Sinoptikas ir astrologas Naglis Šulija apie knygas
Sinoptikas ir astrologas Naglis Šulija apie knygas
Sinoptikas ir astrologas Naglis Šulija televizijos žiūrovų meilę pelnė subtiliu humoru ir šmaikščiais pastebėjimais. Be to, jis ruošia pranešimus ir prognozes periodiniams leidiniams bei radijo žinioms. Svarbiausia – visada išlieka savimi, niekuo neapsimeta. Nuolat stebintis žvaigždes, tyrinėjantis palydovines nuotraukas Naglis tikina nebijantis pasaulio pabaigos. Šį ir keletą būsimų gyvenimų ketina praleisti Žemėje. Priežastis paprasta: jam patinka tai, kuo užsiima ir kaip gyvena.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kiekviena knyga – tai istorija. Apie bet ką. Apie jausmus, apie matematiką, apie keliones, apie parkus – apie bet ką. Tad visas klausimas – ar vertinga ta istorija mums, ar ji praturtina, sutaurina, nušviečia, ar po jos lieka kažkas, ką kai kada sunku net ir įvardyti, bet kas verčia tiesti ranką prie kitos panašios knygos. Arba nepanašios, bet nešančios panašų prasminį krūvį. Atitinkamai, jeigu ties antru puslapiu knygą atidedi, jei parsinešęs net neatsiverti, tokia jos ir vertė.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Manau, bibliotekos darbuotojai turi unikalią galimybę skaityti tai, kas jiems tuo metu yra įdomu neribotais kiekiais. Fantastika!
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Neteko. Man įskiepyta didelė pagarba knygai kaip tokiai, tad netgi tos, kurių neskaitau, yra gerbiamos ir tausojamos.
Ar skaitmeninės knygos – spausdintų knygų konkurentės?
Sunku pasakyti. Esu dar tos kartos, kuri gimė, augo ir brendo su popierinėmis knygomis. Man jos yra savaime suprantamos, o elektroninės… na, gal kam nors patogios ir jos.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą
Matau, kad auga karta, kurios ryšys su knygomis – kaip su Nepriklausomybės kovomis XX a. pradžioje. Negali sakyti, kad jo nėra, bet… jis silpsta. Arba galima palyginti su teatru – į spektaklius eina ir seni, ir jauni, bet paties teatro mūsų gyvenime tapo mažiau. Ir knygų. O mano karta į knygą žiūrėjo labai pagarbiai. Nepalyginamai pagarbiau, nei dabar.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Oi, nežinau. Aš knygas skolinu. Kai kada dėl to ir nukenčiu – ne visos pareina namo.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nemanau, kad mano biografija tiktų knygai – trūktų turiningumo, įvykių išskirtinumo. Geriausiu atveju kokiam nors apsakymui „gyveno kartą sinoptikas“.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Sunku pasakyti. Esu visaėdis. Esu skaitęs netgi kelias Darijos Doncovos (!) kriminalkas.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Šiuo metu nieko nerašau, o jeigu rašyčiau, tai kokį nors astrologijos vadovėlį arba ką nors populiaraus ta pačia tema. Tik kad ji Lietuvoje aiškiai stokoja populiarumo. Tad gal nerašysiu.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Al Batanijaus „Astrologinė Pranašo ir ankstyvojo kalifato istorija“ (Al-Battaniʼs Astrological History of the Prophet and the Early Caliphate). Knyga nagrinėja, kaip kas 20 metų danguje įvykstantys Jupiterio ir Saturno planetų susitikimai dera su pranašo Mahometo ir ankstyvojo kalifato istorija. Lyg ir vadovėlis.
F. Bortkevičienės epistolinis palikimas LMA Vrublevskių bibliotekoje
F. Bortkevičienės epistolinis palikimas LMA Vrublevskių bibliotekoje
Minime vienos pirmųjų moterų, išsikovojusių pripažinimą lygiomis teisėmis dalyvauti politiniame ir visuomenės gyvenime, vienos žymiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, politikės ir leidėjos Felicijos Bortkevičienės (Povickaitės) 150-ąsias gimimo metines.
Šios ypatingos moters gyvenimo ir veiklos punktyrus žymi paroda „Felicijos Bortkevičienės epistolinis palikimas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“. Ekspozicija veiks 2023 metų gegužės 3 – birželio 28 d.
Parodos pavadinimas byloja, jog F. Bortkevičienės daugiabriaunės veiklos kelią seksime jos korespondencijos takais.
F. Bortkevičienės palikimas saugomas ne vienoje paveldo institucijoje. Vienoje jų – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas archyvas išsiskiria išlikusios korespondencijos gausa ir įvairove bei adresatų geografija (JAV, Pietų Amerika, Rusija, Vakarų Europos šalys, įvairios vietovės pačioje Lietuvoje).
Parodoje matysime išsamų susirašinėjimą, kuriame atsispindi ne tiek asmeniniai, kiek visuomeniniai rūpesčiai ir interesai: nuo ankstyvųjų Povilo Višinskio 1905 m., Mortos Zauniūtės 1906 m. atvirlaiškių Felicijai Bortkevičienei iki pat Lietuvos valstybės tragediją liudijančių Juozo Audėno 1941 m. ar Rapolo Skipičio 1942 m. laiškų iš Vokietijos. Jaudinantys 1918 m. pradžios laiškai, kuriuose juntamas rūpestis dėl atsikuriančios Lietuvos valstybės. Išskirtinis F. Bortkevičienei rašytas K. Griniaus 1919 m. laiškas iš Paryžiaus, kuriame pasakojama apie K. Griniaus šeimos netektis, paliekant Rusiją.
Be įprastų laiškų, randame atvirlaiškių (ypač iš Vakarų Europos), kurie išsiskiria savo vizualumu – miestų vaizdais, dailininkų darbais), telegramų.
Įdomu, jog fonde saugomos pačios Felicijos Bortkevičienės suregistruotame korespondencijos kataloge yra apie pusantro šimto respondentų.
Jos ir jai rašyti laiškai bei atvirlaiškiai įdomūs ne tik kultūros istorikams, menininkams, bet ir pašto istorijai – išlikę antspaudai, pašto ženklai, vokai.
Laiškai, šis įprastinis žmonių susižinojimo būdas, kaip vienas iš egodokumentinio paveldo tipų, vis labiau domina tyrėjus, kaip galintys atskleisti asmenines nuostatas, emocijas. Egodokumentai praturtina oficialiąją istoriją naujomis įžvalgomis.
XIX a. pab. – XX a. pr. laikas buvo nedėkingas išlikti korespondencijai, todėl kiekvienas likęs dokumentas be galo svarbus.
Kitąsyk įdomesnė antroji laiško pusė – mat, dalis laiškų, jų nuorašų ar kopijų parašyti ant kitos dokumento pusės, kuris taip pat yra savo laikmečio istorijos liudytojas. Tuo metu buvo įprasta saugoti ne tik gautuosius, bet ir daryti siunčiamų laiškų kopijas ar nuorašus arba pasilikti juodraščius. Tokiu būdu galima rasti visą „susirašinėjimo kompleksą“.
Susirašinėjimų ratas – gausus, įvairus, dažnu atveju besitęsiantis ne vieną dešimtmetį. Galima išskirti trijulę – amžininkės Felicija Bortkevičienė (1873– 1945), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), Jadvyga Juškytė (1869–1948), – kuri išlaikė artimus ryšius nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio vidurio iki gyvenimo galo. Jas siejo tiek visuomeninė veikla, tiek spaudos darbai, rūpestis žmonių švietimu ir išsilavinimu: bendradarbiavo „Varpe“; „Lietuvos žiniose“, aktyviai veikė „Žiburėlio“ draugijoje. Išliko atsidavusios savo darbams iki pat pabaigos – pragyvenusios ne vieną valdžios pasikeitimą, sugebėjo džiaugtis senais laikais, taip pat rūpinosi naujomis aktualijomis. Stengėsi įprasminti jau nuveiktus darbus, leidžiant jubiliejinį „Varpo“ numerį, džiaugėsi „Lietuvos ūkininku“, skirtu Didžiojo Vilniaus Seimo 25-mečiui, guodė viena kitą, Lietuvai netekus Klaipėdos krašto.
Ištikimu F. Bortkevičienės bendražygiu dar nuo spaudos draudimo laikų buvo ir dr. Kazys Grinius (1866–1950). Išlikęs gausus jų susirašinėjimas liudija, kas buvo svarbu, kokiomis aktualijomis gyventa. Su Povilu Višinskiu (1875–1906) bendrauta iki pat ankstyvos jo mirties, juos siejo bendra visuomeninė, politinė, taip pat kultūrinė veikla.
Gana anksti užsimezgė ryšiai ir su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, Marija Piaseckaite-Šlapeliene. Vilniuje prasidėjusi bendra veikla nenutrūko ir kai teko palikti Vilnių bei kurtis Kaune.
Kaip jau minėta, moterims XIX a. pab. buvo „paliktos“ labdaros, šalpos sritys. Pačios negalėdamos siekti mokslų, rūpinosi plėsti inteligentų gretas. Ilgas ir nuoseklus darbas „Žiburėlio“ draugijoje (1894–1940) padėjo įprasminti gyvenimą. Ši draugija per savo gyvavimo laikotarpį parėmė nemažai žmonių, kurie baigė mokslus ir prisidėjo, kuriant valstybę. Draugija sušelpė daug būsimų garsių Lietuvos žmonių – menininkų, profesorių, visuomenininkų, ministrų: Joną Biliūną, Žemaitę, Adomą Varną, Kazį Būgą, Kiprą Petrauską, Ernestą Galvanauską, Povilą Matulionį, Petrą Avižonį, Vincą Kudirką ir kitus. Gavo pašalpą ir Vincas Mickevičius-Kapsukas. Iki 1918 m. ji sušelpė Juozapą Albiną Herbačiauską, Julių Janonį, Juozą Zikarą, Petrą Rimšą ir kitus. Išlikęs F. Bortkevičienės susirašinėjimas su stipendininkais Rapolu Skipičiu, Adomu Varnu ir kitais.
Pažymėtinas ir A. Jaroševičiaus laiškas su prašymu padėti išleisti knygelę.
Neatsiejama F. Bortkevičienės veiklos sritis – rūpestis įvairiuose kraštuose išsklaidytais lietuviais. Rūpinosi Rusijos platybėse išsibarsčiusių lietuvių reikalais, bandė sutelkti Prūsijos lietuvius, atsidūrusius Sibiro platybėse, palaikė ryšius su mokslą einančiais Maskvos, Peterburgo studentais lietuviais. Taip pat rūpinosi lietuvių padėtimi Vakarų Europoje ir už Atlanto – kad juos pasiektų lietuviška spauda, kad burtųsi į draugijas, pagal išgales remtų sunkiau besiverčiančius tautiečius. Čia galima išskirti tokius adresatus kaip Jurgis Savickis, Jurgis Aukštuolis, Jurgis Šaulys, Ignas Šeinius, Mykolas Sleževičius, Jonas Šliūpas, Kazys Grinius ir kiti.
Reikia pažymėti, kad F. Bortkevičienės gyvenimas Vilniuje turėjo didelį poveikį jos veiklai. Čia ji rado sąlygas, galėjo įgyvendinti savo sumanymus. Asmeninio gyvenimo tragedija (su Jonu Bortkevičiumi susituokė 1899 m., jis mirė 1909 m.) dar labiau paskatino atsidėti visuomeninei veiklai. Vilniuje F. Bortkevičienė prisidėjo prie negausaus lietuvių inteligentų būrelio, pagal galimybes save realizavo. Dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, 1907 m. su Ona Pleiryte-Puidiene ir Tomu Žilinsku rengė vadovėlių konkursą, priklausė „Rūtos“ draugijai. Kartu Su Kaziu Griniumi kūrė knygoms leisti bendrovę; bendradarbiavo spaudos ir knygų leidybos bei platinimo reikalais su Šlapelių knygynu. Aktyviai visuomeninei veiklai buvo aukojamas laikas, ryšiai, sveikata, finansai. Už savo veiklą F. Bortkevičienei ne kartą teko nukentėti – buvo bausta, kalinta, bet tai jos nesustabdė. Gal todėl ir viena veiklos sričių – kalinių šalpa, globa, parama. Visa tai atsispindi ir laiškuose.
F. Bortkevičienė domėjosi labai įvairiais dalykais, jai būdinga įvairiapusė visuomeninė veikla, o spaudos leidyba leido pasiekti lietuvius tolimiausiuose kampeliuose, suvienijo juos bendrai veiklai. Būdama spaustuvininke ir leidėja, F. Bortkevičienė turėjo ne tik tikslą, bet ir priemones tam tikslui pasiekti.
Pasikeitus politinei padėčiai, kaip ir dauguma inteligentų, F. Bortkevičienė persikėlė į Kauną. Čia ji vėl aktyvi politinio ir visuomenės gyvenimo dalyvė. Jos susirašinėjimo ratas – tiek tie patys dar iš senų laikų K. Grinius, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Juškytė, tiek nauji adresatai. Vėl leidžia spaudą, knygas. Rūpinasi mokytojų, moterų reikalais. Priklauso įvairioms draugijoms.
Tęsiama kryptinga lietuvybės skatinimo ir palaikymo veikla: rūpinamasi užgrobto Vilniaus krašto lietuvių reikalais, susirašinėjama su visame pasaulyje pasklidusiais tautiečiais, daug dėmesio skiriama šalpai, globai. F. Bortkevičienės adresatai labai įvairūs – nuo žymių kultūros, politikos veikėjų iki paprastų žmonių, rašančių iš įvairių Lietuvos kampelių ir prašančių darbo ar besidžiaugiančių kasdienybe. Korespondencija plati tiek adresatų, tiek geografiniu atžvilgiu.
Parodą parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė
Vizito metu atversti Pilsudskių šeimos rankraščiai
Vizito metu atversti Pilsudskių šeimos rankraščiai
2023 m. balandžio 25 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje lankėsi Saitamos universiteto (Japonija) profesorius Kazuhiko Sawada, vienas iš garsiausių Bronislovo Pilsudskio gyvenimo ir veiklos tyrinėtojų. Beveik keturis dešimtmečius profesorius renka medžiagą apie šio garsaus etnologo pasiekimus, yra išleidęs kelias studijas apie šį mokslininką, kartu su kolegomis yra parengęs ir paskelbęs išsamią kolektyvinę jo biografiją.
Bronislovas Pilsudskis, kilęs iš Lietuvos (gimė Zalavo dvare, Švenčionių paviete, netoli Pabradės), reikšmingą savo gyvenimo dalį XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios sandūroje paskyrė beveik išnykusių Tolimųjų Rytų tautelių kultūrai, etnografijai ir kalboms pažinti. Įdomu tai, kad jo tirta Sachalino tautelė –ainai– laikomi japonų protėviais. Išsamus ainų tyrimas labiausiai ir išgarsino B. Pilsudskį kaip mokslininką etnologą. Tik maža dalis jo darbų buvo išleista jam gyvam esant. Daug rankraščių žuvo ar pradingo Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar jais ypač domimasi.
2021-aisiais minint 120 metų nuo paskutinės didelės Bronislovo Pilsudskio ekspedicijos Sachalino ir Hokaido keliais Sulejuveko Juzefo Pilsudskio muziejus išleido į lenkų kalbą išverstą prof. Kazuhiko Sawados knygą „Pasakojimas apie Bronislovą Pilsudskį. Lenkas, vadintas ainų karaliumi“ (iš japonų kalbos vertė Barbara Słomka). Leidinys Japonijoje pasirodė 2019 metais.
Prof. K. Sawada Bibliotekoje domėjosi čia saugomais Pilsudskių šeimos rankraščiais. Vienas iš jų – B. Pilsudskio dienoraštis, jo krikšto metrika, Sachalino gyventojų, jų buities, gamtos, miestų sodybų spalvotos nuotraukų kopijos ir kt.
Nepažintas knygų paveldas
Nepažintas knygų paveldas
Unikalus Europos kultūros istorijos fenomenas, dvarų paveldo dalis – senosios knygos, jų meninė ir kultūrinė vertė iki šiol per mažai tyrinėtas ir pažintas pasaulis. Jį rekonstruoti ryžtasi tik ilgametes patirtis knygotyroje sukaupę specialistai.
Kviečiame prisiminti vaizdo įrašą, sukurtą 2015 m., kuriame pasakojama apie išskirtines LDK didikų ir dvarininkų bibliotekas. Knygų kolekcionavimo tradiciją XVIII–XIX amžiuje išpopuliarino didikai, savo dvaruose surinkę turtingas bibliotekas. XIX amžiuje asmeninė biblioteka tapo sėkmės, išsilavinimo simboliu. Bibliofilijos raidai didžiulę įtaką turėjo spaudos technologijos raida bei išaugęs dvaro, kaip kultūrinio proceso dalyvio, vaidmuo. Kalba knygotyrininkai: doc. dr. Alma Braziūnienė, prof. dr. Arvydas Pacevičius, doc. dr. Tomas Petreikis.
Rudeniop knygos mylėtojų laukia stagmena: jungtinė tyrėjų grupė iš trijų Vilniaus mokslinių bibliotekų ruošiasi pristatyti parodą, kurioje bus parodytas turtingas, bet iki šiol nepakankamai įvertintas ir mažai pažintas Lietuvos kultūros fenomenas. Remiantis naujausių tyrimų duomenimis, bendromis pastangomis numatoma atskleisti XVI–XVIII a. LDK bibliofilijos lobynus.
Švaros ir talkų dienos LMA Vrublevskių bibliotekoje
Švaros ir talkų dienos LMA Vrublevskių bibliotekoje
Bibliotekai keliantis į naujas patalpas, kiekvienas penktadienis nuo balandžio 7 d. iki balandžio 28 d. skelbiamas švaros ir talkų diena. Biblioteka vykdys įprastines veiklas, tačiau skaitytojų neaptarnaus. Skaitytojai nebus aptarnaujami 04-07, 04-14, 04-21 ir 04-28. Atsiprašome už laikinus nepatogumus. Maloniai prašome savo apsilankymą bei darbą Bibliotekoje planuoti kitu laiku.
Direkcijos informacija
Žurnalistės Editos Mildažytės mintys apie knygas
Žurnalistės Editos Mildažytės mintys apie knygas
Edita Mildažytė atostogauja Balio saloje. Asmeninio albumo nuotrauka
Edita Mildažytė visada energinga, kūrybinga, švytinti. Garsi žurnalistė, publicistė, prodiuserė, TV laidų, dokumentinių filmų autorė, kūrėja ir vedėja.
Jos nagrinėjamos temos – tai spalvingas gyvenimas: paprastų žmonių kasdienybė ir bėdos, istorinių asmenybių likimai, jaukus pokalbis su šiuolaikinei visuomenei įdomiais žmonėmis. Pasakojimai pripildomi nebanalaus turinio, tikrų emocijų, išraiškingų rakursų. Už socialiai aktualaus turinio laidų kūrimą, konkrečią pagalbą jos labiausiai stokojantiems žmonėms, darbštumą ir profesionalumą žurnalistė ne kartą buvo įvertinta ir apdovanota.
- Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertės, mano nuomone, gali būti pačios įvairiausios. Tai gali būti dalykinis, enciklopedinis, mokslinis turinys, ir, jei jis tikslus, tai knyga ilgaamžė ir vertinga. Savaime aišku, kad visais požiūriais svarbi ir neprarandanti vertės yra visų tautų literatūros klasika – ir proza, ir poezija. Savaip įdomios ir vertingos yra biografinės knygos ar autobiografiniai leidiniai. Daugybei žmonių tai – įkvėpimo šaltinis. Knyga gali būti įdomi ir dėl estetinio sprendimo, kaip knygos meno pavyzdys. Laukiamuosiuose, viešose „nuobodžiavimo ar laukimo“ vietose nepakeičiamos yra vaizdų knygos – estetiški leidiniai apie interjerus, gamtą, buitį ir pan. Čia atskirai dar vertėtų paminėti meninės fotografijos albumus. Per atostogas pati vertingiausia – linksma lektūra, melodraminis romanas ar gerai susuktas detektyvas… O kartais visais požiūriais prastoje knygoje imi ir surandi kokį įdomų faktą.
- Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekų darbuotojai, žinoma, yra puikūs literatūros žinovai, skaitantys ne tik knygas, bet ir periodiką, todėl kažkuo juos nustebinti būtų sunku. Gal rekomenduočiau Mikos Valtari knygas, kurios nuskraidina į toliausią praeitį, pavaizduotą su tiksliausiomis detalėmis – tai padės atitrūkti nuo rutinos, o skrupulingai tikslus realybės atkūrimas patenkins ir priekabiausią skonį. Dar – jo sutveriami charakteriai negailestingai tikroviški, įvairūs ir prieštaringi, tai jei nepatiks Kaptahas, tai patiks Sinuhė ar kuris iš šiaurietiškų charakterių.
- Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Knygas esu naudojusi ne pagal paskirtį įvairiausiais būdais, dažniausiai – pakišti po per trumpa stalo ar fotelio koja. Dar – įgrūdu į durų plyšį, kad jų neužvertų vėjas. Ant lakuoto knygos viršelio esu pjausčiusi lašinius ir duoną, be to, lyg kokia inkvizitorė, esu sudeginusi daugybę knygų (beje, jos labai sunkiai dega). Ir, žinoma, esu ne sykį knyga „užvažiavusi“ vaikams per sėdynę (ojojoj, mirkit visos supermamos ir smurto visose aplinkose smerkimo apologetai). Knygas deginau ne iš barbariškumo, o todėl, kad vienu metu neveikė makulatūros supirktuvės, o nuo bevertės literatūros valomoje bibliotekoje prisirinko nereikalingų leidinių (visokių TSKP istorijų, klumpių drožimo vadovų ir kitokių spaudinių). Tad suteikia joms „antrą gyvenimą“ pirties pakuroje.
- Ar skaitmeninės knygos yra spausdintų knygų konkurentės?
Man elektroninės knygos anaiptol neprilygsta spausdintoms. Puikiai suprantu, kad tai patogi alternatyva išvykoms ar kelionėms – į skaityklę gali prisikrauti šūsnį knygų.Visgi aš renkuosi popierines – taip man ir skaityti patogiau, ir juntu pačią knygą (kaip kūrinį, jos maketą, iliustracijas). Kai profesionalai sudaro knygas, tai nėra tik tekstas – net pastraipų skirstymas, teksto žymėjimas turi reikšmę. Todėl vienas knygas mėgstame dėl nepaaiškinamų priežasčių, o kitos mums nesimpatiškos. Elektroninės knygos irgi tobulėja, bet tai jau kitas žanras. Skirtumas maždaug toks, kaip klausytum mėgstamo atlikėjo koncerto gyvai, ar to paties koncerto įrašo… Dar knygos išsaugo atmintį: kvapas, dėmė, užlenktas lapas – visur prisiminimas ir sava istorija, o skaityklėje – visada tas pats ekranas ir bejausmis bei bekvapis (o tai irgi svarbu) tekstas.
- Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą
Aš nežinau, ar kiekviena karta turi specialų santykį su knyga, bet kad jis kinta, nėra abejonių. Pirmiausia, tai raštingų žmonių skaičius visuomenėje ir knygų prieinamumas bei įperkamumas. Jei mūsų seneliai mokėjo skaityti dar ne visi, tai tėvai jau tikrai visi. Jei iki XX amžiaus vidurio knyga buvo tiesiog brangi, tai sovietmečiu buvo sudėtinga jų gauti. Anuomet mes visi skaitėme tas pačias knygas ir daugiausiai lietuviškai ir rusiškai, dabar žmonės skaito labai skirtingas knygas visomis jiems prieinamomis kalbomis. Mano karta skaito knygas kaip vientisą kūrinį nuo pradžios iki galo. Dabartinės jaunosios kartos mėgsta koncentruotus, dažnai kompiliuotus tekstus. Mes dažniausiai skaitydavome ir skaitome dėl malonumo. Dabar dažniau skaitoma norint sužinoti ar patikrinti. Apskritai mes buvom daugiau žodžio ir garso žmonės: mes daug kalbam ir kalbamės. Dabartiniai jauni žmonės vartoja labai daug teksto, bet nebūtinai jis yra vertingas.
- Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Aš nefetišizuoju knygų ir jas noriai skolinu. Jei tai grožinė literatūra – perskaitau ir atiduodu. Be to, aš ir pati mėgstu skolintis knygas ar tiesiog pasiimti jas iš bibliotekos. Neskolinčiau asmeninės fotografijų knygos, kurią padariau šeimai, nes ji tik mums ir įdomi. Dar yra labai asmeninių, mažatiražių leidinių, kuriuos išleidome specialiai savo reikmėms ar liudydami, pavyzdžiui, jausmus.Tad jie skirti tik mums, o visa kita – prašom. Dar neskolinu tų istorinių, enciklopedinių leidinių ir pan., kuriuos nuolat naudoju darbui, nes jų dažnai pasigendu.
- Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Jei rašyčiau knygą apie save, tai būtų viskas viename – ir nuotykių romanas, ir detektyvas, ir melodrama, ir romantinė meilės istorija, ir sukrečiantis kančių ir netekčių liudijimas, ir geri patarimai tėvams, ir kulinarinė knyga, ir stiliaus vadovas, kaip rengtis ir kaip nesirengti, ir kaip išgyventi sunkmečius, ir kaip pakilti iš pelenų… Žodžiu, tai būtų knyga tiesiog apie įdomų, tikrą, nepameluotą gyvenimą su nuopoliais ir skrydžiais, sėkmėmis ir negandomis, didžiausiais meilės apsireiškimais ir juodomis sielvarto duobėmis. Apie tikrą draugystę ir bjaurias išdavystes. Apie tai, ką mes vadiname gyvenimu – su visomis jo spalvomis, bet kas tikrai joje būtų – tai begalinis dėkingumas už tą gyvenimą.
- Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Aš nežinau, ar šalis ir kultūra turi lemiamos reikšmės kūrėjo talentui ir skaitytojo santykiui su tekstu. Pavyzdžiui, Japonija man terra incognita, bet, pvz., Kobo Abės „Moterį smėlynuose“ ir „Svetimą veidą“ kadaise skaičiau lengvai, o štai Harukio Murakamio tekstai man ne prie širdies. Lotynų Amerikos autoriai turėjo tą bendrą vardiklį, vadinamą „magiškuoju realizmu“, bet dabar šį metodą vartoja ir europiečiai. Umberto Ecco nepriklauso jokiai tautai, kaip ir Giunteris Grasas, Džonas Irvingas ar Thoreu (Toro). Man patinka ir Marinos Stepnovos tekstai, ir Kristina Sabaliauskaitė ir, beje, Juozas Baltušis. „Sakmė apie Juzą“ arti tobulybės.
- Apie ką jūsų parašytos knygos?
Kad ir kaip netikėtai skambėtų, esu parašiusi dvi knygas. Pirmoji vadinosi „Įdomiausios „Bobų vasaros“ istorijos“ ir buvo skirta ypač populiariai laidai reklamuoti. Tai buvo komercinis reikalas, bet kai šiandien ją pavartau – ne gėda. Paprasta, šmaikšti, atvira ir linksma, o rašiau aš ją tik pagimdžiusi Mykolą,vasarą, tvankioje namų palėpėje,vis nusileisdama į apačią kūdikio pamaitinti.
Antrosios pavadinimas – „Pasimatymas su Lietuva“. Ją parašyti manęs paprašė Lolita Varanavičienė. Tuo laiku labai stigo informatyvios, lengvai skaitomos, o sykiu ir įdomios knygos apie Lietuvą. Man regis, projektas pavyko – buvo išleista daug pakartotinių tiražų, knyga išversta į anglų kalbą. Daug kas ją vežė į užsienį norėdami pristatyti savo šalį draugams, darbdaviams, giminaičiams. Po to išleista visa eilė panašių leidinių – vadinasi, neprašovėm.
- Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Aš visada skaitau keletą knygų ir dar daug tekstų, kurie nesiskaito, kad skaitau, nes jie reikalingi darbui. Visai neseniai perskaičiau „Grand Hotel Europa“ – labai patiko. Stebėjausi įžvalgomis, tikslumu ir kvatojau iš širdies. Dar skaitau knygą apie Mariną Abramovič – bandau įminti jos populiarumo mįslę, bet kol kas neįminiau ir tekstas man „sunkiai lenda“. Skaitau ukrainietišką tekstą apie Šv. Juozapatą, nes darysiu filmą, pusės nesuprantu, bet jau išmokau gana tiksliai nuspėti. Dar skaitau puikią knygą apie šaulius „Dvasios aristokratai“, nes renku medžiagą filmui apie Vladą Putvį-Putvinskį. Čia neminiu visokių po ranka pasitaikančių skaitymų ir kulinarinių knygų. Tad matot, kokia puiki marmaliūzė ant mano miegamojo spintelės ir galvoje, bet kol kas dar gijas atpinu.
Kolegų iš Balstogės apsilankymas
Kolegų iš Balstogės apsilankymas
2023 m. balandžio 13 d. LMA Vrublevskių biblioteką aplankė kolegos iš Balstogės – Palenkės vaivadijos Lukašo Gurnickio bibliotekos delegacija (Książnica Podlaska im. Łukasza Górnickiego w Białymstoku), vadovaujama direktorės p. Beatos Zadychowicz. Svečius priėmė direktorius dr. Sigitas Narbutas, direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė, mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė, Fondų ir vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Pilipavičienė ir Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė. Kolegoms iš Lenkijos buvo parodytas naujasis Bibliotekos pastatas. Juos maloniai nustebino naujos saugyklos, o dar maloniau – vaizdai į Vilniaus širdį: Gedimino kalną, Valdovų rūmus ir Nacionalinį muziejų. Svečiai kolegas lietuvius irgi maloniai nustebino ir labai nudžiugino. Direktorė B. Zadychowicz pranešė, kad šiemet aukščiausias Lukašo Gurnickio bibliotekos Sidabrinės Rožės apdovanojimas paskirtas LMA Vrublevskių bibliotekai, ir pakvietė į jo įteikimo iškilmę Balstogėje gegužės 9 d. Nuoširdžiai dėkojame lenkų kolegoms už aukštą Bibliotekos darbo įvertinimą! Vikos Petrikaitės nuotraukos.
Direkcijos informacija
Rašytojos Inesos Pleskačevskajos mintys apie knygas
Rašytojos Inesos Pleskačevskajos mintys apie knygas
Nuotraukoje: Inesa Pleskačevskaja su savo parašytomis knygomis. Fotografavo jos vyras Michailas Penjevskis (Михаил Пеньевский)
Baltarusių rašytojos, žurnalistės, scenaristės Inesos Pleskačevskajos gyvenimo moto: „Geriau būti aktyvia, nei gražia“. Įspūdingų straipsnių, pažintinių istorijų, knygų autorė pavergia inteligentiškumu, nuoširdumu, humoru. Inesa Pleskačevskaja – pasaulinės rašytojų ir žurnalistų, rašančių apie keliones (World Federation of Journalists and Travel Writers, FIJET) narė, dokumentinių filmų prodiuserė ir autorė, dirbusi Baltarusijos atstovybėse Latvijoje ir Didžiojoje Britanijoje, kur buvo pristatyta karalienei Elžbietai II. Dvylika metų gyveno ir dirbo Kinijoje, iki dabar ji yra vienintelė oficialiai akredituota baltarusių žurnalistė šioje šalyje. Inesos veikla ne kartą įvertinta diplomais, premijomis, medaliais. Šių metų pradžioje išleista į lietuvių kalbą išversta I. Pleskačevskajos knyga „Istoriniai pasivaikščiojimai su Pranciškumi Skorina“.
Daugiau apie Inesą Pleskačevskają: http://www.pleska.info/obo-mne ; https://www.instagram.com/inessapleska/
- Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man vertinga atrodo ta knyga, kuri suteikia galimybę mąstyti, galvoti. Nemėgstu pramoginio skaitalo: neskaitau moteriškų romanų ar dabar populiaraus fantasy stiliaus. Ir komedijų nežiūriu – nei kine, nei teatre. Noriu, kad knygos ir menas duotų man peno apmąstymams, verstų galvoti, suteiktų naujų žinių, neleistų nurimti.
- Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Būtų šaunu, jei bibliotekos darbuotojai perskaitytų mano knygą „Be „geležinės“ uždangos“. Tokiu pavadinimu ji buvo išleista Baltarusijoje, Rusijoje ji vadinasi „Lagerio broliai. Kur išėjo Rytų Europa“. Šiam projektui man prireikė penkerių metų. Jei būčiau žinojusi, kad jį bus taip sunku įgyvendinti, galbūt nebūčiau pradėjusi. Bet tai buvo nežinančio drąsa – nežinančio, su kokiais sunkumais teks susidurti. Mano sumanymas buvo aplankyti buvusias Rytų ir Centrinės Europos šalis (jas dar vadino „socialistiniu lageriu“, todėl ir pavadinime liko žodis „lageris“) ir pažiūrėti, kaip pasikeitė gyvenimas praėjus 25–30 metų po „geležinės uždangos“ kritimo. Buvau susitikusi su prezidentais, ministrais pirmininkais, verslininkais, kultūros žvaigždėmis, mokytojais ir net su Bulgarijos caru. Patirtis, kurią mes visi išgyvenome žlungant Tarybų Sąjungai, socialistinei sistemai, žinoma, skaudi, bet kartu ir įdomi, nes tai buvo esminis istorinis lūžis. Dabar išgyvename naują.
- Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kartais ant knygos pasidedu puodelį kavos 😊. Tačiau tai mano vienintelė knygų „nuodėmė“. Viena iš mano senelių buvo neraštinga, tačiau labai vertino išsilavinimą ir padarė viską, kad keturi jos vaikai galėtų mokytis, nors po karo buvo labai sunkūs laikai. Mokslas ir knygos mūsų šeimoje visada buvo besąlygiškos vertybės. Duonos ir knygų negalima išmesti. Toks požiūris į knygas – pagarbus, beveik šventas – liko man visam gyvenimui.
- Ar skaitmeninės knygos – spausdintų knygų konkurentės?
Manau, taip. Bet šito bijoti nereikia, nes svarbiausia knygoje – turinys. Aš jau daugelį metų naudojuosi elektroninėmis knygomis ir esu labai patenkinta. 12 metų gyvenau Kinijoje, kur knygos rusų kalba visada buvo problema. Iš gimtinės veždavausi lagaminus knygų. Kai atsirado skaitmeninės knygos, problemos nebeliko: galima atsisiųsti daug knygų vienu metu. Ir lagaminui palengvėjo 😊. Daugelis sako, kad jiems patinka jausti popierinę knygą – verčiamų lapų šlamesį, spaustuvės dažų kvapą. Šiuo atžvilgiu aš nesu sentimentali, man tai ne taip svarbu, kaip skaitomos knygos turinys. Tačiau yra tokių knygų, kurias skaitau tik spausdintas, elektroninės man nepriimtinos. Tai eilėraščiai. Ir, žinoma, meno albumai su nuotraukomis.
- Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą
Man atrodo, kad taip, kartų skirtumai knygų atžvilgiu egzistuoja. Mane auklėjo, kad knyga – didelė vertybė, ir kad reikia daug skaityti, kad tik skaitydamas knygas tapsi intelektualiu, protingu žmogumi. Dabar tam paprieštaraučiau, bet nėra prasmės: užaugau su didele meile skaitymui. Mano vaikystėje kiekviena šeima kaupė namų biblioteką, ir manoji nebuvo išimtis. Turėjome daug knygų. Ir kai paveldėjau jas iš mamos, didesnę jų dalį parsivežiau namo. O tas, kurių nepervežiau, atidaviau miesto bibliotekai. Tikrai žinau, kad knygų išmesti negalima. Jei dėl kokių nors priežasčių jų nebereikia, turite atiduoti į geras rankas. Beje, Minske gyvuoja puiki iniciatyva „Knygai – antrą gyvenimą“. Dabar daugelis atsisveikina su bibliotekomis, kurias rinko jų tėvai, o šis projektas tokias bibliotekas priima, knygas rūšiuoja ir perduoda tiems, kuriems knygų reikia – kaimo bibliotekoms, vaikų, senelių namams ir t. t. Mano manymu, tai labai gera iniciatyva, ir, be to, paliečia knygų vertę. Mano ir vyresnės kartos žmonės tikrai negali knygų išmesti. Dabar, man atrodo, pasikeitė požiūris į skaitymą. Nepaisant to, kad dauguma leidyklų mieliau spausdina ilgus romanus, dabartiniam laikui, manau, labiau tinka trumpi apsakymai. „Klipinis“ mąstymas – tiesa, daugelis nebemoka skaityti ilgų tekstų. Todėl ir knygų vertė, manyčiau, mažėja. Rašytojų tapo tiek daug, kad visiems tiesiog nebeužtenka skaitytojų, pasiruošusių skirti savo laiką ir jėgas šiam darbui – knygų skaitymui. Nes skaitymas yra savotiškas darbas. Ir, žinoma, savišvieta. Didelės namų bibliotekos liko praeityje. Užeikite dabar į jaunų žmonių butą – ar pamatysite ten biblioteką? Dažniausiai ne. Tačiau dabartinis laikas – veržlus, draskomas, nervingas – paliečia visus. Neseniai nutariau vėl perskaityti „Aną Kareniną“ ir – nepatikėsite! – neįveikiau nei pusės. Labai įdomu, prabangiai parašyta, bet kaip lėtai ten viskas vyksta!..
- Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tokios knygos nėra, draugui duočiau skaityti bet kurią knygą iš savo bibliotekos.
- Kokio žanro knygos būtų verta jūsų biografija?
Man atrodo, kad bet kokią biografiją galima parašyti beveik bet kokiu žanru – viskas priklauso nuo to, kokius įvykius autorius nori pabrėžti. Mano gyvenimas (ir, atitinkamai, biografija) galėtų būti drama – buvo jame sunkių epizodų, galėtų būti nuotykių romanas – keletą kartų priėmiau drastiškus (daugelis sakė, kad nuotykių kupinus) sprendimus ir kategoriškai pakeičiau savo gyvenimą, bet galėtų būti ir romanas moterims – sentimentalumo jame pakanka.
- Kokios šalies autoriai mėgstamiausi?
Šalis, iš kurios kilęs autorius, reikšmės neturi. Svarbus tik knygos turinys.
- Kokią knygą rašote šiuo metu?
Šiuo metu dirbu prie knygos apie didžiąją baleriną Mają Pliseckają. Kuri, beje, Lietuvai nesvetima: jos mama Rachilė Messerer gimė Vilniuje. Majai Pliseckajai ir jos vyrui Rodionui Ščedrinui suteikta Lietuvos pilietybė, jie turėjo namą netoli Trakų, kuriame ilgą laiką gyveno.
- Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Visos knygos, kurias skaičiau pastaraisiais mėnesiais, susijusios su Maja Pliseckaja ir baleto istorija. Kai dirbi su negrožinės literatūros žanru, kaip aš, norint parašyti vieną knygą, reikia perskaityti daugelį kitų. Todėl skaitau knygas, senus laikraščius ir žurnalus, imu interviu iš žmonių, kurie ją pažinojo, kartu šoko. Labai įdomus procesas.
Knygos „Mėlynas kraujas “ pristatymas
Knygos „Mėlynas kraujas “ pristatymas
Penkios įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės – neatsiejama Europos elito epochos dalis. Ar per amžių rūką, skiriantį mus nuo anų laikų, įmanoma įžvelgti ne tik jų klestėjimo, pakilimų, nuopuolių ženklus, bet ir konkrečius žmones? Gyvenusius dorai ir nedorai, lenktyniavusius tarpusavyje, rezgusius intrigas, mylėjusius ir meile netikėjusius, azartiškai dėliojusius savo vaikų vedybų pasjansus, siekusius užsitikrinti amžinąjį gyvenimą? Kultūros istorikas Eimantas Gudas apie įtakingiausias gimines pasakoja gyvai, su amą atimančiomis smulkmenomis, pasitelkdamas galybę senovinių iliustracijų. O charizmatiškasis ekskursijų gidas, dar žinomas kaip „Rūstus gidas“, dailės istorikas Donatas Jokūbaitis siūlo E. Gudo pasakojimą patirti patiems – pasivaikščioti penkiais mūsų gimines menančiais maršrutais.
Pristatyme dalyvavo knygos autoriai – kultūros istorikas Eimantas Gudas, gidas Donatas Jokūbaitis, renginį moderavo knygos sudarytoja Žilvinė Petrauskaitė-Taranda.
Pokyčiai Bibliotekos rūmų senajame pastate
Pokyčiai Bibliotekos rūmų senajame pastate
Nuo 2023 m. balandžio vidurio Bibliotekos rūmų centrinėje dalyje su laiptais bus atliekami polichromijos tyrimai. Tuo tikslu kairėje laiptų pusėje balandžio 11–14 d. nuo pirmo aukšto iki lubų bus pastatyti pastoliai. Jie stovės iki polichrominių tyrimų toje vietoje pabaigos. Į trečiame aukšte esančias T. Vrublevskio ir Atvirųjų fondų skaityklas bus galima patekti dešine laiptų puse, nes kairė pusė bus užimta pastolių. Statybos darbai šioje vietoje nevyks, todėl pakilti į trečią aukštą bus galima aplenkiant pastolius.
Nuo balandžio 12 d. trečiajame Bibliotekos rūmų (senojo pastato) aukšte bus uždarytas koridorius, vedantis nuo dešinės centrinių laiptų pusės pro buvusią Tado Vrublevskio skaityklą link naujojo pastato. Koridoriuje esantys tualetai nebebus prieinami. Prireikus ypatingomis aplinkybėmis patekti į šią koridoriaus dalį, maloniai prašome kreiptis į Ūkio skyrių. Darbuotojams, skaitytojams ir lankytojams rekomenduojame naudotis pirmajame rūmų aukšte esančiais tualetais. Atsiprašome už nepatogumus.
Direkcijos informacija