2022 m. kovo 16 – balandžio 14 d. Bibliotekoje eksponuojama paroda „Lietuvos karaimų praeitis ir nūdiena LMA Vrublevskių bibliotekos rinkiniuose“, skirta Karaimų metams. Ji parengta bendradarbiaujant su Lietuvos karaimų bendruomene.

Karaimai Lietuvoje apsigyveno, kai LDK kunigaikštis Vytautas apie 1397 metus juos parsivežė ir įkurdino Trakuose. Vėliau jie kūrėsi Panevėžyje, Pasvalyje, Biržuose, Naujamiestyje ir kitur. Karaimai – tiurkų kilmės tauta, kalbanti karaimų kalba, išpažįstanti vien Senuoju Testamentu besiremiantį karaimų tikėjimą.

LMA Vrublevskių biblioteka gali pagrįstai didžiuotis saugomais karaimikos rinkiniais, kurių turinys gan išsamiai atskleidžia bendruomenės gyvenimo istoriją, ypatybes, dokumentuoja svarbius istorinius faktus. Karaimikos medžiagą, daugiausia rankraštinę, Bibliotekoje pristato trys rinkiniai – Serajos Šapšalo fondas (F143), Lietuvos karaimų bendruomenės archyvas (F301) ir Simono Firkovičiaus karaimiškų rankraščių kolekcija (F305).

Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961) – profesorius, mokslininkas (filologas orientalistas), Krymo, vėliau Lenkijos (kartu ir Lietuvos) karaimų aukščiausiasis dvasininkas (hachanas), dvasinis ir pasaulietinis vadovas, visuomenės veikėjas, karaimų kultūros puoselėtojas. Jis inicijavo karaimų muziejaus Trakuose statybą, rinko jam eksponatus, buvo akademinio Karaimų–rusų–lenkų kalbų žodyno bendraautoris. Jo sudarytą fondą, apimantį 1617 saugojimo vienetų, 1961 metais Biblioteka gavo iš sudarytojo bei kolekcininko palikuonių. Lietuvos karaimų bendruomenės archyvą (525 vienetai) Bibliotekai saugoti 1981 metais perdavė Lietuvos karaimų bendruomenė. Simonas Firkovičius (1897–1982) buvo ilgametis Lietuvos karaimų vyresnysis dvasininkas (ullu hazzan), taip pat poetas, aktyvus karaimų kalbos ir kultūros puoselėtojas bei saugotojas. Jo karaimiškų rankraščių kolekciją sudaro 270 vienetų, šis fondas gautas 1976 metais iš Simono Firkovičiaus.

Parodoje atskleidžiama dalis saugomų fondų turinio. Joje eksponuojamos kelios dokumentų kategorijos. Pirmiausia – karaimams suteiktų privilegijų originalai ir kopijos. Mat Karaimų teisinę padėtį nuo pat bendruomenės apsigyvenimo Lietuvoje apibrėžė LDK valdovų jiems suteiktos privilegijos (teisės). Pirmoji buvo 1441 m. kovo 27 d. Kazimiero išduota privilegija, deja, jos originalas neišliko.

Parodoje eksponuojamos penkios vėlesnės Bibliotekoje saugomos LDK valdovų privilegijos Trakų karaimams, patvirtinančios bei pratęsiančios pirmtakų duotas teises: 1) Vilniuje pasirašyta 1579 m. gegužės 15 d. Lenkijos ir LDK valdovo Stepono Batoro privilegija, patvirtinanti jo pirmtakų duotas privilegijas Trakų miestiečiams ir karaimams (rašte užrašytas ir visas Žygimanto Augusto 1570 m. liepos 22 d. privilegijos tekstas); 2) Varšuvoje pasirašyta 1611 m. lapkričio 2 d. Lenkijos ir LDK valdovo Žygimanto Vazos privilegija; 3) Varšuvoje 1654 m. liepos 27 d. pasirašyta Lenkijos ir LDK valdovo Jono Kazimiero Vazos privilegija; 4) Gardine 1679 m. kovo 3 d. pasirašyta Lenkijos ir LDK valdovo Jono Sobieskio privilegija, patvirtinanti jo pirmtakų duotas privilegijas Trakų karaimams; 5) Varšuvoje 1701 m. birželio 20 d. pasirašyta Lenkijos ir LDK valdovo Augusto II privilegija, patvirtinanti jo pirmtakų duotas privilegijas Trakų karaimams.

Kita eksponatų kategorija – Bibliotekos fonduose saugoma autentiška ikonografinė medžiaga. Čia gausu pavienių ir grupinių asmenų nuotraukų, piešinių, atvirukų. Įdomi seniausia 1864 m. Trakų karaimų nuotrauka kenesos fone. Taip pat rodomos nuotraukos, liudijančios svarbius bendruomenės įvykius: Lenkijos Prezidento Ignaco Moscickio vizitą 1930 m.; karaimų muziejaus Trakuose kertinio akmens padėjimą bei muziejaus steigimo dokumentų pasirašymą 1938 m.; Orach toju, t. y. Derliaus šventės dalyvių atvykimą į kenesą pašventinti vainiko 1934 m. Nemažai nuotraukų, atspindinčių aktyvią profesinę Serajos Šapšalo veiklą, pvz., fotografija su jo vadovaujamo Vilniaus politinių mokslų mokyklos tiurkologų būrelio studentais (apie 1938 m.). Eksponuojami Trakų bei Vilniaus kenesų vaizdai ne tik nuotraukose ar atvirukuose, bet ir karaimų dailininkės Lidijos [Karakaš]-Šole (1896–1942) piešiniuose (Trakų kenesa apie1930–1932 m. ir Vilniaus kenesa apie 1920–1929 m.).

Karaimų gyvenimo Lietuvoje atspindžius liudija ir įvairūs parodoje eksponuojami dokumentai: 1576 m. raštas dėl karaimų mokyklos įsteigimo Trakuose; žinios iš Biržų dvaro ir pilies teismo dokumentų; statistinių duomenų suteikiantys senieji karaimų gyventojų sąrašai (1686 m. Biržų, 1799 m. Trakų, 1869 m. Naujamiesčio ir kiti). Autentiškus dokumentus parodoje papildo karaimikos studijų ir tyrimų publikacijos.

Dar viena parodos dalis – svarbūs naujesnių laikų, XIX–XX a. dokumentai ir spaudiniai: periodiniai leidiniai „Karaimskoje slovo“ (1913–1914, rusų k.), „Myśl karaimska“ (1924–1939, lenkų k.), karaimų muziejaus kūrimo ir statybos, 1932 m. Vilniuje įsteigtos Karaimų literatūros ir istorijos bičiulių draugijos veiklą liudijantys dokumentai, prof. Tadeušo Kovalskio (1889–1948) ir jo mokinio Ananjašo Zajončkovskio (1903–1970) darbai.

Ekspozicijoje taip pat galima susipažinti ir su naujausiais laikais, jau po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bendruomenės narių išleistais kultūros, kalbos, istorijos, religijos leidiniais.

Dėkojame dr. Giedrei Milerytei-Japertienei už parodai papuošti paskolintas Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriuje saugomas unikalias lėles karaimų drabužiais, kurias 1937 metais kuriamam Karaimų muziejui padarė ir padovanojo Ana Kobecka.

Parodos rengėjai: Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė, Saulius Žilys

2022 m. kovo 17 d. 17 val. įvyks Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojos dr. Linos Balaišytės paskaita, skirta Apšvietos laikų rašytojo Vincento Ignaco Marevičiaus (Wincenty Ignacy Marewicz, 1755–1822) gyvenimui ir veiklai pristatyti. Paskaitoje bus plačiau aptartas Lietuvoje beveik nežinomo rašytojo gyvenimas ir jo kūriniai, tarp kurių buvo eiliuoti patarimai Seimui, politinė opera, iliuminacijos Lukiškėse projektas, papročių komedijos ir sunkiai konkrečiam žanrui priskiriami kūriniai, kuriuos literatūros tyrėjai yra pavadinę quasi silva rerum.

V. I. Marevičius buvo neturtingas bajoras, Trakų vaivadijos rotmistras, bandęs išgyventi iš knygų rašymo ir leidybos. Jis gimė Trakų paviete, mokėsi jėzuitų mokykloje Vilniuje ir šiame mieste pradėjo literatūrinę veiklą. Vilniuje literatas gyveno ir lemtingais metais, kai vyko valstybės reformos ir buvo priimta Gegužės 3-iosios konstitucija. Čia jis sutiko 1792 m. karą su Rusija, vėliau prisidėjo prie Tado Kosciuškos sukilimo ir galų gale pergyveno valstybės sunaikinimą 1795 m. Rašytojas gyvai atsiliepė į svarbiausius XVIII a. pabaigos įvykius, jo kūrinius galime skaityti kaip šių įvykių komentarą ir visuomenėje tvyrančių nuotaikų raišką. Tačiau drauge V. I. Marevičius dėl originalios, neretai visuomenės susitarimų ribas peržengiančios, asmenybės pasaulį suvokdavo labai asmeniškai. Nuoširdumą rašytojas laikė didžiausia savo dorybe ir savo kūrinius gausiai prisodrindavo pasakojimų apie patirtas nesėkmes, neturtą, nelaimingas meilės istorijas, visuomenės priešiškumą. Kūrinių gausa ir besaikis atviravimas ilgam sukūrė V. I. Marevičiui grafomano reputaciją. Tik pastaruoju metu rašytojo kūryba atrandama iš naujo.

Kovo 7 d. – balandžio 6 d. Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veiks paroda „Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“: Apie Vincento Ignaco Marevičiaus gyvenimą ir knygas.

Į renginį registruotis adresu: inga.beruliene@mab.lt

2022 m. kovo 7 d. – balandžio 6 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veiks paroda „Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“: Apie Vincento Ignaco Marevičiaus gyvenimą ir knygas. 

Paroda skirta pristatyti Apšvietos laikų literato Vincento Ignaco Marevičiaus (Wincenty Ignacy Marewicz, 1755–1822) kūrybą. V. I. Marevičius buvo neturtingas bajoras, Trakų pavieto rotmistras, bandęs išgyventi iš knygų rašymo ir leidybos. Šio rašytojo vardas beveik nežinomas Lietuvoje, nors jis ilgai gyveno Vilniuje. Čia jis mokėsi mokykloje ir pradėjo literatūrinę veiklą, vėliau šiame mieste praleido lemtingus valstybei metus, kai posėdžiavo Ketverių metų seimas, 1791 m. gegužės 3 d. buvo priimta Konstitucija, po metų paskelbtas Rusijos dvaro remiamos Targovicos konfederacijos aktas ir prasidėjo karas su Rusija, kai vyko Tado Kosciuškos sukilimas ir kai buvo galutinai sunaikinta Abiejų Tautų Respublika. Karštas patriotas, valstybės reformų rėmėjas V. I. Marevičius gyvai dalyvavo visuose politiniuose įvykiuose ir reiškė nuomonę įvairiais visuomenei svarbiais klausimais. Jis parašė ir išleido eiliuotų patarimų Seimui, proginių kalbų, iliuminacijos Konstitucijos metinėms aprašymą ir net politinio pobūdžio operą. Tačiau tarp V. I. Marevičiaus kūrinių būta ir labai asmeniškų, atvirai pasakojančių apie jo gyvenimą, neturtą, nesėkmingas meilės istorijas ir visuomenės priešiškumą. Gausiai savo lėšomis leidžiamos nedidelės knygelės sukūrė šiam rašytojui tarp amžininkų grafomano reputaciją, o XIX a. žmonėms tokia literatūrinio intymumo ribas peržengianti V. I. Marevičiaus kūryba apskritai neatrodė priimtina. Tik pastaraisiais dešimtmečiais V. I. Marevičiaus veikla sudomino Lenkijos literatūros tyrėjus. Rašytojo biografė Elżbieta Aleksandrowska pavadino V. I. Marevičių nors antraeiliu, tačiau vienu savičiausių Apšvietos epochos rašytojų. Iki šiol nebuvo atkreiptas dėmesys į šio rašytojo kūrybą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kontekste.

Parodoje pristatomos V. I. Marevičiaus knygos, saugomos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Iš viso Bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugoma 17 šio rašytojo knygų, iš kurių trys yra pakartotinio leidimo. Rašytojo kūrybinis palikimas dar nėra susistemintas. Šiuo metu Lietuvos ir Lenkijos atminties institucijose pavyko rasti 36 V. I. Marevičiaus knygas.

Parodos autorė dr. Lina Balaišytė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Paroda rengiama, vykdant projektą, finansuojamą pagal LMT Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą (projekto reg. nr. S-LIP-21-04).
Parodos koordinatorė Ingrida Pajedaitė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius)

Parodos tikslas – pakviesti susimąstyti ir padiskutuoti, koks yra modernus šiuolaikinio vyro paveikslas.

Trumpai apie autorę/ Vilija Arlauskaitė dar vaikystėje mėgo piešti itin smulkių detalių portretus, su daugybe raštų ir aksesuarų, mokėsi akademinio piešimo. Šiuo metu dirba nuosavoje fotostudijoje, kuria portretus. „Caffa Photography“ studija įsikūrusi „Business Hive by Paysera“ pastate, Savanorių pr. 178F, Vilniuje.

Autorė mielai dalinasi sukurtais portretais, kurie publikuojami žurnalų puslapiuose, tokiuose kaip L’Officiel Lietuva, Žmonės, Stilius,  Prie kavos, Moters savaitė, Ji, Tavo vaikas. Vilija Arlauskaitė surengė dvi asmenines parodas: „Nova Via“ 2017 ir „Kita Silicio Slėnio pusė“ 2019 metais.

Kaip sako pati autorė, „Mėgstu natūralumą, tikrumą, sustabdytas akimirkas. Gal kaip menininkė esu per daug žemiška ir logiška,  tačiau tikiu, kad paprastume slypi genialumas. Mano įsitikinimu, pagrindinis akcentas nuotraukoje yra žmogus, jo išskirtinumas, jo bruožai, kuriuos galiu paryškinti, parinkdama tinkamą šviesą.“