti „Žiedų valdovą“. Tik aišku, visai kitokį. Na, ne pamėgdžiojimą gi jau esančio. Labai originalų.

Po truputį skanauju Thomo Mertono „Nė vienas žmogus nėra sala“. Prieš kiek laiko gavau dovanų Liselotės Velskopf-Henrich „Harką“, tai atostogų metu sugrįžau į vaikystę. Po to įsigijau kitas senas šio ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knygas, ir šiuo metu, nors ir nereguliariai, keliauju su „Sugrįžimu pas dakotus“. O šv. Kalėdoms pasidovanojau Vandos Juknaitės „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“. Labai patiko interviu su autore, kuriame pristatoma ši knyga. Mielai perskaitysiu. Bet laukiu Kalėdų.

Prieš daug metų atsidaręs pašto dėžutę Paryžiuje nustebau, radęs laišką iš Niujorko. To labai trumpo Jono Meko laiško pagrindinė mintis buvo, kad literatūroje svarbiausia kalba. Perskaitęs pirmą pastraipą, pašokinėjęs po puslapius, aš jaučiu, ar autoriaus kalba kuria pasaulį, man pasakantį, atskleidžiantį daugiau nei mano kasdienis. Ar ji pačia savo kalba man ką nors bylo.

Tebūnie ne knyga, tebus tik trumpas apsakymas – ilgas romanas.
Jorge Luis Borges. BABELIO BIBLIOTEKA.

Prisimenu, kaip pernai žiemą per šalčius su drauge į židinį mėtėme knygas, anais laikais mumis manipuliavusias. Tai nebuvo knygos, tai buvo tik popierius, suliepsnojantis ir plėnimis byrantis. Man buvo gaila tik popieriaus ir kad tokiu laiku gimiau – jeigu ant to popieriaus būtų buvę išspausdinta kas nors kitka, gal jau tuomet man būtų atsivėrę kiek platesni akiračiai, nei atsivėrė po Lietuvos išsilaisvinimo?

Jos – kaip ramentai. Kai susilaužai koją. Noriu pasakyti, ypatingomis sąlygomis. Kai labai nori skaityti lėktuve, metro, autobuse, o knygos tampytis nenori. Bet skaitmenos niekada neatstos skaitymo malonumo, verčiant popierinės knygos puslapius. Žinoma, laikai keičiasi, ir jaunesnės kartos galbūt šį intymų santykį su tekstu užmezga ir per ekraną?

Kas yra karta? Mano kartą sudaro labai skirtingi žmonės, įsivaizduoju, kad ir šiuolaikines. Tik tiek, kad anuomet mums vienintelė prieiga prie platesnio pasaulio buvo knyga, kartais kseroksu spausdinta ir draugo iš po skverno vienai nakčiai paskolinta. Nenoriu plėtotis, nė vertinti, tik matau, kaip keičiasi požiūris į tai, kas yra knyga ir kas yra rašytojas. Gal ir nieko tokio, kad nuo rašytinio žodžio nuimta šventumo aureolė, tik neramu, kad atsiveriančios jo sklaidos galimybės jį banalina ir kartais paverčia politinio, visuomeninio, kultūrinio, pagaliau estetinio manipuliavimo įrankiu.

Visas paskolinčiau, tik paprašykite. Iš noro pasidalinti. Kaip kai kuriais labai gražiais saulėlydžiais nuo Pont Neuf.  Saulėlydžių nesugrąžinsi. Bet jei perskaitėte knygą ir norite ją pasilaikyti, tai ir turėkite. Jei neperskaitėte, irgi turėkite – gal kada nors ji savaime jums atsiras po ranka?

Tai kad aš ją jau parašiau. Kiekviena mano knyga – tai išgyvento išgyvenimas. Tik tiek – kaip peržiesti savo asmenines patirtis, kad jos nebūtų tik mano asmenis dienoraštis, kad jos ir kitiems imtų kalbėti?

Lotynų amerikiečiai. Pinklės, manęs nepaleidžiančios. Ligi šiol parankinė knyga „Žaidžiame klases“.

Apie neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, net jeigu kai kada ir stačia galva trenki į mus skiriantį stiklą. Neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, gal grėsmingesnę nei virusas ar klimato kaita.

Skaityti – labai asmeniška. Kita vertus, dabar daugybė apžvalgų, anotacijų, kurios padeda susiorientuoti neaprėpiamoje knygų gausybėje.

Į knygos vertę žvelgiu iš įvairių perspektyvų. Mokslinės knygos vertė – jos turinio unikalumas, išsamumas, tikrumas, tikslumas. Grožinės knygos vertė – patirčių, jausmų atspindys, su kuriuo gali asmeniškai susitapatinti. Gražiausio dizaino knygų vertė – jų formos ir turinio dermės konceptualumas, įžvalgų ir sąsajų subtilumas, išpildymo braižas. Senų, retų, rankraštinių, riboto tiražo knygų vertė – fizinio vieneto unikalumas.

Aš dažniausiai knygose ieškau žinių ir idėjų, kurias galėčiau pritaikyti praktikoje. Pavyzdžiui Madlen Ziege knygą „Jokios tylos miške“ įsigijau vien dėl termino „biokomunikacija“  – iš karto kilo idėjų bibliotekos edukacinėms veikloms.

Bibliotekoje dirba labai daug skirtingų patirčių, kvalifikacijos, interesų specialistų. Rekomenduočiau kiekvienam skaityti tas knygas, kurios atliepia asmeninius poreikius.

Namuose teko vieną didelę knygą storu viršeliu panaudoti kaip lentą popieriaus pjaustymui. Darbe būna, kad senos, nurašymui skirtos knygos tampa bibliotekos interjero dekoro elementais, meninėmis instaliacijomis.

Žmonių poreikiai įvairūs, svarbu, kad skaitytų (klausytų). Man asmeniškai patogiausios yra spausdintos knygos ir garsinės knygos.

Manau, kad žmogaus ryšį su knyga formuoja laikmetis, kuriame jis gyvena, sociokultūrinė aplinka, asmenybės amžiaus tarpsniai. Man knyga yra turtas. Ji įdomi dėl savo turinio, formos, leidybinių ir dizaino sprendimų, savo funkcijos visuomenėje.

Neturiu tokių. Skolinčiau bet kurią, kurios tik reikėtų.

Ne kartą esu pagalvojusi, kad gyvenu kaip pagal vadovėlį, bet pirmoji mintis perkaičius klausimą – stebuklinė pasaka.

Laikau pareiga perkaityti (kiek spėju) Anykščių krašto, iš Anykščių kilusių autorių knygas, nes pati esu anykštėnė.

Knygos nerašyčiau, tačiau visai nesenai esu pasakiusi draugei, kad jei būčiau pasakotoja, pasakočiau apie nuotykius.

Šiuo metu audiotekoje atidarytą Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.