1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertinga atrodo ta knyga, kuri suteikia galimybę mąstyti, galvoti. Nemėgstu pramoginio skaitalo: neskaitau moteriškų romanų ar dabar populiaraus fantasy stiliaus. Ir komedijų nežiūriu – nei kine, nei teatre. Noriu, kad knygos ir menas duotų man peno apmąstymams, verstų galvoti, suteiktų naujų žinių, neleistų nurimti. 

2. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Būtų šaunu, jei bibliotekos darbuotojai perskaitytų mano knygą „Be „geležinės“ uždangos“. Tokiu pavadinimu ji buvo išleista Baltarusijoje, Rusijoje ji vadinasi „Lagerio broliai. Kur išėjo Rytų Europa“. Šiam projektui man prireikė penkerių metų. Jei būčiau žinojusi, kad jį bus taip sunku įgyvendinti, galbūt nebūčiau pradėjusi. Bet tai buvo nežinančio drąsa – nežinančio, su kokiais sunkumais teks susidurti. Mano sumanymas buvo aplankyti buvusias Rytų ir Centrinės Europos šalis (jas dar vadino „socialistiniu lageriu“, todėl ir pavadinime liko žodis „lageris“) ir pažiūrėti, kaip pasikeitė gyvenimas praėjus 25–30 metų po „geležinės uždangos“ kritimo. Buvau susitikusi su prezidentais, ministrais pirmininkais, verslininkais, kultūros žvaigždėmis, mokytojais ir net su Bulgarijos caru. Patirtis, kurią mes visi išgyvenome žlungant Tarybų Sąjungai, socialistinei sistemai, žinoma, skaudi, bet kartu ir įdomi, nes tai buvo esminis istorinis lūžis. Dabar išgyvename naują.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kartais ant knygos pasidedu puodelį kavos 😊. Tačiau tai mano vienintelė knygų „nuodėmė“. Viena iš mano senelių buvo neraštinga, tačiau labai vertino išsilavinimą ir padarė viską, kad keturi jos vaikai galėtų mokytis, nors po karo buvo labai sunkūs laikai. Mokslas ir knygos mūsų šeimoje visada buvo besąlygiškos vertybės. Duonos ir knygų negalima išmesti. Toks požiūris į knygas – pagarbus, beveik šventas – liko man visam gyvenimui.

4. Ar skaitmeninės knygos – spausdintų knygų konkurentės?

Manau, taip. Bet šito bijoti nereikia, nes svarbiausia knygoje – turinys. Aš jau daugelį metų naudojuosi elektroninėmis knygomis ir esu labai patenkinta. 12 metų gyvenau Kinijoje, kur knygos rusų kalba visada buvo problema. Iš gimtinės veždavausi lagaminus knygų. Kai atsirado skaitmeninės knygos, problemos nebeliko: galima atsisiųsti daug knygų vienu metu. Ir lagaminui palengvėjo 😊. Daugelis sako, kad jiems patinka jausti popierinę knygą – verčiamų lapų šlamesį, spaustuvės dažų kvapą. Šiuo atžvilgiu aš nesu sentimentali, man tai ne taip svarbu, kaip skaitomos knygos turinys. Tačiau yra tokių knygų, kurias skaitau tik spausdintas, elektroninės man nepriimtinos. Tai eilėraščiai. Ir, žinoma, meno albumai su nuotraukomis. 

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą

Man atrodo, kad taip, kartų skirtumai knygų atžvilgiu egzistuoja. Mane auklėjo, kad knyga – didelė vertybė, ir kad reikia daug skaityti, kad tik skaitydamas knygas tapsi intelektualiu, protingu žmogumi. Dabar tam paprieštaraučiau, bet nėra prasmės: užaugau su didele meile skaitymui. Mano vaikystėje kiekviena šeima kaupė namų biblioteką, ir manoji nebuvo išimtis. Turėjome daug knygų. Ir kai paveldėjau jas iš mamos, didesnę jų dalį parsivežiau namo. O tas, kurių nepervežiau, atidaviau miesto bibliotekai. Tikrai žinau, kad knygų išmesti negalima. Jei dėl kokių nors priežasčių jų nebereikia, turite atiduoti į geras rankas. Beje, Minske gyvuoja puiki iniciatyva „Knygai – antrą gyvenimą“. Dabar daugelis atsisveikina su bibliotekomis, kurias rinko jų tėvai, o šis projektas tokias bibliotekas priima, knygas rūšiuoja ir perduoda tiems, kuriems knygų reikia – kaimo bibliotekoms, vaikų, senelių namams ir t. t. Mano manymu, tai labai gera iniciatyva, ir, be to, paliečia knygų vertę. Mano ir vyresnės kartos žmonės tikrai negali knygų išmesti. Dabar, man atrodo, pasikeitė požiūris į skaitymą. Nepaisant to, kad dauguma leidyklų mieliau spausdina ilgus romanus, dabartiniam laikui, manau, labiau tinka trumpi apsakymai. „Klipinis“ mąstymas – tiesa, daugelis nebemoka skaityti ilgų tekstų. Todėl ir knygų vertė, manyčiau, mažėja. Rašytojų tapo tiek daug, kad visiems tiesiog nebeužtenka skaitytojų, pasiruošusių skirti savo laiką ir jėgas šiam darbui – knygų skaitymui. Nes skaitymas yra savotiškas darbas. Ir, žinoma, savišvieta. Didelės namų bibliotekos liko praeityje. Užeikite dabar į jaunų žmonių butą – ar pamatysite ten biblioteką? Dažniausiai ne. Tačiau dabartinis laikas – veržlus, draskomas, nervingas – paliečia visus. Neseniai nutariau vėl perskaityti „Aną Kareniną“ ir – nepatikėsite! – neįveikiau nei pusės. Labai įdomu, prabangiai parašyta, bet kaip lėtai ten viskas vyksta!..

6. Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Tokios knygos nėra, draugui duočiau skaityti bet kurią knygą iš savo bibliotekos.

7. Kokio žanro knygos būtų verta jūsų biografija?

Man atrodo, kad bet kokią biografiją galima parašyti beveik bet kokiu žanru – viskas priklauso nuo to, kokius įvykius autorius nori pabrėžti. Mano gyvenimas (ir, atitinkamai, biografija) galėtų būti drama – buvo jame sunkių epizodų, galėtų būti nuotykių romanas – keletą kartų priėmiau drastiškus (daugelis sakė, kad nuotykių kupinus) sprendimus ir kategoriškai pakeičiau savo gyvenimą, bet galėtų būti ir romanas moterims – sentimentalumo jame pakanka.

8. Kokios šalies autoriai mėgstamiausi?

Šalis, iš kurios kilęs autorius, reikšmės neturi. Svarbus tik knygos turinys.

9. Kokią knygą rašote šiuo metu?

Šiuo metu dirbu prie knygos apie didžiąją baleriną Mają Pliseckają. Kuri, beje, Lietuvai nesvetima: jos mama Rachilė Messerer gimė Vilniuje. Majai Pliseckajai ir jos vyrui Rodionui Ščedrinui suteikta Lietuvos pilietybė, jie turėjo namą netoli Trakų, kuriame ilgą laiką gyveno.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Visos knygos, kurias skaičiau pastaraisiais mėnesiais, susijusios su Maja Pliseckaja ir baleto istorija. Kai dirbi su negrožinės literatūros žanru, kaip aš, norint parašyti vieną knygą, reikia perskaityti daugelį kitų. Todėl skaitau knygas, senus laikraščius ir žurnalus, imu interviu iš žmonių, kurie ją pažinojo, kartu šoko. Labai įdomus procesas.