Sveikinimas Šventų Velykų proga
Sveikinimas Šventų Velykų proga
Tegul mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventė Jums ir Jūsų artimiesiems dovanoja ramybę ir taiką, jėgų ir tvirtybės, sėkmės kasdieniuose darbuose ir džiaugsmo tuos darbus gražiai pabaigus!
LMA Vrublevskių bibliotekos bendruomenės vardu – direktorius dr. Sigitas Narbutas
Laikina prieiga prie Research Grants Index ir EduTuition Free Index duomenų bazių
Laikina prieiga prie Research Grants Index ir EduTuition Free Index duomenų bazių
Iki 2024 m. balandžio 17 d. suteikta laikina prieiga prie mokslinių projektų finansavimo šaltinių duomenų bazės Research Grants Index bei informaciją apie įvairias aukštojo mokslo programas anglakalbėse šalyse ir visoje Europoje pateikiančios EduTuition Free Index.
Leidėja Patricija Tilvikaitė apie knygas, jų skaitymą ir rašymą
Leidėja Patricija Tilvikaitė apie knygas, jų skaitymą ir rašymą
Monikos Požerskytės nuotrauka
Patricija Tilvikaitė – jaunosios kartos žurnalistė, dirbanti leidybos srityje, sociologė, kriminologė, lygių teisių aktyvistė. Kartu su geriausia drauge įkūrė ir rašo apžvalgas apie knygas instagramo paskyroje „book.duo“. Šių metų Vilniaus knygų mugėje debiutavo kaip rašytoja – pristatė pirmąjį romaną „Svetimkūniai“.
„Keliai mane visuomet vedė į knygas ir rašymą – ar kai stojau į žurnalistikos bakalaurą, kai išdrįsau peržengti Filosofijos fakulteto slenkstį ir mesti sau iššūkį visai kitos srities – kriminologijos – magistro studijoms. Dešimtoje klasėje pradėjau dirbti portaluose, tada ir įmerkiau pirštus į feminizmo, lygių teisių vandenis. Pasilikau svajonę rašyti apie muziką, todėl kartais recenzuoju kokį festivalį ar koncertą. Nuo vaikystės skaitau daug, greitai, godžiai, su dideliu malonumu, o dabar dar ir darbui. Kai galiu rinktis – filmas, serialas ar knyga, laimi knyga“, – prisipažįsta Patricija Tilvikaitė.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė, mano manymu, slypi malonume, kurį ta knyga suteikia. Per dažnai bet kokius kūrinius skirstome į „vertingus“ ir nelabai, reikalingus, ar ne. Tikiu, kad jei knyga tiko tam laikotarpiui, tam žmogui, tam gyvenimo etapui, ji jau vertinga ir reikalinga.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Pasinaudosiu Stephen’o King’o patarimu: „Skaitykite tai, ko kažkas nenori, kad skaitytumėte.“ Knygas, kurios sukelia pasipiktinimą – tikslingą ar nebūtinai, kurios pasakoja apie atstumiamas, net nekenčiamas visuomenės grupes, knygas, kurias kas nors nori uždrausti ar cenzūruoti. Ypač dažnai tai susiję su pažeidžiamomis grupėmis, pavyzdžiui, LGBTQ+ bendruomene.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Esu vaflius slėgusi dviem sunkiomis knygomis!
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Manau, kad įvairūs būdai skaityti – audio, elektroninės knygos – yra tik galimybė plėsti skaitančiųjų gretas. Lietuvoje dar nejaučiame didelės konkurencijos dėl kelių priežasčių: skaitytojai nenori pirkti knygos, kuri neapčiuopama, į lentyną nepasidėsi, o kainuoja panašiai, kiek ir fizinė. Retas kuris paskaičiuoja, kad darbo į ją, atmetus spausdinimą, suėjo beveik tiek pat: teisės pirkimas, vertimas, redagavimas, korektūra, maketas, viršelis, reklama… Bijoma ir dėl piratavimo. Tačiau tikiuosi, kad situacija keisis ir būdų skaityti tik daugės.
Pati mielai renkuosi elektroninę knygą skaityklėje – man visapusiškai patogu, gal net patogiau, nei popierinė.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Nors dažnai tenka girdėti, kad jaunimas neskaito, manau, kad neskaitančių buvo ir bus visada. Nenorėčiau kalbėti už visą kartą, kaip ir nenorėčiau, kad kitos kartos atstovas kalbėtų už mane. Manau, kad kiekvienas žmogus turi atrasti savitą ryšį, o dar geriau – tą knygą, kuri nebeleidžia būti knygoms abejingu. Ir tokių knygų per gyvenimą gali būti daugybė. Meilę knygoms, ypač kai yra tiek daug kitų galimų veiklų, gali tekti vis iš naujo pakurstyti, kurti naują santykį, smarkiai nusivylus kokia viena ar keliomis – nespjauti į visas. Todėl to ryšio ieškoti gali reikėti iš naujo ir iš naujo. Bet visuomet pasirodo verta.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Stengiuosi knygų nebeskolinti visai – per dažnai jos nesugrįžta. Turbūt reikėtų ne mokytis neskolinti, o vesti skolininkų sąrašą ir nepabijoti priminti. Pati turiu vieną pasiskolintą ir neatiduotą. Ir net neperskaitytą. Todėl knyginė karma įvykdyta. Stengiuosi ir nebesiskolinti.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Turbūt priklauso nuo to, kokį gyvenimo etapą reikėtų aprašinėti. Būta ir siaubo, ir meilės romano, ir detektyvo vertų elementų. Bet jei galėčiau rinktis, tikriausiai niekas kitas neaprašytų manęs įdomiau, nei Kristina Sabaliauskaitė. Aprašytų taip, kad pati net sau pavydėčiau – kokia įdomi atrodyčiau! O po istorinio romano skėčiu drąsiai tilptų ir tie anksčiau išvardinti.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Pastebiu, kad labai dažnai renkuosi anglus, airius, škotus. Nors, aišku, būtų neteisinga nepaminėti ir amerikiečių, lietuvių, australų.
O mylimų autorių sąrašas platus: nuo Oscar Wilde iki Akvilinos Cicėnaitės, nuo Stefan Zweig iki Kristinos Sabaliauskaitės. Sally Rooney, Stephen King, Jurga Ivanauskaitė, Nick Cave, Tove Ditlevsen, Joyce Carol Oates, Alina Bronsky, Edith Wharton, Ann Patchett, Hannah Kent – vis kurį iš jų paminiu, kai kas paprašo rekomenduoti.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Šiuo metu redaguoju savo antrąjį romaną darbiniu, o gal ir galutiniu pavadinimu „Nepriklausomybė“. Tai pasakojimas apie vyrą, slaugantį nekenčiamą smurtautoją tėvą. Susiduria du pasauliai – teatralo tėvo, prarandančio atmintį, kūrusio propagandinius spektaklius okupacijos metais, ir į ketvirtą dešimtį įžengusio jo sūnaus, tyrinėjančio savo seksualumą ir laisvę, nuo skyrybų priebėgos ieškančio tame pačiame teatre, kuriame kažkada dirbo jo tėvas.
Mane labiausiai domina sudėtingi santykiai, įvairiapusiai veikėjų portretai. Kaip ir pirmajame romane „Svetimkūniai“, taip ir „Nepriklausomybėje“ veiksmas vyksta Kaune.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Kol rašau, nuolat skaitau savąją. O tuomet dar šį tą darbui – šiuo metu puikią, aktualią, stereotipus laužiančią romantinę komediją.
„Eik dirbti – rankas, kojas turi“
„Eik dirbti – rankas, kojas turi“
Ką slepia šis posakis?
Piniginės socialinės paramos gavėjų nedarbą tyrusi mokslininkų grupė apibendrino tyrimų rezultatus, kuriuos pranešime pristatė prof. dr. Boguslavas Gruževskis ir doktorantė Žeimantė Straševičiūtė.
Nėra abejonių, kad kiekvienas esame savo gyvenimo šeimininkas ir nuo mūsų veiksmų priklauso mūsų gyvenimo kokybė. Tačiau mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad tai nepanaikina Vyriausybės institucijų ir bendruomenės atsakomybės siekiant visiems šalies piliečiams užtikrinti tinkamas gyvenimo ir socialinės raidos sąlygas.
Pranešime lektoriai apžvelgė bendrą lygių galimybių situaciją Lietuvoje, pagrindines socialinės paramos gavėjų problemas. Ar tiesa, kad noriu daug uždirbti, todėl ir nedirbu? Analizuodami nedirbančių socialinės pašalpos gavėjų apklausą, pašnekovai rekonstravo pagrindinius mitus. Tyrėjai taip pat aptarė užimtumo ir aktyvinimo politikos svarbą šiuolaikinėje socialinėje politikoje: kuo mažesnis šalyje skurdas ir socialinė atskirtis, tuo efektyviau išnaudojamas pagrindinis kiekvienos šalies turtas – žmogiškieji resursai. Nepamirškime, kad darbas yra efektyviausia savirealizacijos forma!
Virtuali paroda „Iš pagarbos ir dėkingumo: Antano Smetonos lituanistinė veikla ir darbai“
Virtuali paroda „Iš pagarbos ir dėkingumo: Antano Smetonos lituanistinė veikla ir darbai“
2024 m. minime Antano Smetonos 150-ąsias gimimo metines. LMA Vrublevskių bibliotekoje parengta virtuali mažoji paroda „Iš pagarbos ir dėkingumo: Antano Smetonos lituanistinė veikla ir darbai“, skirta Lietuvių kalbos dienoms paminėti.
Lietuvoje ir ne tik joje Antano Smetonos vardas, jo asmenybė siejama su Nepriklausomybės Akto pasirašymu, pirmojo Lietuvos Prezidento vaidmeniu.
Įdomu, gal net nuostabu, kad ši įvairialypė asmenybė svarų pėdsaką paliko ir kitoje srityje – lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimo baruose.
Parodoje eksponuojami dokumentai, parodantys A. Smetoną kaip gimtosios kalbos mokslo darbininką. Bene geriausiai A. Smetonos dėmesį lietuvių kalbai atspindi jo raštai. XX a. buvo parengti ir išleisti jo rinktinių raštų ir raštų leidimai bei „Antano Smetonos didžiosios mintys“ (1935–1937, 2 d.).
A. Smetona įvairiais straipsniais spaudoje kėlė lietuvių kalbos norminimo, taisyklingos rašybos ir vienodos stilistikos spaudoje klausimus, taip pat siekė, kad lietuvių kalba būtų plačiau vartojama mokyklose, bažnyčiose, visuomenėje. Smetona tapo laikraščių redaktoriumi, leidėju, publicistu. XX a. pradžioje jis vienaip ar kitaip susijęs su dauguma Vilniuje ėjusių periodinių leidinių.
A. Smetona kaip teisininkas padėjo įvairioms draugijoms rengti įstatus (jie privalėjo būti parašyti rusų kalba, bet savo reikmėms būdavo verčiami į lietuvių kalbą). Teko kurti teisinę terminiją. Tuo metu trūko daugelio mokslo ir įvairių veiklos sričių terminų: publicistikos, menų, teisės, teologijos, agronomijos ir kt. Tad A. Smetona kvietė inteligentus juos kurti, o jų kūrimą sieti su naujais gyvenimo reiškiniais, įvykiais, atradimais.
Kai 1915 m. Lietuvių mokslo draugija sudarė naują komisiją vadovėliams leisti, jos vadovo pareigas ėjo A. Smetona. Profesionalus teisininkas, lietuvių kalbos žinovas A. Smetona pats rengė matematikos vadovėlius, o kitų autorių parengtuosius vertė į lietuvių kalbą.
Ir ne tik vadovėlius vertė A. Smetona – iš senosios graikų kalbos jis išvertė keletą klasikinių veikalų (Platono „Sokrato apologija; Kritonas“ leisti 1927, 1936 ir 1995 m.).
Gilios erudicijos, plataus akiračio, skaitęs, rašęs, kalbėjęs net devyniomis kalbomis (aštuoniomis idealiai, tik anglų kalba prastai), visais savo gyvenimo tarpsniais, net vykdydamas aukščiausias šalies vadovo pareigas, Antanas Smetona buvo nepaprastai jautrus gimtajam žodžiui.
Parodos dokumentai rodo ryškų A. Smetonos indėlį į gimtosios kalbos – viešosios, spaudos, mokyklinės, vertimų – gražinimo ir tobulinimo lauką.
Rūta Kazlauskienė, Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė
1. Prof. Antanas Smetona su studentais
[1925–1927 m.], LMAVB RS F183-957
2. Antanas Smetona
1909 m.
Iš: Kisinas, Izidorius. Antano Smetonos bibliografija ir bio-bibliografija, 1874–1934. Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisija, 1935.
Profesorius Albertas Skurvydas apie knygas
Profesorius Albertas Skurvydas apie knygas
Asmeninio archyvo nuotrauka
Profesorius, habilituotas biologijos mokslų daktaras Albertas Skurvydas – vienas žymiausių Lietuvos sporto mokslininkų, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos dėstytojas. Mokslinių tyrimų sritys – judesių ir sporto fiziologija, biomechanika, neuromokslai, sportininkų fizinių ir psichinių savybių treniravimo metodikos, įvairaus amžiaus žmonių sveikatos stiprinimo technologijos. Prof. A. Skurvydas – buvęs ilgametis Kauno sporto universiteto rektorius, daugiau nei penkių šimtų straipsnių (dalis jų skelbiama tarptautinėje Web of Science duomenų bazėje), trylikos knygų, vadovėlių autorius, disertacijų vadovas, tarptautinių sporto mokslo draugijų narys, dažnas konferencijų ir seminarų pranešėjas, TV laidų, naujienų portalų svečias. Už nuopelnus akademiniam sporto pasauliui, specialistų rengimui, visuomenės švietimui 2023 m. profesorius apdovanotas Gedimino ordino Riterio Kryžiumi.
Autoriaus knygos daugiausiai skirtos sporto ir sveikatos srities studentams, tačiau vertingos, įdomios ir kitiems šia sritimi besidomintiems skaitytojams. Sekdamas, analizuodamas naujausius mokslinius tyrimus, visiems, kam svarbus judėjimas, sveika mityba, nefarmakologiniai sveikatos stiprinimo būdai, minčių, emocijų valdymas profesorius savo asmeninėje Facebook paskyroje nuolat pateikia praktiškų, tikrojo mokslo įrodymais pagrįstų patarimų.
Apie pastarųjų metų savo knygas prof. A. Skurvydas sako: „Knygą „Rytmečio užrašai: mokslas, sportas, sveikata“ rašiau Lietuvos žmonėms, norintiems stiprinti savo kūną, gerinti savijautą, protinį darbingumą, linkusiems aktyviai mokytis ir sužinoti, kaip geriau tai padaryti. Stengiausi visiems suprantamai pateikti šiuolaikinio mokslo pasiekimus. Į naujausią – „Mano nesibaigiantys mokslai“ – sudėjau savo gyvenimą: kaip augau, mokiausi ir mokausi, mintis apie mano mokytojus ir mokinius, mokyklėles, mokyklas ir universitetus, pergales ir pralaimėjimus.“
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man labai vertinga knyga yra ta, kurioje randu naujos originalios informacijos, leidžiančios patobulinti mano mąstymo, pažinimo „instrumentus“ – mechanizmus, modelius, principus. Aš mėgstu, kartoju, knygas, kurios praplečia mano pažinimo galias, pvz., leidžia apjungti logišką protą su emocijomis, intuicijomis. Aš mokslinėse knygose ieškau „poezijos“, filosofijos, intuicijos, o poezijoje, literatūroje – šiuolaikinio mokslo, naujų mąstymo instrumentų.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
John O’Donohue „Keltų pasaulio dvasinė išmintis“ – knyga, kuri jungia istorinę, dvasinę ir mokslinę išmintį. Ši knyga yra mano geriausių perskaitytų knygų dešimtuke.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Nesupratau klausimo.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Taip, labai.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Mano kartoje labai trūko geriausių pasaulio knygų, ypač mokslo, filosofijos, Nobelio premijos laureatų (mokslo ir literatūros) knygų. Tik po nepriklausomybės atgavimo knygų įvairovė pradėjo „veržtis“ į mūsų kraštą ir visų pasaulio kraštų. Tada aš su „pasigardžiavimu“ pradėjau „sotintis“ elitinėmis pasaulio knygomis. Perskaičiau daugybę knygų, kurias parašė Nobelio premijos laureatai, pvz., I. Prigogine ir I. Stengers „Order Out of Chaos: Man’s New Dialogue with Nature“. Ši knyga taip pat yra mano knygų dešimtuke. Joje aprašoma, kaip pasaulio realybės tvarka formuojasi iš nuolatinės kaitos, dinamikos, atsitiktinumų ir chaoso. Kito Nobelio premijos laureato Maurray Gell-Mann knyga „The Quark and the Jaguar“ – taip pat tarp geriausių mano perskaitytų knygų. Joje radau labai daug elegantiškų patarimų, kaip reikia aiškiau suprasti pasaulio tvarką, kaip „visuma visados yra daug kartų daugiau, nei jos dalių suma“. Dar vieno Nobelio premijos laureato (literatūros) – Hermann Hesse – knygos man labai patinka (ypač „Stepių vilkas“ ir „Stiklo karoliukų žaidimas“). Nesirenku knygų nei pagal mokslą, nei pagal stilių, nei pagal žanrą – mėgstu labai geras įvairias knygas, nes jau senokai supratau, kad tikras pažinimas negali turėti sienų.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Aš visas knygas, kurių nori mano draugai, su malonumu duodu jiems skaityti.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nežinau, kokios verta. Bet aš bandžiau nors iš toli paliesti savo biografiją savo naujoje knygoje „Mano nesibaigiantys mokslai“ (Vitae litera, 2024). Ir tai dariau taikydamas mokslinį metodą – savo gyvenimo patirtis bandžiau paaiškinti mokslų (neuromokslų, neuropedagogikos, psichologijos, biologijos ir kitų) atradimais. Rašyti buvo be galo įdomu.
Kokių šalių autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Įvairių.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Jau įpusėjau rašyti knygą „Mokslas: kas tai“. Joje žmonėms suprantama kalba (taip noriu, nors nežinau, kaip išeis) noriu aprašyti, ką gali ir ko negali atlikti mokslas, kaip atskirti gerą mokslą nuo pseudomokslo, kaip aiškiau suprasti sudėtingą ir nuolat kintančią realybę, kaip tikriau mąstyti ir gyventi chaotiškame pasaulyje, kaip mokslinį metodą keičia dirbtinis intelektas, kodėl tiesa tokia ribota, o kvailybė ir gandai tokie „veržlūs“ ir kt.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Manau, rytoj baigsiu skaityti M. Shermer knygą “Why People Believe Weird Things” („Kodėl žmonės tiki keistais, netikrais dalykais“). Aš vienu metu skaitau po kelias knygas. Renkuosi dažnai labai atidžiai, bet dar dažniau pradėjęs skaityti ir vėl padedu į lentyną, nes šiek tiek „nusiviliu“. Labai geras knygas perskaitau po kelerių metų. Kai buvau jaunas, to niekaip nebūčiau galėjęs daryti, o dabar aiškiai suprantu, kad gerą knygą gali skaityti ir skaityti iš naujo, nes vis iš naujo atrandi ir nustembi, nes ją ir skaitai vis kitoks, gal net ir labiau patyręs.
Grafai Kosakovskiai ir jų bibliotekos
Grafai Kosakovskiai ir jų bibliotekos
2024 m. kovo 26 d. 17.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyks Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tyrėjos Jadvygos Misiūnienės paskaita „Grafai Kosakovskiai ir jų bibliotekos“. Tai paskutinė edukacinės programos ciklo „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ paskaita.
Pasak lektorės, grafų Kosakovskių asmeninė biblioteka yra bene didžiausia iš buvusių dvarų bibliotekų Lietuvoje, išlikusių iki mūsų dienų. Spėjama, kad trijose šeimos rezidencijose – Vaitkuškyje, Lyduokiuose ir Varšuvos rūmuose – buvo apie 20 000 tomų knygų. Šiuo metu atpažinta 3231, daugiausia – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (90 proc.).
Biblioteką Vaitkuškio dvare, pagrindinėje grafų rezidencijoje, pradėjo kaupti jau pirmieji šio dvaro savininkai – Vitebsko vaivada Mykolas Kosakovskis ir jo žmona Barbora Ziberkaitė primo voto Tyzenhauzienė. Apie tai byloja jų rankraštiniai įrašai, herbiniai antspaudai, superekslibrisai. Labai vertingą biblioteką turėjo jų sūnus LDK didysis medžioklis Juozapas Dominykas Kosakovskis su savo apsišvietusia žmona Liudvika Potockyte. Stanislovas Feliksas Kosakovskis, LDK didžiųjų medžioklių sūnus, Rusijos diplomatas, dvaro slaptasis patarėjas, senatorius, paskutinis Lenkijos heroldijos pirmininkas, ne tik pagausino ir pertvarkė Vaitkuškio biblioteką pagal europinius kanonus, bet ir jo žmonos Aleksandros de Laval įsigytuose rūmuose Varšuvoje įrengė naują biblioteką. Jos pagrindą sudarė grafienės de Laval iš tėvų paveldėta biblioteka Sankt Peterbuge. Varšuvos ir Vaitkuškio rūmai ir bibliotekos atiteko vieninteliam grafų sūnui Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui, žinomam Lietuvos istorikui, genealogui, vienam gabiausių fotografijos meno pradininkų Lietuvoje. Jam mirus 1905 metais Kosakovskių rūmai Varšuvoje buvo parduoti, o biblioteką pasidalijo sūnūs. Jauniausiam Jonui Eustachijui po tėvo mirties atiteko Vaitkuškis, vyresnysis Mykolas Stanislovas, netoliese įsigijęs Lyduokių dvarą jame įsteigė nuosavą biblioteką, kuriai pradžią davė nemažas knygų rinkinys iš tėvo bibliotekos Vaitkuškyje.
Naujas tęstinio mokslo darbų leidinio „LMA Vrublevskių bibliotekos darbai“ tomas
Naujas tęstinio mokslo darbų leidinio LMA Vrublevskių bibliotekos darbai tomas
Išėjo naujas 2004 metais Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pradėto leisti tęstinio mokslo darbų leidinio LMA Vrublevskių bibliotekos darbai tomas.
2023-iaisiais buvo pažymėti keli Lietuvos kultūrai reikšmingi jubiliejai, sukaktys ir svarbūs įvykiai: minėjome 700-ąsias Vilniaus įkūrimo, 400-ąsias šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystės, 350-ąsias Chotino mūšio, 150-ąsias Felicijos Bortkevičienės gimimo metines, taip pat daug kitų sukakčių. LMA Vrublevskių bibliotekos darbuotojai prie jų prisidėjo naujais tyrimais, vertimais, parodomis ir kitais gražiais darbais.
Dvyliktasis LMA Vrublevskių bibliotekos darbų tomas irgi prisideda prie šių jubiliejų ir sukakčių minėjimo. Dr. Sigitas Narbutas jame skelbia savo naują tyrimą „350 metų herojinei poemai Viešpaties dešinės galybė“, o jame – naują prieš 350 metų Vilniuje išėjusios Andriejaus Grinkevičiaus lotyniškai parašytos poemos vertimą su gausiais istoriografiniais bei tekstologiniais komentarais.
Be šio straipsnio, naujame LMA Vrublevskių bibliotekos darbų tome skelbiamas istorikės Rasos Sperskienės tyrimas „Lietuviškų organizacijų ir partijų Rusijoje 1917–1918 m. politinės veiklos reikšmę atskleidžiantys dokumentai LMA Vrublevskių bibliotekoje“. Pasitelkusi šios bibliotekos Rankraščių ir Retų spaudinių skyriuose saugomą gausų lietuviškų organizacijų ir partijų Rusijoje 1917–1918 m. istorijos dokumentų aruodą, taip pat pasirėmusi mokslinių tyrimų ir dokumentų publikacijomis, mokslininkė atskleidžia daugiabriaunę lietuviškų organizacijų veiklą, siekiant Lietuvos nepriklausomybės.
Pasirėmusi Retų spaudinių skyriaus proveniencijų kartoteka, internetiniu Bibliotekos katalogu bei Rankraščių skyriuje saugomu archyviniu 1943 metais Vlado Drėmos parengtu senųjų spaudinių katalogu, dr. Daiva Narbutienė straipsnyje „Ivano Luckevičiaus gudų muziejaus senųjų knygų paveldas“ kiekybiniu ir teminiu-tipologiniu aspektais aptaria iš šio muziejaus perimtas XV–XVIII a. knygas, šiandien saugomas Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fonduose. Kartu skelbiamas identifikuotų leidinių sąrašas.
Šiame „Darbų“ tome skelbiama mokslinė šaltinio lenkų kalba publikacija „1774–1818 m. Vilniaus bazilijonų vienuolyno spaustuvės spaustuvininkų sąrašai ir sutartys“. Dokumentas saugomas Ukrainos centriniame valstybiniame istorijos archyve Lvive. Jo nuorašą su įvadu lietuvių ir anglų kalbomis parengė Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojos Irena Katilienė ir dr. Ina Kažuro.
2023-ieji pažymėti dar viena gražia sukaktimi: prieš šimtą ir septyniasdešimt metų gimė vienas svarbiausių XIX a. lietuviškosios knygos spaustuvininkų – Otas fon Mauderodė (Otto von Mauderode, 1852–1909). Šia proga Bibliotekoje gegužės 30 – birželio 30 dienomis veikė paroda, kurios rengėjos – dr. Alma Braziūnienė ir dr. Kotryna Rekašiūtė – skyrelyje „Iš Bibliotekos rinkinių“ aptaria Bibliotekos parodoje eksponuotus leidinius.
Skiltyje „Bibliopolio lobynas“ dr. A. Braziūnienė pristato Bibliotekoje saugomus Brauno ir Hogenbergo atlasuose 1582–1623 m. išspausdintų panoraminio Vilniaus plano Vilna Litvaniae metropolis originalius egzempliorius ir pirmą sykį istoriografijoje aptaria vėlesnius šio plano sekinius (perdirbinius). Šis miestovaizdis pravers būsimoms Lietuvos knygos ir mokslo muziejaus Bibliopolis parodoms.
Skyriuje „Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 2022 metais“ pateikiama mokslinės sekretorės Leokadijos Kairelienės parengta Bibliotekos veiklos ataskaita. Atskirai skelbiamas Bibliotekos darbuotojų 2022 metų publikacijų sąrašas, sudarytas bibliografės Vaidos Juodėnienės, taip pat Loretos Glebavičiūtės parengta Bibliotekos veiklos kronika ir V. Juodėnienės surinkti bibliografijos duomenys apie Biblioteką 2022 metų žiniasklaidoje.
Nuoširdžiai dėkojame šio leidinio tekstų autoriams ir mokslinių straipsnių bei šaltinio publikacijos recenzentams už vertingas įžvalgas ir naudingus patarimus.
Naująjį leidinį galima įsigyti Bibliotekos abonemente, jis pasiekiamas ir internete.
Daiva Narbutienė, atsakomoji redaktorė
Sveikinimai Latvijos universiteto Akademinės bibliotekos 500 metų jubiliejaus proga
Sveikinimai Latvijos universiteto Akademinės bibliotekos 500 metų jubiliejaus proga
XVI a. pradžią žymi daug svarbių įvykių. Tie įvykiai jau yra tapę neatsiejama mūsų ir kaimyninių valstybių kultūrinės tapatybės dalimi. 1517 m. Prahoje Lietuvos humanistas Pranciškus Skorina pradėjo spausdinti Biblijos vertimą į bažnytinę slavų kalbą ir tapo rytų slavų spaudos pradininku. 1522 m. Vilniuje jis išspausdino „Mažąją kelionių knygelę“ ir pelnė Lietuvos spaudos pradininko laurus. 1524 m. Rygoje Martyno Liuterio patarimu buvo įsteigta Magistrato biblioteka, tapusi visų Latvijos bibliotekų pramote. 1525 m. Vokietijoje buvo išspausdinta ir pirmoji knyga latvių kalba. Vienalaikiai įvykiai rodo gražų prasmingą dalyką: Latvija ir Lietuva, Ryga ir Vilnius vienu metu tapo Gutenbergo galaktikos dalininkėmis. Mūsų dienas pasiekusi Magistrato bibliotekos dalis dabar saugoma Latvijos universiteto Akademinėje bibliotekoje. Ši atminties institucija savo istorijos pradžią pamatuotai regi 1524-uosiuose. Šia proga kovo 6 d. Rygoje buvo surengtas iškilmingas šios bibliotekos įkūrimo 500 metų minėjimo renginys. Kartu su kitais svečiais kolegas su jubiliejumi pasveikino LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas ir mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė. Iškilmių metu buvo galima susipažinti su LU Akademinės bibliotekos lobynu – seniausiomis ir vertingiausiomis rankraštinėmis ir spausdintinėmis knygomis. Tarp jų – XV a. antroje pusėje sukurtu Rygos mišiolu, kitados puošusiu Katedros altorių, ir antruoju Viljamo Šekspyro raštų leidimu. Plurimos annos, Collegae doctissimi, plurimos annos, Alma Bibliotheca!
Direkcijos informacija
Tinklaraštininkė Lina Girčytė-Juškė apie knygas
Tinklaraštininkė Lina Girčytė-Juškė apie knygas
Asmeninio archyvo nuotrauka
Lina Girčytė-Juškė gerai pažįstama knygų mylėtojams. Tai viena populiaraus tinklaraščio „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ įkūrėjų ir autorių. Aistringa skaitytoja, knygynų ir bibliotekų lankytoja Lina kartu su klasės drauge prieš keturiolika metų sugalvojo ir pradėjo dalintis tuo, ką perskaitė, kokius įspūdžius paliko knyga. Jei užsienyje knygų tinklaraščiai jau seniai įprastas dalykas, tai Lietuvoje tuomet buvo unikali naujovė.
Didelę savo laisvalaikio dalį skirianti skaitymui, apžvalgų, komentarų rašymui Lina gali džiaugtis, kad sėkmingai gyvuojantis, gerą vardą pelnęs tinklaraštis jau buria ne tik skaitytojus, bet ir autorius, vertėjus, leidėjus. Pasitikėjimą ir autoritetą liudija dalyvavimas „Metų balso“, leidyklos „Alma Littera“ rengiamo suaugusiųjų literatūros vertinimo komisijų darbe.
Sėkmės formulių tinklaraščio apie knygas „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ (https://knyguziurkes.com/) kūrėjos sako neturinčios, knygas renkasi laisvai. Svarbiausia – nuoširdžiai pasidalinti savo mintimis, patirtimis, atradimais su bendraminčiais, padiskutuoti.
„Džiaugiuosi, kad leidžiama vis daugiau gerų ir prasmingų knygų, norisi spėti jas perskaityti“, – žaviai šypsodamasi sako Lina Girčytė-Juškė.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man atrodo, knyga vertinga, kai skaitytojas knygoje randa, ko ieško, ko tikisi. O tai gali būti patys įvairiausi dalykai. Knyga gali ir atverti naujus pasaulius, ir praturtinti, ir nustebinti, ir sukrėsti, bet taip pat – prajuokinti, nuraminti, padėti pabėgti nuo darbų ir kasdienybės, pailsėti.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Rekomenduoti vieną knygą yra pats sunkiausias darbas. Susilaikysiu.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Tikrai kartais tenka knyga ką nors paramstyti, už knygos arba knygoje ką nors paslėpti.
Ar skaitmeninės knygos konkurentės spausdintoms?
Nežinau, gal ne? Aš pati esu popierinių knygų mėgėja, kuri į lagaminą geriau įgrūs knygą, nei batus, bet vis dažniau, kai knyga labai stora, nepatogu ją laikyti, pagalvoju apie skaitmeninę. Manau, tokia yra knygos evoliucija. Tiesiog keičiasi knygos forma, ir galbūt svarbiau yra galvoti apie skaitymo skatinimą apskritai, o ne liūdėti dėl pasikeitusio pasaulio. Vargu, ar kas nors dabar būtų labai didelis popierinės enciklopedijos gerbėjas. Man patinka vartyti enciklopediją šiaip sau, atrasti, ko nežinojau, bet kai greitai reikia informacijos, tikrai naudojuosi skaitmenine.
Aš labai mėgstu audioknygas, o jos taip pat lyg ir konkurentės popieriui. Bet man jos padeda skaityti tada, kai neturiu galimybės laikyti knygą rankose. Pradėjus klausyti audioknygų, man nebe taip nuobodu kuistis privalomuose buitiniuose darbuose, nebe taip pikta stovėti kamščiuose, net smagu ilgose kelionėse, prieš kurias reikia iš anksto pasirūpinti, kad būtų ką klausyti.
Iš kitos pusės, visada pagalvoju, kad tapome siaubingai priklausomais nuo elektronikos, o norint ją nugalėti tereikia išjungti elektrą. Tad gal visai neblogai pasaulio pabaigai lentynoje turėti popierinę knygą.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Mano karta kuo puikiausiai atsimena laikus, kai popierinė knyga buvo vienintelis įmanomas šaltinis. O nepriklausomybės pradžioje net ir to vienintelio šaltinio nebūdavo – atsimenu, naujų vadovėlių dar nėra, mokytoja dėsto istoriją iš galvos, geriausiu atveju atneša kokį lapą atsišviesti. Kartų labai nesureikšminu. Visos kartos galvoja, kad jie – geriausia karta, o joms taip galvojant gyvenimas važiuoja pirmyn.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neturiu tokios knygos. Nebent gal močiutės maldaknygės, bet, manau, niekas jos ir neprašys, nes nelabai apie ją žino.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Šiuo metu aktualiausias populiariosios psichologijos žanras tema „kaip užauginti žmogų“. O šiaip, tikriausiai skirtingiems gyvenimo etapams būtų skirtingas žanras.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Kuo toliau, tuo daugiau skaitau lietuvių autorius! Užpernai bandžiau skaičiuoti, kiek kokios šalies autorių perskaičiau, bet mečiau šitą užsiėmimą. Kas yra J. M. Coetzee – pietų afrikietis ar australas? O Kazuo Ishiguro – britas ar japonas? Abdulrazak Gurnah – tanzanietis ar britas? Bergždžias darbas skaičiuoti. Mėgstu visus, kurie gerai rašo, bet stengiuosi skaityti kuo įvairesnių tautybių rašytojus.
Jeigu pati rašytumėt, apie ką būtų knyga?
O rašytojai ne apie save rašo?
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Vakar baigiau skaityti Dalios Leinartės „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ ir perskaičiau pirmąjį Alvydo Šlepiko knygos „Namas anapus upės“ apsakymą. Taip pat skaitau Laimanto Jonušio parengtą knygą „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“ ir šiandien prieš miegą pradėsiu Albos De Cespedes „Uždraustasis sąsiuvinis“. Klausau Paul Auster 37 valandų trukmės audioknygos „4 3 2 1“. Liko 7 valandos klausymo.