Ados Paukštytės knygų pasaulis
Ada Paukštytė – žurnalistė, televizijos ir radijo laidų kūrėja, teatro vadybininkė, Vilniuje rengiamo kultūros ir meno festivalio „Kultūros naktis“ komandos narė, biografinės knygos apie legendinį aktorių savo tėtį „Vytautas Paukštė – pagrindinis vaidmuo“ bendraautorė.
Gal iš abiejų tėvų, Klaipėdos dramos teatro aktorių, paveldėti genai, gal scenos užkulisiuose prabėgusi vaikystė lėmė, kad visos jos veiklos susijusios su teatru ir kultūra. Viename interviu Ada Paukštytė prisipažino: „Esu laiminga, kad šiandien dirbu šalia didžių žmonių, dalyvauju bendruose projektuose. Mano studentiškų laikų tikėjimas nepasikeitė – menas gelbsti pasaulį, o gėris tikrai nugalės blogį.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Visada žavi turtinga knygos kalba (vis dažniau jos pasigendu), žongliravimas profesiniu amatu (kaip neskaitysi naujos Irvingo knygos…), intriguoja istoriniai rakursai, akiračio plėtimas, hipnotizuojantys veikėjai (mane buvo tiesiog užbūrusi Jo Nesbø detektyvų serija ir Hario Hūlės personažas). Bet kad taptų vertinga asmeniškai, knyga, matyt, dar turi atliepti tavo vidinį kamertoną. Juk būna, kad skaitai knygą ir ji tavęs niekaip nejaudina. O atsiverti ją po kelerių metų ir supranti, kad viskas aktualu ir tau jos dabar labai reikia. Knyga, priešingai nei žmogus, turi prabangą laukti savo skaitytojo neribotą laiką.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Su knyga – kaip su kvepalais, rekomenduoti gali tik pažinęs žmogų. Be to, tai rekomendacija profesionalui, o aš save laikau paprasta ir eiline skaitytoja. Rekomendacijomis dažniau dalinuosi su draugais. Galiu tik pasakyti, kad turbūt jau perskaičiau baisiausią savo gyvenime knygą – Joannos Gierak-Onoszko „27 Toby Obedo mirtys: pirmųjų Tautų vaikų išgyvenimai Kanados internatinėse mokyklose“. Ar rekomenduočiau kitiems – tikrai taip. Smurto rato veikimo suvokimui. Ir ne tik.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Žinoma, ką čia slėpti. Ir žiedlapius su dukra džiovinom, ir kompiuterio pakyla tarnavo, ir prislėgti ką nors visada praverčia knyga. Be to, knygų mano namuose tiek, kad jos yra tapę natūralia namų interjero dalimi.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man net gėda prisipažinti, kad nesu nei audioknygos klausiusi, nei skaičiusi skaitmeninę knygą. Bet abu variantus laikau svarbia ir reikalinga pažanga. Turiu artimą ir mylimą giminaitę, beje, bibliotekininkę, kuri, įveikusi sunkią ligą, nebegali skaityti. Tad audioknygos jai yra išsigelbėjimas. Turiu daug draugų, kurie elektronines knygas skaito kelionių metu. Juk knygos dažnai nesiveži vien dėl jos svorio, kad ir kaip norisi. Aš konkurencijos nematau, tiesiog pati dar neišmokau skaityti knygų elektroniniuose prietaisuose. Man labai patinka popierinės knygos. Mėgstu pasibraukti išskirtines vietas, jas persirašyti į atskirą, specialiai tam skirtą užrašų knygą. Skamba labai senoviškai, bet aš ir esu pagyvenusi jaunuolė ☺
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Negaliu kalbėti kartos vardu. Manau, kaip ir visos kartos, išgyvename tam tikras auklėjimo, kolektyvinės kaltės traumas, vertybių krizes, tik, skirtingai nei jaunimas, atsakymų kaip jas įveikti dažniau ieškome knygų puslapiuose, nei socialinuose tinkluose ar psichoterapeuto kabinete. Panašu, kad mūsų ryšys su knyga – gana tvirtas. Mano artimų draugų tarpe vyksta aktyvūs knygų mainai, rengiami jų aptarimai, dauguma turime mėgiamas bibliotekas, knygynus.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tos, kuri tau brangi, kurią su pasididžiavimu laikai namų lentynoje, prie kurios jauti poreikį grįžti. Bet galiausiai būtent jas paskolini ir neretai prarandi negrįžtamai. Todėl dabar dažnai iškart užsisakau daugiau patikusios knygos egzempliorių ir juos tam tikra proga dovanoju draugams.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Abejoju, ar kam įdomi mano biografija. Labai tikiuosi, kad talentingas autorius ją pritemptų iki komedijos ar detektyvo. Elementų gal būta ir dramatiškų, bet smagių momentų visgi daugiau.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Prie mano lovos sukrautas kalnas knygų. Ypač jų padaugėja rudenį ir žiemą. Ten toks margumynas… Niekada pagal šalį autorių nesirinkau. Pastaruoju metu buvo įdomu atrasti tolimesnių kultūrų autorius ar istorijų siužetus – Indonezijos, Kanados, Indijos, Australijos. Bet tai – tik inkliuzai. Labiausiai džiugina, kad tarp skaitomų kitų šalių autorių vis gausiau atsiranda lietuvių. Ir ne tik poezijoje. Visada laukiu naujų Undinės Radzevičiūtės knygų. Dideliu atradimu man tapo Akvilina Cicėnaitė ir jos „Anglų kalbos žodynas“. Su malonumu „surijau“ Violetos Tapinienės knygą „Susigrąžinto laiko blyksniai“. Netrukus skaitysiu Kastyčio Sarknicko ir Manto Adomėno knygas – kitas formatas, bet pasitikiu draugų rekomendacijomis, kad skaityti verta.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Aš bandau vadovautis posakiu: „Jei gali nerašyti – nerašyk.“ Tiesą sakant, norėčiau, bet neturiu rašymui reikalingo išsilavinimo. Blogų knygų yra tiek daug, kad labai nesinorėtų papildyti jų autorių gretas.
Kol kas vienintelė mano inicijuota knyga – drauge su teatrologe Daiva Šabasevičiene sudaryta monografija apie mano mylimą tėtį – teatro ir kino aktorių Vytautą Paukštę. Labai norėjau, kad jo atminimas būtų įamžintas knygoje, nes aktoriaus profesija tokia efemeriška… O knyga – ilgaamžė.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Netyčia bibliotekos lentynoje užtikau Pulitzerio premijos laureatės Louise Erdrich knygą „Nuosprendis“ ir su malonumu ją perskaičiau. Laukiu Bonnie Garmus knygos „Chemijos pamokos“. Bet, kaip jau minėjau, prie mano lovos – ranka pasiekimas kalnas knygų, iš kurio vis kurią atsiverčiu: Rimvydo Stankevičiaus, Aivaro Veiknio, Pier Paolo Pasolini, Rupi Kaur, Louise Glück poezija, Stephen Hawking „Trumpi atsakymai į sudėtingus klausimus“, Eimanto Gudo „Mėlynas kraujas“, Matthijs van Boxsel „Kvailybės enciklopedija“, Fritz Riemann „Pagrindinės baimės formos“ ir taip toliau. Visgi esu šiek tiek knygų žiurkė…