Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertės matavimas, mano manymu, yra subjektyvus. Kiekviena knyga vertinga tiek, kiek ji atliepia skaitytojo pasaulėžiūrą ar tiesiog atsako į jam tuo metu aktualius klausimus. Galima pradėti skaityti labai rekomenduojamą ar kitaip viešai įvertintą knygą ir greitai ją numesti į šalį tik todėl, kad jos turinys tuo metu yra visai svetimas. Ar knyga yra mažiau vertinga, nes literatūros kritikai jos tinkamai neįvertino? Manau, ji bus vertinga, jei kažką padarė laimingesniu. Todėl nesijuokiu nei iš erotinių romanų žanro, nei iš P. Coelho kūrybos, kaip tai įprasta daryti įvairiuose komentaruose. Kiekvienas kūrinys nusipelnęs turėti savo auditoriją. Žinoma, turi būti kažkokie standartai, pagal kuriuos būtų galima objektyviau vertinti pačią kūrinio kokybę. Mėgstu kiną ir matau daug paralelių su knygomis. Galime eiti į kino festivalius ir pasimėgauti „art house“ kinu, ir galime savaitgalį krimsdami traškučius per televizorių žiūrėti visiškai komercinį Holivudo produktą. Viskam yra ne tik sava auditorija, bet ir laikas. Jei žmogui liūdna ir jis nori pataisyti sau nuotaiką, tai anekdotų rinkinys tuo metu jam bus labai vertingas.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Nelengvas klausimas, nes bibliotekos darbuotojai savo rankose turėjo ir geriausius, ir blogiausius kūrinius. Kiekviena knyga – tai kažkieno istorija, ir galiausiai perskaičius daug tokių istorijų gali kilti klausimas, kokia yra mano istorija. Todėl rekomenduočiau paskaityti tai, kas padėtų sugrįžti į save, išsivalyti galvą nuo svetimų minčių. Viena iš tokių knygų galėtų būti Thich Nhat Hanh „Kur auga lotosai“. Tai žinomo budistų vienuolio ir visuomenės veikėjo apmąstymų knyga, kuri gali padėti tai padaryti.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Paauglystėje mėgdavau kurti įvairius objektus iš kartono, todėl mano tėvo XIX a. enciklopedijų kolekcijos tomai buvo puikūs svarmenys klijuojamiems paviršiams prispausti. Tos knygos buvo tikrai sunkios lyginant su šiuolaikinėmis. Jas išlaikydavo tik senovinė spinta.

Kažkada buvau labai pasipiktinęs D. Brown „Da Vinčio kodu“ ir garsiai pareiškiau, kad knyga tinkama tik durims paremti. Bet to nepadariau, nes durims mano namuose to neprireikė.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Tai skirtingos patirtys. Kadangi daug metų užsiimu fotografija, panaši diskusija ilgą laiką vyko apie skaitmeninę ir analoginę fotografiją. Proceso paprastumas prieš proceso patirtis. Vienos knygos suteikia praktiškumo, kai visos namų lentynos gali tilpti į žurnalo storumo įrenginį. Kitos suteikia taktilinius pojūčius verčiant popierinius lapus, matant, kiek dar liko neperskaitytos knygos ar net pieštuku pasižymint svarbias vietas tekste. Praktiškumas dažniausiai laimi, bet tai nėra absoliuti pergalė, nes mums patinka turėti pasirinkimo įvairovę, alternatyvas.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Sunku vertinti iš vienos ar kelių kartų perspektyvos, nes tam reikia surinkti daug duomenų. Savo aplinkoje pastebiu žmones, kurie daug skaito, ir matau, kurie visai neskaito. Knyga dabar turi daug konkurentų, kurie gali pasiūlyti pasyvesnių laisvalaikio pramogų. Po sunkios darbo dienos lengviau įsijungti televizorių ar tiesiog nerti į savo išmanųjį telefoną, nei sukaupti visą savo dėmesį į knygos puslapius. Bet, manau, kad knyga kaip fizinis objektas vis dar turi tą išskirtinę aurą. Gal dėl šio efekto dabar „kiekvienas“ nori išleisti savo knygą. Tai vis dar yra gera priemonė, padedanti formuoti asmeninį įvaizdį. Net 1001-oji patiekalų receptų knyga knygyno lentynoje jos autoriui pridės įvaizdžio balų visuomenės akyse.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Nemėgstu skolinti knygų nei draugui, nei kaimynui. Neturiu retų, kolekcinių knygų, kurias norėčiau labai saugoti. Knyga, kaip greičiausiai ir bet kuris kitas paskolintas daiktas, turi tą pačią problemą – jas tiesiog pamirštama grąžinti. Staiga prireikus tos knygos greičiausiai jau būsi pamiršęs, kad prieš 6 mėnesius ją paskolinai draugui, ir tik tris kartus apvertęs savo namus apie tai prisiminsi. Tai erzina. Net ir dešimties tūkstančių tiražu atspausdinta knyga man yra asmeniška, nes tapo maža mano istorijos dalimi. Bet jei kažkas prašo paskolinti, o aš jau tvirtai žinau, kad ta knyga man neaktuali, imu ir atiduodu ją be jokio gailesčio.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Aš dar per jaunas, kad galvočiau apie savo biografiją, o jos žanras su laiku, manau, vis tiek pavirs į tragikomediją. Nereikia į save žiūrėti per rimtai.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Negaliu įvardinti dominuojančios ar mėgstamiausios šalies, nes knygų geografija tęsiasi nuo Rytų iki Vakarų. Retai prisirišu prie vieno autoriaus kūrybos, laikmečio ar vietos. Viena knyga gali būti autoriaus iš Japonijos, o kita – jau iš JAV. Visada ieškau to turinio, kuris tuo metu atliepia mano išgyvenimus. Gal dėl šios priežasties daugiau skaitau dalykinę nei grožinę literatūrą, nes ieškau konkretesnių atsakymų ar tiesiog žinių.

Jei pats rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Tikrai nebūsiu originalus sakydamas, kad norėčiau parašyti knygą, kuri galėtų duoti akivaizdžios naudos skaitytojui. Bet kai dabar yra tiek daug saviugdai skirtų knygų, ta idėja skamba labai banaliai, o gal net ir naiviai. Susidaro įspūdis, kad visi tik ir moko vieni kitus, kaip teisingai gyventi. Todėl vis dažniau pagalvoju, kad tai galėtų būti koks ironiškas kūrinys. Gal tai ironiškas dienoraštis, nes dabar visi taip nori viešai pasakoti apie save, savo išgyvenimus, savo jausmus. O kodėl to nepavertus linksmu kūriniu apie asmenybės tuštybę?

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“.