Apie karjerą kitu kampu

Apie karjerą kitu kampu

2024-04-22

Šiuolaikinėje visuomenėje ilgą laiką vyravęs įsivaizdavimas ir nuostata, kad gerą gyvenimą garantuoja išsilavinimas ir profesija, nebegalioja: išsilavinimas negarantuoja tinkamo darbo, profesija neapsaugo nuo skurdo ir net gerai apmokamas darbas nebūtinai padės išvengti nepasitenkinimo ir depresijos. Tai svarbu žinoti ne tik jauniems, besirenkantiems savo kelią.
Pasirinkimo gairės svarbu ir tiems, kuriuos ištiko tapatumo sumaištis, nebėra vidinės motyvacijos, aktyvumo ir lankstumo. Gal vis dėlto įmanoma keistis, nepaisant amžiaus?
Apie visa tai remdamasis moksliniais tyrimais, bet neakademiškai, nuoširdžiai pataria prof. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių mokslų centro direktorius, Bibliotekos bičiulis.


Dr. Austėjos Landsbergienės mintys apie knygas

Dr. Austėjos Landsbergienės mintys apie knygas

2024-04-19

Monikos Požerskytės nuotrauka

Dr. Austėja Landsbergienė – socialinių mokslų daktarė, edukologė, kontekstinio ugdymo pradininkė, darželio „Vaikystės sodas“, mokymo įstaigos „Karalienės Mortos mokykla“, ikimokyklinio ugdymo padalinio Rygoje „Six Senses International Preschool“ steigėja. Konsultuoja švietimo klausimais, yra tarptautinių mokyklų švietimo vertinimo tarybų narė, moterų universiteto „WoW“ dėstytoja, knygų, straipsnių vaikų lavinimo ir auginimo temomis autorė. Dr. Austėja Landsbergienė dalyvauja LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, ES projektuose, yra nuolatinė konferencijų The International Academic Forum (IAFOR), National Association for the Education of Young Children (NAEYC) pranešėja, dalyvauja daugelyje konferencijų Lietuvoje.

Remdamasi savo ir žymių užsienio mokslininkų, tokių kaip Dr. Scott Barry Kaufman, Sir Ken Robinson empiriniais tyrimais, dr. Austėja Landsbergienė pradėjo kurti ugdymo sistemą, kuri atitiktų XXI a. vaikų poreikius: aiškios struktūros, suteikiančios kūrybinę laisvę, sudarančios sąlygas sąmoningai mokytis, kurti nenuspėjamame, nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Kontekstinio ugdymo sistema atsirado ieškant teorijos ir praktikos dermės, taikant ir tobulinant aktyvaus ugdymo metodus, prisitaikant prie XXI a. poreikių bei iššūkių.

Dr. Austėja Landsbergienė 2016 m. išrinkta Lietuvos metų moterimi, 2022 m. – Metų moterimi verslo nominacijoje, už verslo pasiekimus pelniusi savo šalies ir užsienio apdovanojimų.

„Tikiu, kad gražiam pasauliui kurti nėra nieko labiau tinkamesnio už švietimą. Esu mama, žmona, dukra, sesuo ir verslininkė, bet didžiausią pasididžiavimą jaučiu prisistatydama mokytoja. Manau, kad nėra nuostabesnio ir prasmingesnio darbo, negu tas, kurį kiekvieną dieną, kiekvieną savo gyvenimo minutę dirba tikri pašaukimo pedagogai.“

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Mano nuomone, vertinga yra ta knyga, kuri priverčia tave augti. Žinoma, yra daugybė knygų, kurios pelno įvairiausius apdovanojimus ir yra vertinamos literatūros specialistų, mokslininkų, tačiau turbūt ne vienas pažįstame žmogų, kuris perskaitė Nobelio literatūros premijos laureato knygą ir ji nepaliko didžiulio įspūdžio, o perskaityta, pavyzdžiui, kokia nors P. Coelho knyga ėmė ir apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Tad sakyčiau, kad vertinga knyga yra ta, kuri mums palieka įspūdį ir priverčia mus augti. O kokia tiksliai ta knyga, jau priklauso ir nuo mūsų išsilavinimo, pomėgių, draugų rato ir t. t.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Dabar rekomenduočiau perskaityti Manto Adomėno knygą „Moneta & labirintas“. Manau, kad bibliotekos darbuotojai Lietuvoje turi domėtis lietuviška literatūra, lietuvių autoriais ir skatinti lietuvius skaityti lietuvišką literatūrą. Ši knyga tikrai labai įdomi, nepaprastai turtinga savo kalba ir turiniu. Tad kai kalbame apie vertingą knygą, šią knygą matau kaip tokią.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, per pandemiją – nuolat (juokiasi). Vis reikėdavo pakelti kompiuterį ir, kadangi knygų savo aplinkoje turiu daug ir visur, labai greitai susirinkdavau knygas ir naudodavau jas kaip kompiuterio stovą.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Duomenys, kuriuos renka leidėjai, rodo, kad atsiradus elektroninių knygų skaityklėms, buvo kilęs išgąstis. Tačiau dabar visi jau yra nusiraminę, nes popierinių knygų pardavimai netgi auga. Aš manau, kad teisingiau būtų sakyti, kad visos knygos yra partnerės, ne konkurentės. Juk mūsų interesas turėtų būti, kad žmonės kuo daugiau skaitytų ir tai darytų jiems tinkamiausiu būdu. Pavyzdžiui, aš labai panašiai ir klausau knygų, ir skaitau skaityklėje, ir skaitau popierines. Tačiau jei elektroninė ar audioknyga man labai patinka, visada nusiperku ir popierinę (juokiasi).

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Aš manau, kad tai labiau susiję ne su karta, o su žmogumi. Žinoma, tą žmonių kartą, kai J. Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, su knyga sieja ypatingas ryšys, nes tuomet atsirado skirtis tarp raštingo ir neraštingo, gebančio ir negebančio skaityti. Tačiau šiandien, kai visi žmonės turėtų skaityti ir suprasti tai, ką skaito, šis ryšys yra labiau asmeninis.

Kiekviena karta susiduria su naujomis technologijomis, kurios vis kelia grėsmę knygai. Pavyzdžiui, mano karta sakydavo, kad vaikai nebeskaito, nes žiūri televizorių. Dabar teigiama, kad vaikai nebeskaito, nes yra įnikę į telefonus. Tačiau vieni vaikai vis dėlto skaito ir skaito daug, o kiti – ne. Tarkime, aš net neprisimenu savęs žiūrinčios televizorių, ir mano vaikai skaito labai daug. Bet juk būna šeimų, kur abu tėvai labai mėgsta skaityti, tačiau vaikai tuo „neužsikrečia“. Tad, sakyčiau, kad tai labiau priklauso nuo šeimos, nei nuo kartos, ir nuo paties žmogaus – jo individualaus požiūrio, pomėgio ar net poreikio skaityti.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Aš apskritai nemėgstu skolinti knygų, nes po to reikia jas „žvejoti“. Esu paskolinusi jau labai daug knygų, ir jų man negrąžino. Tad dabar esu linkusi pasiūlyti nusifotografuoti patikusią knygą, kad vėliau žmogus pats galėtų ją įsigyti.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Turbūt nuotykių (juokiasi).

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Labai sunku į šį klausimą atsakyti. Britai ir amerikiečiai užima ganėtinai didelę mano skaitomų knygų dalį. Turbūt taip yra todėl, kad aš skaitau labai daug profesinės literatūros, o jos, pačios naujausios, daugiausiai išleidžia Jungtinė Karalystė arba JAV. Visose kitose šalyse tokios literatūros yra išleidžiama palyginti mažai, nes tiesiog auditorija yra per maža. Pavyzdžiui, Lietuvoje modernių švietimo knygų beveik nėra, tėvystės knygų taip pat labai mažai. Tuo tarpu kalbant apie JAV, tik spėk sekti naujienas ir gebėk atsirinkti gerą literatūrą nuo prastos. Tad sakyčiau, kad šių šalių autoriai yra ne tiek mėgstamiausi, kiek daugiausiai skaitomi. O kalbant apie mėgstamiausius – vėlgi, tai labai priklauso nuo knygos. Mano sąraše yra ir skandinavų, ir japonų, ir lietuvių, ir amerikiečių autorių, tačiau vienos šalies įvardinti negalėčiau.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Tegul tai būna paslaptis.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau nepaprastai įdomią knygą apie bendruomenes, parašytą žydų rabino. Joje pasakojama, kaip yra buriamos bendruomenės ir kodėl svarbu tai daryti. Man atrodo, kad mokykla yra labai panaši institucija bažnyčia. Seniau mokyklos su bažnyčiomis tarsi dalijosi atsakomybe. Pavyzdžiui, jeigu mokytojai nepastebėdavo, kad kažkam mokykloje yra sunku, tai turbūt pastebėdavo bažnyčioje patys bendruomenės nariai arba kunigai, pastoriai, rabinai – žmogus turėjo saugumo tinklą aplink save.

Šiuo metu yra labai daug rašoma apie bendruomenių nykimą ir susiskaldymą. Mes nebepažįstame kaimynų – nekalbu apie tai, kad sveikinamės ar nesisveikiname – mes nežinome, kuo jie gyvena, neiname skolintis vieni iš kitų daiktų, tapome individualistai. O moksliniai tyrimai rodo, kad individualistinėse kultūrose yra daug daugiau nerimo, daugiau vienišumo, daugiau vienatvės. Juk žmogus yra sutvertas būti su kitais.

Pradėjau labai domėtis šia tema, nes jaučiu, kad ir mokyklose yra daugiau susvetimėjimo: ne visi tėvai vieni kitus pažįsta, ne visada palaikome vieni kitus, nebūtinai suprantame mokytojus ar mokytojai supranta mus ir pan.

Beieškodama radau, kad tai yra viena iš itin rekomenduojamų knygų 2024 metais, tad iškart ją įsigijau ir pradėjau skaityti.


Pokalbis apie knygą

Pokalbis apie knygą Autizmas – dalis manęs

2024-04-17

Kartą viena mokytoja atvedė moksleivių klasę į Vrublevskių bibliotekoje vykusią ekskursiją. Dar prieš ekskursijos pradžią ji perspėjo bibliotekos gidę, kad vienas jos vaikų patenka į autizmo spektrą. Minėtas berniukas prasidėjus ekskursijai reiškė nepasitenkinimą: ką jie čia veikia, juk tuo metu turėtų mokytis klasėje… Vis dėlto įsibėgėjus ekskursijai jis iš salės galo, kur iš pradžių sėdėjo, persėdo į priekį, taip parodydamas akivaizdų susidomėjimą tuo, kas buvo pasakojama. Panašu, kad pavyko įrodyti, kad mokytis galima ne tik klasėje. Šis jo poelgis, anot gidės, buvo pats didžiausias jos ekskursijų metu sulauktas komplimentas.

Ši tiesiogiai su biblioteka susijusi istorija privertė susimąstyti ir paskatino pasidomėti, kuo gyvena į autizmo spektrą pakliūnantys žmonės, kokie kasdieniai iššūkiai juos lydi, kaip šiuos žmones priima visuomenė, kokie stereotipai vis dar gajūs ir kaip galime juos griauti.

Mūsų didžiam džiaugsmui šiemet Knygų mugėje buvo pristatyta Barboros Suisse ir Jurgitos Žalgirytės-Skurdienės knyga „Autizmas – dalis manęs“, kurioje surinktos 15 autistiškų suaugusiųjų, savais žodžiais pasidalinusių savo patirtimi, istorijų. Apie šią knygą ir pakvietėm pasikalbėti vieną iš jos bendraautorių  Barbora Suisse, kuri yra bendruomenių „Draugiški autizmui“ ir „Mes spektre“ įkūrėja ir autistiško vaiko mama.


Bibliotekos skaitytojų ir lankytojų dėmesiui!

Bibliotekos skaitytojų ir lankytojų dėmesiui!

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos kiemelis prie įėjimo iš T. Vrublevskio gatvės pusės nuo 2024 m. balandžio 16 d. iki rugsėjo 30 d. bus užrakinamas 18 val.

Šiuo metu (iki rugsėjo 30 d.) knygas grąžinti į knygomatą galima darbo dienomis 06.00–18.00 val. 

Direkcijos informacija


Prezidento padėka

Prezidento padėka

2024-04-12

2024 m. balandžio 11 d. Biblioteka sulaukė malonios staigmenos: ją pasiekė šilta J. E. Lietuvos Respublikos Prezidento dr. Gitano Nausėdos padėka už parodą „Nepažintas senųjų knygų pasaulis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų paveldas Vilniaus bibliotekose“. Jos atidarymo iškilmė surengta 2023 m. lapkričio 22 d., o paskutinius lankytojus ji priėmė 2024 m. kovo 31 d. Parodoje buvo eksponuoti dokumentai, saugomi trijose didžiausiose Lietuvos bibliotekose: Mokslų akademijos Vrublevskių, Nacionalinėje Martyno Mažvydo ir Vilniaus universiteto. Ją rengiant prisidėjo Lietuvos audiosensorinės bibliotekos ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus specialistai. Parodoje parodyti 107 knyginiai eksponatai, tarp jų – keli unikalūs dokumentai iš asmeninio dr. Gitano Nausėdos rinkinio, taip pat dr. Jauniaus Gumbio ir Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ kolekcijų. Gausūs lankytojai pamatė dokumentus, kitados priklausiusius Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų, Kosakovskių, Platerių, Oginskių, Huten-Čapskių, Lopacinskių ir Tiškevičių giminėms. Parodą praturtino 5 video pasakojimai ir Dvarų bibliotekų žemėlapis. Visuomenei buvo surengta nemažai paskaitų ir edukacinių renginių. Iš viso parodą aplankė, paskaitose ir edukaciniuose renginiuose dalyvavo daugiau kaip 10 tūkst. lankytojų.

Direkcijos informacija


Kasmetinė mokslinė konferencija Scientia et historia

Kasmetinė mokslinė konferencija Scientia et historia

2024-04-09

2024 m. balandžio 4–5 dienomis Vilniuje ir Kaune vyko kasmetinė mokslinė konferencija Scientia et historia, kurią rengė Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejumi ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Šiais metais konferencija buvo skirta iš Karaliaučiaus kilusio žymaus filosofo Imanuelio Kanto (1724–1804) 300 gimimo metų jubiliejui. Kanto veikalai turėjo didelę įtaką ne tik filosofijai (iki šių dienų), bet ir gamtos mokslų raidai XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje. Konferencija vyko dvi dienas: pirmoji diena buvo skirta filosofiniams ir sociologiniams, antroji – mokslo ir medicinos istorijos tyrinėjimams. Pirmąją dieną konferencija vyko Lietuvos kultūros tyrimų institute (Vilniuje), antrąją – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje (Kaune). Buvo perskaityta 40 pranešimų, parengta jų santraukų knygelė. Konferencijoje pirmą dieną dalyvavo 22, antrą dieną – 34 dalyviai ir pranešėjai.

Konferencijoje pranešimus skaitė ir LMAVB darbuotojos: Giedrė Miknienė „Prieš 100 metų parašyta: nacionalinė retrospektyvioji analizinė bibliografija, 1924 metai“ (perskaitė B. Railienė), Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė „Jono Basanavičiaus bibliografija – ir mokslo istorikams“ ir Birutė Railienė „Lietuvos medicinos istorija… ženkleliuose“.

Konferencijos programa ir santraukų knygelė paskelbta Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos internetinėje svetainėje: http://www.moksloistorija.lt/scientia-et-historia-2024/.

Pirmosios konferencijos dienos įrašas: https://www.youtube.com/playlist?list=PLzHbcEV9ptytmXHz0oz2-CGk0e2G8cXb2

Parengė dr. Birutė Railienė

Konferencijos dalyviai Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje.
Edvino Kričkovo nuotrauka.


Išminties tyrėjas. Imanueliui Kantui – 300

Išminties tyrėjas. Imanueliui Kantui – 300

2024-04-08

Imanuelio Kanto portretas. Dailininkas Friedrich Heinrich Bils (1801–1853)
Prieiga

 

2024 metais minime vieno iš žymiausių Apšvietos epochos filosofų – Imanuelio Kanto (Immanuel Kant, 1724–1804) 300-ąsias gimimo ir 220-ąsias mirties metines. Ši proga paskatino atsigręžti ir prisiminti šią ne tik Europai, bet ir Lietuvai reikšmingą asmenybę, apžvelgti svarbesnius jo parengtus ir filosofijos raidai įtakos turėjusius darbus, pristatyti I. Kanto sąsajas su lituanistika.

Kviečiame pasižiūrėti Kantui dedikuotą parodą ir pasiklausyti filosofui skirtų arba su juo susijusių žinomo lietuviškų raštų rengėjo Martyno Liudviko Rėzos (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1840) eilių.

Parodos ir tekstų autoriai: dr. Kotryna Rekašiūtė, dr. Timofej Murašov

M. L.  Rėzos eiles skaito dr. Sigitas Narbutas


Paroda iš Aleksandro Jogailaičio miesto

Paroda iš Aleksandro Jogailaičio miesto

2024-04-05

Laukdami, kol sutvarkytą kiemelį papuoš Žygimanto ir Barboros skulptūra, Bibliotekos žmonės nusprendė šią erdvę jau šiemet atverti dailės kūrinių parodoms. Šis sumanymas kilo Komunikacijos skyriaus darbuotojai Eglei Stasiukaitytei, jį palaikė Bibliotekos direkcija ir Panevėžio miesto dailės galerijos vadovai. Palaikymas virto susitarimu, ir štai, šiandien atidaryta pirmoji tokia paroda. Joje vilniečiai, sostinės svečiai ir Bibliotekos lankytojai susipažins su trijų menininkų: Eugenijaus Čibinsko, Juozo Lebednyko ir Marynos Handysh, darbais iš Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kūrinių kolekcijos. Pati kolekcija saugoma Panevėžio miesto dailės galerijoje. Atidarymo iškilmėje dalyvavo jos direktorius Egidijus Žukauskas ir grupė galerijos darbuotojų, gausus bibliotekininkų būrys. Atidarydamas parodą, Bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas susirinkusiems priminė istorinius Vilniaus ir Panevėžio ryšius, siekiančius 1504 m., kai didžiojo kunigaikščio Aleksandro rašte Ramygalos klebonui pirmąsyk paminėtas Panevėžys. Dėl to atidarytąją parodą galima laikyti simboliška dėdės Aleksandro dovana sūnėnui Žygimantui. Direktorius Eugenijus Čibinskas gražiai pristatė galerijos veiklą. Rankraščių skyriaus darbuotoja Rasa Sperskienė svečius supažindino su vertingais Panevėžio istoriją įamžinusiais dokumentais, saugomais LMA Vrublevskių bibliotekoje. Paroda jos kiemelyje veiks iki šių metų rugsėjo 30 d.
Maloniai kviečiame ją apžiūrėti!

Daugiau apie parodą ir kūrinių autorius

Vikos Petrikaitės nuotraukos


Paroda iš Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kūrinių kolekcijos

Paroda iš Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kūrinių kolekcijos

2024-04-04

LMA Vrublevskių bibliotekos kiemelyje prie naujojo įėjimo iš T. Vrublevskio gatvės pusės 2024 m. balandžio 4 – rugsėjo 30 d. veikia lauko keramikos kūrinių paroda iš Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kolekcijos.

Panevėžys žinomas savo išskirtiniu renginiu – Panevėžio tarptautiniu keramikos simpoziumu, kuris Aukštaitijos sostinę ir Panevėžio miesto dailės galeriją garsina ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ne veltui Panevėžys keramikos entuziastų dažnai vadinamas Lietuvos keramikos Meka.

Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų ištakos siekia XX a. devintą dešimtmetį. Pirmasis čia išbandyti akmens masės galimybių kuriant meninę keramiką atvyko Alvydas Pakarklis. 1983 m. Panevėžio stiklo fabrike buvo pradėti rengti lietuvių keramikų seminarai. 1989 m. padirbėti fabrike pirmą kartą buvo pakviesti ir kitų šalių menininkai. 1990 m. renginį organizuoti ėmėsi miesto Dailės galerija, bendradarbiaudama su Stiklo fabriku (vėliau AB „Panevėžio stiklas“), o nuo 2006 m. – su keramikos įmone „Midenė“.

Keramikos simpoziumai Panevėžyje tapo tradiciniu tarptautiniu renginiu ir jo prestižas vis auga. Tarptautiniuose simpoziumuose dalyvavo 186 menininkai iš 37 valstybių: Australijos, Austrijos, Airijos, Baltarusijos, Brazilijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Čekijos, Estijos, Graikijos, Indijos, Ispanijos, Italijos, Irano, Izraelio, Japonijos, JAV, Kanados, Pietų Korėjos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Naujosios Zelandijos, Norvegijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos, Suomijos, Švedijos, Šveicarijos, Taivano, Turkijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos. Simpoziumai ir jų įdirbis sudarė galimybę Dailės galerijai 2017 metais tapti Tarptautinės keramikos akademijos nare.

Panevėžio miesto dailės galerijoje sukaupta didelė tarptautinių keramikos simpoziumų kūrinių kolekcija. Joje – beveik 700 akmens masės keramikos kūrinių ir kompozicijų. Savita, vienintelė Baltijos šalyse tokio pobūdžio kolekcija atspindi ne tik lokalias ir pasaulines šiuolaikinio keramikos meno tendencijas, bet ir bendrus jų ypatumus, idėjas, vaizdinių specifiką, formų raidos dėsningumus.

Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kolekcija buvo pristatyta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Latvijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose, JAV. Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų tradicija reikšminga daugeliu aspektų: renginio gyvavimo pradžioje tai buvo išskirtinė galimybė lietuvių keramikams susipažinti su kitų šalių tradicijomis ir požiūriu, dabar galime teigti, kad šie simpoziumai įėjo į Lietuvos dailės istoriją. Jie suformavo ne vieno keramiko kūrybinę asmenybę, suteikė žinių ir galimybių, paskatino tobulėti.

Jau suorganizuoti 24 tarptautiniai simpoziumai. Kiekvienų metų simpoziumų kūriniai būna skirtingi, kartais besijungiantys į grupes pagal savo stilistiką, tematiką ar formas, kartais kardinaliai besiskiriantys. Temų įvairovė leidžia nesunkiai formuoti naujas ekspozicijas, kurias jungia bendra koncepcija. Šioje parodoje pristatomi 3 autoriai: Eugenijus Čibinskas (Lietuva), Juozas Lebednykas (Lietuva) ir Maryna Handysh (Ukraina).

Eugenijus Čibinskas
Dailininkas keramikas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys

Polinkį menui kūrėjas paveldėjo iš mamos. Domėjimosi keramikos pasauliu pradžia buvo vaikystėje šeimos turėti išskirtiniai moliniai indai. Eugenijaus kūrybą labiausiai įtakojo dailininkai Arvydas Pakarklis ir Rimas Vizgirda.

„Sąmoningi atsitiktinumai mane lydi nuo gyvenimo pradžios. Tada supęs pasaulis buvo pilnas dalykų, kuriems vaikiška sąmonė kurdavo įvairiausius pavidalus. Medžių išvartos, lauko akmenys, meldai tapdavo veiksmo vieta su įsivaizduojamais personažais, o mano vaizduotė jiems primesdavo įvairiausius scenarijus. Kuriant iš molio procesas vyksta atvirkščiai, objekto dar nėra. Yra tik nuojautos, mintys, vaizdai, kuriuos ir bandau išreikšti savo būsimame darbe. Daug įtakos turi ne tik mano pastangos, bet ir molio (akmens masės) savybės, degimo proceso nenuspėjamumas. Naudodamas tą pačią glazūrą, negali tikėtis to paties rezultato, pvz., atspalvio ar blizgumo“, – sako dailininkas Eugenijus Čibinskas, Panevėžio dailės galerijoje vedantis edukacinius užsiėmimus.

Juozas Lebednykas
Skulptorius, keramikas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys

Studijų metais jam dėstė garsūs Lietuvos skulptoriai Bronius Vyšniauskas, Gediminas Jokūbonis, Konstantinas Bogdanas, o diplominis darbas – skulptūra „Mūza“ – puošia Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos interjerą. Panevėžyje stovi du Juozo Lebednyko sukurti paminklai: 1863 m. sukilimo dalyviams ir aktoriui B. Babkauskui atminti.

Menininkas visą gyvenimą aktyviai dalyvauja parodose, simpoziumuose Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Olandijoje,Turkijoje, Vokietijoje. Gausų darbų kraitį sudaro vario reljefai, skulptūros, smulkiosios plastikos kūriniai iš bronzos, marmuro, granito visuomeninių pastatų interjerams ir eksterjerams, skulptūrinės keramikos kompozicijos, pastelės. Skulptoriaus kūrinių įsigijo Lietuvos dailės muziejus, JAV Baltieji rūmai, Panevėžio miesto krašto kraštotyros muziejus ir dailės galerija, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Ne kartą pelnęs parodų diplomus ir nominacijas, už nuopelnus Lietuvos dailei, ištikimybę kūrybai ir savito braižo puoselėjimą 2017 m. Juozas Lebednykas apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos „Auksiniu ženkleliu“. Sakoma, kad tai vienas svariausių įvertinimų, nes jį skiria negailestingiausi kritikai – kolegos menininkai.

Maryna Handysh
Ukrainos menininkė, Tarptautinės keramikos akademijos (International Academy of Ceramics) narė

Baigusi studijas Kijevo taikomojo meno ir dizaino institute, taip pat Lvivo nacionalinėje meno akademijoje menininkė nuolat dalyvauja parodose, simpoziumuose. Jos kūrinių įsigijo muziejai ir privatūs kolekcininkai Ukrainoje, Čekijos Respublikoje, Italijoje, Lenkijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje.

„Man įdomiausias pasąmonėje kylančių vaizdų, jausmų, išgyvenimų virtimo materialiu kūriniu procesas. Eksperimentuoju, derinu skirtingas medžiagas ir technologijas“, – sako Maryna Handysh.

Naujausius kūrinius menininkė eksponavo keramikos darbų parodoje „Zoo Zoom II“, surengtoje Kijyve 2023 m. Parodos tema – stabilumo simboliai mus supančioje gamtoje. Šalyje vykstant karui, kai žmonės apimti skausmo, baimės ir emocinio nuovargio, menininkai savo darbais siekė parodyti, kad gyvosios gamtos pasaulis niekur nedingo, liko artimas kiekvienam ir gali sustiprinti šiuo sunkiu metu, kaip svarbu išsaugoti, neleisti karui nuslopinti gebėjimo džiaugtis visomis gyvybės apraiškomis: paukščių, gyvūnų, žuvų pasauliu.


Ką didikų knygos kalba apie jų savininkus: Vilniaus universiteto bibliotekos atvejis

Ką didikų knygos kalba apie jų savininkus: Vilniaus universiteto bibliotekos atvejis

2024-04-02

2024 m. kovo 5 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vyko prof. Arvydo Pacevičiaus paskaita „Ką kalba didikų knygos apie jų savininkus: Vilniaus universiteto bibliotekos atvejis“ iš ciklo „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“.

Ką išlikusios knygos byloja apie savininkų (Sapiegų, Radvilų, Oginskių ir kt.) turtus, socialinę padėtį, intelektinius poreikius, kilnumą, bendruomeniškumą, dosnumą? Ar esama emocijų, kasdienybės kultūros ženklų? Šiuos ir kitus klausimus, susijusius su proveniencijų, egodokumentinių marginalijų studijomis, buvo skirta paskaita. Joje klausytojams paminėti ir išblaškyto Lietuvos didikų dokumentinio paveldo, saugomo Helsinkyje, Minske, Sankt Peterburge, atvejai.