Nepriklausomybės ženklai ekslibrisai Stasio Pilkos kolekcijoje
Nepriklausomybės ženklai ekslibrisai
Stasio Pilkos kolekcijoje
Nuo 2022 m. gegužės 16 d. iki birželio 10 d. Bibliotekoje veikia paroda, pristatanti aktoriaus, režisieriaus ir visuomenininko Stasio Pilkos albumą, kuriame sukaupta prieškaryje kūrusių dailininkų ekslibrisai, skirti valstybės kūrėjams, kultūros darbuotojams ir bibliotekoms.
XX a. pirmos pusės ekslibriso sklaida neatsiejama nuo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiais šia kryptimi pradedamos ugdyti dailės. Netekus Vilniaus, valstybės gyvenimas skleidėsi jau naujoje sostinėje; steigiamos svarbios, taip pat kultūrinį gyvenimą palaikančios, institucijos, universitetas, muziejus, teatras, mokyklos, leidyklos. Troškimas dirbti Lietuvai, suartindavo skirtingų profesijų kolekcininkus, iš jų ir ekslibrisų kūrėjus: meno istoriką ir muziejininką grafiką Paulių Galaunę (1890–1988), šiaulietį dailininką Gerardą Bagdonavičių (1901–1986), istoriką Vytautą Steponaitį (1893–1957), teisininką Viktorą Cimkauską (1896–1944).
Vienas iš šio laiko ekslibrisų kolekcininkų buvo aktorius ir režisierius Stasys Pilka (1898–1976). Gimęs ir augęs Petrapilyje, čia mokęsis teatro mokykloje, kaip ir daugelis atvykusių į Lietuvą įsikūrė Kaune. Nuo 1921 iki pat 1944 m., kai pasitraukė į Vakarus, buvo Valstybės teatro aktorius. Po ketverių metų įsikūręs Čikagoje, vaidino teatro trupėse, paskelbė straipsnių apie teatrą ir literatūrą. Ekslibrisus Pilka ėmėsi kolekcionuoti trečiąjį dešimtmetį. Iš jo korespondencijos žinoma, kad gerai pažinojo nepriklausomybės laikų ekslibrisų kolekcininkus.
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje išsaugota Pilkos kolekcija apima dvitomį albumą. Specialius dėklus jam pavadinimu Lietuvos ekslibrisas ir kitais jo savininką liudijančiais įrašais, manoma, užsakė pats kolekcininkas. Biblioteka šį dvitomį albumą 1985 m. įsigijo iš privataus kolekcininko, bet jis ir šiandien lieka mums mįsle.
Pilkos albumą sudaro ekslibrisai, sukurti nepriklausomybės laikais, jau minėtų kūrėjų G. Bagdonavičius, P. Galaunės, taip pat Pauliaus Augiaus (1909–1960), Vytauto Bičiūno (1893–1943), Jono Buračo (1898–1977), Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997), Jono Steponavičiaus (1907–1986), Aleksandro Šepečio (1910–1982) ir kitų. Ne vienas ekslibriso kūrėjas buvo Kauno meno mokyklos auklėtinis, prieškariu dailę studijavęs ir kitose šalyse, pristatęs savo kūrybą užsienyje, taip pat ekslibrisų parodose. Antrojo pasaulinio karo metais daugumą jų likimas nubloškė anapus Atlanto, bet ekslibrisai nebuvo užmiršti.
Knygų ženklai skiriami valstybės kūrėjams, rašytojams, kolekcininkams ir jų bibliotekoms, juose perteikiami ne tik profesiją ir visuomeninę veiklą, bet ir tautos dvasią perteikiantys vaizdiniai ir simboliai, kaip Vilniaus pilies bokštas, Gediminaičių stulpai, koplytstulpiai ir kryžiai, liaudies skulptūros motyvai. Paminėtini ekslibrisai, sukurti švietėjui ir gydytojui, trečiajam Lietuvos Respublikos prezidentui Kaziui Griniui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams Jurgiui Šauliui ir Kaziui Bizauskui, taip pat teisininkams, istorikams, rašytojams, mokytojams, leidėjams, spaustuvininkams: Vaclovui Biržiškai, Petrui Jakštui, Vincui Krėvei-Mickevičiui, L. Galvonui, Pranui Razmai, Vytautui Steponaičiui, kun. Juozui Tumui-Vaižgantui, architektams Karoliui Reisonui ir Algirdui Mošinskiui, keramikui Liudvikui Stroliui. Minėtini ekslibrisai, skirti Kauno diecezinės seminarijos ir Marijonų vienuolijos bibliotekoms, taip pat kolekcijos savininkui Pilkai. Didžioji dalis ekslibrisų sukurti medžio raižinio, tuomet populiaria cinkografijos ir ekslibriso kūrybai nelabai būdinga spalvoto lino raižinio technika.
Parodos ir teksto autorė dr. Neringa Markauskaitė
Grafikės Albinos Makūnaitės (1926–2001) piešinių paroda
Grafikės Albinos Makūnaitės (1926–2001) piešinių paroda
Nuo 2022 m. gegužės 16 iki birželio 30 d. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje prie Bendrosios skaityklos eksponuojama grafikės Albinos Makūnaitės (1926–2001) piešinių paroda „Nutolusių vasarų atspindžiai portretuose“.
Talentinga, kukli, santūri, ori, be galo darbšti ir atsidėjusi kūrybai dailininkė, Valstybinės premijos laureatė Albina Makūnaitė paliko gilų pėdsaką XX a. antrosios pusės lietuvių dailėje. Lietuvoje ir už jos ribų pripažintos grafikės kūrybinis palikimas ypatingai gausus. Išlikę eskizai, kažkada buvę tiesiog kasdienės menininko praktikos dalimi, šiandien yra vertingi meno kūriniai, kuriuose užfiksuota toli praeityje nugrimzdusi akimirka, nuotaika.
Šioje parodoje eksponuojamus portretus Albina Makūnaitė sukūrė vasarodama ypatinga aura pasižymėjusiu dailininkų Bronės ir Broniaus Uogintų name Palangoje. Piešti kultūros veikėjų portretų ten susiburdavo skulptoriai, tapytojai, grafikai. Pokštaudami, ragaudami vyną, patogiai įsitaisę, pozuodavo režisierius Juozas Miltinis ir aktorius Vaclovas Blėdis. Dailininkams pozavo ir kompozitorius Balys Dvarionas, aktorius Laimonas Noreika, rašytoja Ieva Simonaitytė ir kiti žinomi menininkai. Albina Makūnaitė, dalyvaudama šiltame ir linksmame šurmulyje, anglimi ir sangvinu piešė svečių portretus,įgimto talento vedama ranka perteikdavo būdingiausius pozuojančio bruožus. Dailininkė niekada nešaržavo, kiekviename žmoguje regėjo tik gerąsias, vertingas charakterio puses.
Piešinius parodai pateikė Albinos Makūnaitės dukra dr. Skaidrė Krikštopaitytė-Urbonienė
Tekstas parengtas pagal habil. dr. Juozo Algimanto Krikštopaičio knygą Albina Makūnaitė. Dramatinė dailės poetika (2006)
Karo nublokšti, bet jaučiasi kaip namie
Karo nublokšti, bet jaučiasi kaip namie
„Jaučiuosi kaip namie“ su šypsena veide sako mūsų naujoji bendradarbė ukrainietė Olena Sagaida, jau beveik mėnuo dirbanti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje.
Prasidėjus aviacijos antskrydžiams Kyjive, sunkiai buvo galima įsivaizduoti, kaip susiklostys Olenos likimas. Aukščiausios kategorijos restauratorė, net 33 metus besidarbuojanti Ukrainos nacionaliniame moksliniame tiriamajame restauravimo centre, jau pirmosiomis karo dienomis buvo priversta nutraukti savo mėgstamą darbą. Paskatinta bičiulės lenkės, priėmė sprendimą trauktis iš Kyjivo. Palikusi savo vyrą Kyjive, kartu su bičiule sėdo į automobilį ir vyko jau kovos laukais tapusiais keliais link pasienio. Iš pradžių kelionės tikslas buvo Krokuva. Varginantis važiavimas truko daugiau nei keturias paras, sunku net prisiminti tas mašinų eiles po 20 kilometrų, kuriose buvo įmanoma judėti tik po kelis metrus į priekį, stengiantis neužmigti prie vairo. Atvykusi į Lenkiją, Olena padėjo savo bendrakeleivei atlikti jos darbo užduotis. Per tą laiką į Lenkiją pasitraukė ir jos vyras, žinomas Ukrainoje grafikos dailininkas, skulptorius A. Iljinskis. Restauratorė, turinti ir meninį išsilavinimą, susitikusi su vyru Oronske, dar spėjo sukurti darbų: lipdė skulptūras.
Darbai Lenkijoje buvo laikini. Edita Keršulytė pasikvietė Oleną kartu su vyru glaustis Lietuvoje – šalyje, kurioje jai jau teko ne kartą lankytis. Editą ir Oleną sieja daugiau nei šešiolika metų trunkanti draugystė. Bendri profesiniai interesai koleges suvedė, dalyvaujant tarptautinėse konferencijose, stažuotėse. Su nostalgija Olena prisimena mėnesio laiko stažuotę Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje prieš šešiolika metų. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos aukščiausios kategorijos restauratorės Birutė Giedraitienė ir Edita Keršulytė iškart po 2014 m. Maidano įvykių dalyvavo seminare-praktikume Kyjive, kurio metu buvo atestuojami Ukrainos grafikos, dokumentų ir knygų įrišų dailininkai-restauratoriai. Šiuo kartu buvo vertinami ir Olenos darbai, jai buvo suteikta aukščiausioji kvalifikacija.
Kai Bibliotekos administracija geranoriškai priėmė Oleną dirbti restauratore, atrodė, kad gyvenimas nusistovės. Visos Skyriaus kolegės laukė jos atvykstančios: surinko pačius būtiniausius daiktus įsikurti. Tačiau Olenos atvykimas į Vilnių nebuvo sklandus – nuovargis ir stresas sukėlė ligos priepuolį. Lemiamą valandą Olenai padėjo kolegė Edita, o Santariškių medikai geranoriškai, rūpestingai ir profesionaliai suteikė gydymą ir dabar tai jau yra praeityje.
Kolegiška pažintis daugelį metų buvo palaikoma skambučiais, laiškais, tad visiškai natūralu, kad kolegė restauratorė pasidomėjo, kokios būtų galimybės įsidarbinti bibliotekos restauravimo centre. Ši trumpai papasakota pabėgėlių istorija turi optimistiškai nuteikiančią pabaigą: Olena kiekvieną dieną iš Antakalnyje nuomojamų namų su džiaugsmu skuba į Biblioteką ir restauruoja jai patikėtus taip mėgstamus senuosius dokumentus: ant jos darbo stalo jau atgulė Sapiegų korespondencija. Restauratorė svajoja, kaip grįžusi namo, galės dalintis įgyta patirtimi su kolegomis visoje Ukrainoje. Ambicingų planų yra ir čia, Lietuvoje: bendromis pastangomis išleisti knygą lenkų–lietuvių–ukrainiečių–anglų kalbomis su savo pieštomis iliustracijomis. Darbai vyksta, nes juos palaiko šalia esantys žmonės. Olenos gyvenimas, nepaisant stiprių patirčių ir negandų, skleidžiasi visomis spalvomis.
Nors ir karo nublokšta, ji jaučiasi kaip namie ir nuoširdžiai dėkoja taip draugiškai ją priėmusioms kolegėms Lietuvoje, Bibliotekos administracijai ir Kyjive likusiems restauratoriams, kurie pasirengę išsaugoti jos darbo vietą.
Kalbino Inga Berulienė
Laikina prieiga prie BREPOLiS duomenų bazių rinkinio
Laikina prieiga prie BREPOLiS duomenų bazių rinkinio
Iki 2022 m. birželio 10 d. suteikta laikina prieiga prie leidėjų Breprolis duomenų bazių rinkinio: Bibliographie de Civilisation Médiévale (BCM), Lexikon des Mittelalters & International Encyclopaedia for the Middle Ages (LexMA & IEMA), Europa Sacra (ES) ir Dictionnaire d’histoire et de géographie ecclésiastiques (DHGE).
Vertinga dovana iš Prahos
Vertinga dovana iš Prahos
Lankydamasis šią savaitę Vilniuje, Prahos Karolio universiteto docentas habil. dr. Ilja Lemeškinas LMA Vrublevskių bibliotekai padovanojo retą leidinį. Tai čekų poeto, tautosakininko, kalbininko Františeko Ladislavo Čelakovskio (1799–1852) į čekų kalbą išverstos ir 1827 m. Prahoje atskira knyga išleistos 74 lietuvių liaudies dainos iš Liudviko Rėzos rinkinio. Leidinukas buvo populiarus. Kompozitorius Antonynas Leopoldas Dvoržakas (1841–1904) pagal šios knygos tekstus sukūrė 5 dainas vyrų chorui. Lietuvos bibliotekose šio leidinio egzempliorių iki šiol nebūta.
Direkcijos informacija
Pranciškaus Skorinos pagerbimo renginys
Pranciškaus Skorinos pagerbimo renginys
Vilniaus rotušėje šiltai ir šviesiai paminėtas spaudos Lietuvoje ir Vilniuje pradžią ženklinančios Pranciškaus Skorinos Mažosios kelionių knygelės 500-šimtasis jubiliejus. Tai buvo vienas iš šiai datai skirtų oficialių renginių, organizuotų Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės ir draugijos Siabryna. Renginį apsilankymu ir pasveikinimu pagerbė LR Seimo narys dr. Stasys Tumėnas, iniciavęs Skorinos metų minėjimą valstybės mastu, taip pat kultūros viceministras Albinas Vilčinskas. Baltarusių tautines bendrijas, veikiančias Lietuvoje, pristatė TMD vadovė dr. Vida Montvydaitė. Susirinkusiuosius pasveikino garsiausias šių dienų skorinistas habil. dr. Ilja Lemeškinas. Pranešimą „Pranciškus Skorina, jo knygos ir mes“ perskaitė LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Vakarą papuošė Renesanso šokius pademonstravę Banchetto musicale (meno vadovė J.Mikiškaitė-Vičienė) šokėjai ir baltarusė cimbolininkė. Toje pačioje salėje 2017-aisiais prasmingai paminėtos 500-osios Rusėniškosios Biblijos metinės. Tai buvo dr. Dariaus Kuolio iniciatyva. Ji suteikia ypatingos prasmės vakarykštei iškilmei – jei apie valdovo ir aukštųjų LDK bei Čekijos dignitorių paramą Skorinai kol kas tik spėliojame, tai Vilniaus burmistrai, magistrato nariai ir nemažai miestelėnų buvo tie susipratę litvinai, kuriems reikėjo Rusėniškosios Biblijos ir Mažosios kelionių knygelės. Šį įvykį priminė 2017-aisiais LMA Vrublevskių bibliotekoje sukurta ir Rotušėje eksponuota kilnojamoji paroda „Pranciškaus Skorinos Rusėniškajai Biblijai – 500“. Ką tik sužinota, kad Baltarusijoje, regis, ši data valstybiniu lygiu nebus minima. Vilnius ir jo atminties institucijos šiemet mielai priims visus, norėsiančius švęsti kartu šį iškilų įvykį. Sekite pranešimus spaudoje! Renginiai tik prasideda.
Direkcijos informacija
Nuotraukos Vikos Petrikaitės
LBD pirmininkės Jolitos Steponaitienės mintys apie knygas
LBD pirmininkės Jolitos Steponaitienės mintys apie knygas
Mintimis apie knygas dalijasi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento vadovė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė.
Man knyga – tai visų pirma tekstas: papasakota istorija, kultūrinis nuotykis, provokacija mano vertybėms ir nuostatoms ar „skylių išsilavinime užpildymas“. Todėl man visai nesvarbu, koks tai formatas – tradicinis ar elektroninis. Žinoma, senosios knygos, knygos su vertingomis iliustracijomis turi savo vertę. Kadangi nesu nei bibliofilė, nei kolekcionierė, į tokio tipo knygas taip ir žiūriu: vertę suprantu, jaučiu ir vertinu kaip kultūros paveldą, meistrystę. Kadangi ne vienerius metus tai buvo mano darbo dalis, tam įvertinti taikau aiškius kriterijus. Skaitymui renkuosi senuosius pripažintus arba dažniau šiuolaikinius autorius.
Perskaičiusi knygą, dažnai rekomendacijomis pasidalinu savo feisbuko paskyroje. Siūlyčiau bibliotekininkams pasiskaityti Tomo Vaisietos „Ch.“. Galėčiau nurodyti net ir puslapius, kuriuos kolegoms reikėtų perskaityti :). O šiaip psichologijos, emocinių traumų prasme labai rekomenduočiau Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“.
Jeigu nešiojamo kompiuterio paaukštinimą vadinsime „ne pagal tiesioginę prasmę“, tai tikrai taip.
Ne. Kaip jau rašiau, man svarbu tekstas. Labai vertinu galimybę elektroninę knyga skaityti telefone. Kai reikia kažkur ilgėliau palaukti, tuo pasinaudoju. Mane labai erzina tokios beprasmiškos diskusijos. Prieš keletą metų, kai buvo labai populiari Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, su viena kolege diskutuodama apie elektronines knygas paklausiau, ar, jei ketvirtoji „Silva Rerum“ dalis išeitų tik elektroninė, ši jos neskaitytų? Kolegė atsakė, kad elektroninės neskaitytų. Sutikit, kad tai nesąmonė. Tiek spausdinto šlamšto prileista, ir jis netaps niekuo geru, nors ir ant popieriaus.
Nesiimčiau vertinti mano kartos ryšio ir požiūrio į knygą. Visais laikais buvo skaitančių ir neskaitančių, vertinančių ir nevertinančių. Na, mano karta iki 1990 metų juto gerų knygų stygių, daug užsienio literatūros buvo versta iš rusų kalbos, turinys kontroliuojamas. Situacijai pasikeitus, tikrai gavome gero turinio leidinių, mus pasiekia naujausių kūrinių vertimai.
Skolinčiau bet kurią ir bet kam, na, nebent iš vyro profesinių rinkinių ne.
Šiek tiek nuotykių, šiek tiek vadybos, šiek tiek žinynų ir enciklopedijų.
Šiaip jeigu „užsikabinu“ už autoriaus, stengiuosi perskaityti kuo daugiau jo išverstų knygų. Todėl atspėkite, kokio autoriaus iš Portugalijos, Nobelio premijos laureatės iš Lenkijos, knygos istoriko, filosofo iš Italijos, kito Nobelio premijos laureato iš Turkijos ar estų kilmės suomės, rašančios apie Ukrainą, knygoms daugiausia skyriau laiko.
Tikriausiai atsiminimai. Vadovaujuosi principu: jeigu gali nerašyti – nerašyk :).
Olgos Tokarzcuk „Dienos namai, nakties namai“. Labai patinka šios autorės gilių tekstų paprastumas. Eilėje laukia Tahir Shah „Mago mokinys“.
Lietuvos karaimų praeitis ir nūdiena per muzikinę prizmę
Lietuvos karaimų praeitis ir nūdiena per muzikinę prizmę
Lietuvos žemėje karaimai kaip savita bendruomenė žinoma nuo XIV a. pabaigos. Šių laikų karaimai yra visiškai integravęsi į modernios Lietuvos visuomenę, tačiau karaimų bendruomenė čia yra labai negausi – vos apie 200 žmonių. Svarbu pabrėžti, kad nepaisant mažo žmonių skaičiaus, kultūriniai karaimų savitumai, papročiai, žodinis ir materialusis paveldas, religija yra ne tik gyvi, bet ir funkcionuoja. Šių ypatumų visuma – stiprus Lietuvos karaimų kultūros pamatas, sudarantis ir karaimiškos tapatybės esmę.
Paskaitoje kultūrologė dr. Karina Firkavičiūtė apžvelgia kai kuriuos įdomesnius karaimų praeities ir nūdienos reiškinius kaip karaimų kultūros paveldo dalį, kuri atsiskleidžia per garsų pasaulį ir jo ypatybes.
Lobiai iš Luokės
Lobiai iš Luokės
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse atsitiko ypač reikšmingas įvykis: Luokės Visų Šventųjų bažnyčios klebonas Virginijus Palionis LMA Vrublevskių bibliotekai perdavė keliolika dokumentų. Seniausias iš jų – 1471 m. spalio 22 d. Žemaičių vyskupo Baltramiejaus raštas ant pergamento, kuriuo jis suteikia 40 d. atlaidus Luokės bažnyčią aplankantiems ir joje nustatytą skaičių poterių sukalbantiems maldininkams. Kitas pergamentas – 1499 m. birželio 17 d. Žemaičių vyskupo Martyno raštas, kuriuo jis panašiomis sąlygomis Luokės bažnyčią aplankantiems maldininkams irgi suteikia 40 d. atlaidus. Šis unikalus dokumentas turi du puikiai išlikusius antspaudus. Trečias raštas – popiežiaus legato kardinolo Tomo 1519 m. sausio 18 d. dokumentas, kuriuo jis Luokės bažnyčią aplankantiems maldininkams suteikia 100 d. atlaidus (perduotas jo vėlesnis nuorašas). Tarp dovanotųjų – du popiežiaus legato Gvardialfieros vyskupo Zacharijo Ferrerio 1521 m. sausio 7 d. atlaidų raštai (originalas ant pergamento ir jo vėlesnis nuorašas). Vėliausias dovanotas dokumentas datuotas 1930‒1940 m. Tai Luokės bažnyčios vizitacijos aktų rinkinys. Seniausi dokumentai prastos „sveikatos“, juos gydys: konservuos ir restauruos, Bibliotekos specialistai. Po to jie bus prieinami visuomenei. Vertingi dokumentai perduoti leidus Telšių vyskupui Algirdui Jurevičiui, tarpininkaujant prof. Adomui Butrimui ir padedant kraštotyrininkėms: Luokės gimnazijos mokytojai Sofijai Veitaitei-Gedminienei ir Telšių ligoninės gydytojai Eglei Gedminaitei-Kučikienei. Luokiškius raštijos paveldo saugojimo klausimais konsultavo Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus vedėja Edita Keršulytė, Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė, jos kolegė dr. Gita Drungilienė ir Retų spaudinių skyriaus vedėja dr. Daiva Narbutienė.
Nuotraukos Vikos Petrikaitės.
Direkcijos informacija
Paskaita apie viešai slaptą Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštį
Paskaita apie viešai slaptą Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštį
2022 m. gegužės 18 d. 17 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje įvyks istorikės dr. Jolitos Sarcevičienės paskaita „Viešas slaptas Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštis“.
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1733 m. rašytas dienoraštis – išskirtinės apimties ir vertės šaltinis. Daugiau kaip 750 puslapių apimties rankraštyje regime itin smulkiai aprašytą Sapiegų giminės atstovo kasdienybę: susitikimus su pačiais įvairiausiais asmenimis (valstybės pareigūnais, giminaičiais, klientais ar pavaldiniais), dalyvavimą LDK Vyriausiojo Tribunolo, seimelių, Seimo veikloje, gausią korespondenciją, valdų administravimo kasdienybę, keliones ir nuolat patiriamus nepatogumus dėl šlubuojančios sveikatos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dienoraštyje autorius turėjo atskleisti visą savo gyvenimą, aprašyti kiekvieną savo darbą ir pasidalinti slapčiausiomis mintimis. Vis dėlto A. K. Sapiega nutylėjo daugelį savo gyvenimo dalykų, o pateikiamą informaciją skyrė tik tam tikram žmonių ratui. Kas tie dienoraščio skaitytojai? Kodėl autorius nebuvo iki galo atviras? Pristatydama neseniai išleistą knygą, šiuos ir kitus klausimus, kilusius tyrinėjant, verčiant ir rengiant spaudai A. K. Sapiegos dienoraštį, paskaitoje „Viešas slaptas Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštis“ aptars Lietuvos istorijos instituto darbuotoja dr. Jolita Sarcevičienė.
Renginio metu bus galima įsigyti leidinį „Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1729 metų dienoraštis“
Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius