Man knyga – tai visų pirma tekstas: papasakota istorija, kultūrinis nuotykis, provokacija mano vertybėms ir nuostatoms ar „skylių išsilavinime užpildymas“. Todėl man visai nesvarbu, koks tai formatas – tradicinis ar elektroninis. Žinoma, senosios knygos, knygos su vertingomis iliustracijomis turi savo vertę. Kadangi nesu nei bibliofilė, nei kolekcionierė, į tokio tipo knygas taip ir žiūriu: vertę suprantu, jaučiu ir vertinu kaip kultūros paveldą, meistrystę. Kadangi ne vienerius metus tai buvo mano darbo dalis, tam įvertinti taikau aiškius kriterijus. Skaitymui renkuosi senuosius pripažintus arba dažniau šiuolaikinius autorius.

Perskaičiusi knygą, dažnai rekomendacijomis pasidalinu savo feisbuko paskyroje. Siūlyčiau bibliotekininkams pasiskaityti Tomo Vaisietos „Ch.“. Galėčiau nurodyti net ir puslapius, kuriuos kolegoms reikėtų perskaityti :). O šiaip psichologijos, emocinių traumų prasme labai rekomenduočiau Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“.

Jeigu nešiojamo kompiuterio paaukštinimą vadinsime „ne pagal tiesioginę prasmę“, tai tikrai taip.

Ne. Kaip jau rašiau, man svarbu tekstas. Labai vertinu galimybę elektroninę knyga skaityti telefone. Kai reikia kažkur ilgėliau palaukti, tuo pasinaudoju. Mane labai erzina tokios beprasmiškos diskusijos. Prieš keletą metų, kai buvo labai populiari Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, su viena kolege diskutuodama apie elektronines knygas paklausiau, ar, jei ketvirtoji „Silva Rerum“ dalis išeitų tik elektroninė, ši jos neskaitytų? Kolegė atsakė, kad elektroninės neskaitytų. Sutikit, kad tai nesąmonė. Tiek spausdinto šlamšto prileista, ir jis netaps niekuo geru, nors ir ant popieriaus.

Nesiimčiau vertinti mano kartos ryšio ir požiūrio į knygą. Visais laikais buvo skaitančių ir neskaitančių, vertinančių ir nevertinančių. Na, mano karta iki 1990 metų juto gerų knygų stygių, daug užsienio literatūros buvo versta iš rusų kalbos, turinys kontroliuojamas. Situacijai pasikeitus, tikrai gavome gero turinio leidinių, mus pasiekia naujausių kūrinių vertimai.

Skolinčiau bet kurią ir bet kam, na, nebent iš vyro profesinių rinkinių ne.

Šiek tiek nuotykių, šiek tiek vadybos, šiek tiek žinynų ir enciklopedijų.

Šiaip jeigu „užsikabinu“ už autoriaus, stengiuosi perskaityti kuo daugiau jo išverstų knygų. Todėl atspėkite, kokio autoriaus iš Portugalijos, Nobelio premijos laureatės iš Lenkijos, knygos istoriko, filosofo iš Italijos, kito Nobelio premijos laureato iš Turkijos ar estų kilmės suomės, rašančios apie Ukrainą, knygoms daugiausia skyriau laiko.

Tikriausiai atsiminimai. Vadovaujuosi principu: jeigu gali nerašyti – nerašyk :).

Olgos Tokarzcuk „Dienos namai, nakties namai“. Labai patinka šios autorės gilių tekstų paprastumas. Eilėje laukia Tahir Shah „Mago mokinys“.