Gamtininko, rašytojo Selemono Paltanavičiaus mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Selemonas Paltanavičius – Lietuvos gamtininkas, aplinkosaugininkas, rašytojas, fotografas, radijo ir televizijos laidų vedėjas, LRT „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvis. Turbūt labiausiai gamtą jaučiantis prozininkas rašo vaikams, jo pasakojimai lengvi ir skaidrūs, o tekstai faktų tikslumu nenusileidžia žinynams. Rašytojų sąjungos narys S. Paltanavičius – 103 knygų autorius, P. Abukevičiaus, P. Mašioto, Č. Kudabos premijų laureatas, apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, 2022 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
„Gamtininko kelio aš nesirinkau ir juo būti niekada nesvarsčiau – atrodo, kad aš tokiu gimiau, nes man, kiek tik save atmenu, niekas kitas be gamtos nerūpėjo. Manau, kad prie to labai prisidėjo mano tėvai, trys vyresnieji broliai ir namų, esančių prie pat Kazlų Rūdos girios, aplinka. Joje tapti gamtininku buvo taip paprasta – viskas buvo čia pat, greta, reikėjo tik skaityti, mokytis ir degti noru. O to noro buvo labai daug,“ – sako rašytojas. 2023 m. S. Paltanavičius įgyvendino nuo vaikystės lydėjusį sumanymą – išleido knygą visai šeimai apie legendinį Lietuvos gamtininką, profesorių T. Ivanauską „Tadukas, Tadas ir Svajonių paukštė“.
Gamtininkas yra pasakojęs, kad pirmoji jo perskaityta knyga buvo zoologijos vadovėlis. Jis tiki, kad vaikams gamta įdomi, tik reikia mokėti apie ją pasakoti, sudominti, įžiebti norą pažinti. Keliaudami, stebėdami, bandydami suprasti vaikai tikrai taps gamtos draugais – saugos, niekada neskriaus, gins ir mylės.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Būtų paprasta atsakyti, jeigu… Aš biologas iš prigimties, didžioji dalis mano knygų yra dalykinės, o kitos (vadinkim jas nemokslinėmis) – taip pat apie gamtą ar netoli jos. Taigi, man vertinga originali gamtinė knyga. O kitos knygos man brangios tos, kurios moko. Būtent aš skaitau jas lyg ir ne tam, kad mokyčiausi, o jos moko… Tai didelis autoriaus menas, ir tokioje knygoje mane žavi viskas: autoriaus menas, o po to – ir turinys.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Ko gero, nėra vienos tokios knygos… Manau, kad visiems būtina perskaityti A. Munthe „Knygą apie san Mikelę“, A. de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“… gal dar ką nors. Aš dažnai skaitau apie Trolius Mumius, Pūkuotuką… kiek ten išminties!
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Suprantu klausimą… Matyt, kad ne. Man knyga yra kažkaip svarbi, lyg gyva, aš niekada knygose nieko nebraukau, nerašinėju, nelankstau… Man knyga yra KNYGA.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Klausimas man, kaip rašytojui, yra „su barzda“ – prieš porą dešimtmečių vis gąsdindavo: ką darysite jūs, rašytojai, kai bus tik skaitmeninės knygos? Tada sakydavau: „Jūs knygas nors ant sienų spausdinkite, bet jas kažkas turi parašyti.“ Taigi, pirma atsiranda tekstas, jis redaguojamas, maketuojamas… Jei tai knyga vaikams – iliustruojamas. O po to knygos kelias pas skaitytoją gali būti visoks, tebūnie ir skaitmeninis. Juk nemažai knygų gyvena „dvigubą“ gyvenimą, yra ir tradicinės, ir skaitmenintos. Dar virtę audioknygomis, išleistos brailio raštu, pagaliau – perrašytos supaprastintai, suprantamai siauresnėms skaitytojų grupėms. Visos jos knygos. Ir vargu ar gali būti konkurentėmis.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Žinoma, kiekviena karta turi savo santykį su knyga. Jį diktuoja, apibrėžia knygos prieinamumas, vertė. Bet ne tik tai. Mano kartoje knyga buvo tik iš dalies prieinama, nes visas pasaulio palikimas ir visa pasiūla mūsų nepasiekė. Apie jas galvojome, svajojome, kad kada nors ateis diena… Ji atėjo, o mes pamatėme, kad tų knygų yra tiek daug, kad jų perskaityti… ką ten perskaityti, net pavartyti nespėsime. Bet smagu susitikti su tuo, ko negalėjai turėti…
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Čia jau svarbu, koks yra draugas… Aš su geru savo draugu tikrai pasidalinčiau bet kuria knyga. Taip, turiu sau labai brangių, kurios mane lydi visą gyvenimą. Viena tokių – vaikiška knygelė su profesoriaus Tado Ivanausko autografu, kurią gavau prieš 53 metus. Štai ji „gyvena“ kartu su manimi.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nežinau – kokio nors linksmo… gal komikso. Arba pasakos, kurioje leidžiama viskas, bet būtinai sakoma tiesa.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Kaip minėjau, dauguma mano knygų dalykinės (biologija, ornitologija…), todėl jos – vokiečių autorių. O visa kita, ką skaitau „tarp gamtos knygų“, neturi tautinės priklausomybės… gali būti graikų (kaip N. Kazantzakis), švedų (kaip jau minėtas A. Munthe) ar čekų (na, žinoma, J. Hašekas…).
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Dabar ant darbo stalo – vaikams skirtos knygos rankraštis. Susitinku su juo kasdien, gyvenu. Apie ką jis? Niekada to nepasakoju, visada sakau: susitiksime knygoje ir pamatysime…
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Mano skaitymas labai kryptingas – studijuoju tai, nuo ko pradėjau – paukščius. Neseniai gavau dovaną – 8 pasaulio paukščių knygas, dabar „lopau“ savo žinių spragas. Džiaugiuosi ką tik perskaitęs Jono Polovinsko-Budrio knygą apie Lietuvos kontržvalgybą pirmaisiais atgimusios Lietuvos metais (turiu omenyje 1920-uosius) – tokios knygos man yra labai vertingos. Kitkam nelabai lieka laiko…