2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Norėčiau radikaliai pakeisti bibliotekininkų požiūrį. Dažnai jie galvoja apie tai, kaip išmaniai vesti skaitytojų vidurkį skaitymo keliu. O man labiau norėtųsi, kad bibliotekininkas būtų nurautas (pastaba – čia ir kitur nedėkite nei kabučių, nei pasvirojo šrifto, ačiū), kad galvotų apie tai, kas jam įdomu ir įdomiausia, kad rastų sau nišines gelmes, kažkokias domėjimosi kertes, ir drąsiai į jas nertų, negalvodamas, kad čia labai jau retas ir egzotinis interesas, kad kitiems nebus įdomu. Bibliotekininkas turi būti keistuolis, o ne buhalteris. Buhalterių, žinoma, gyvenime irgi reikia.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Turite galvoje – priremti duris? Daužyti ja muses? Ne, kažkaip buvau išauklėtas taip, kad knygą reikia labai saugoti. Ligi šiol nesugebu į knygą peckioti užrašų ar pastabų – turiu tam užrašinių, kurias sparčiai pildau, ir jeigu kažką reikia fiksuoti, užsirašau ten. Nuo vaikystės buvau įpratintas net superviršelį nuvilkti, prieš skaitant, jei toks yra. Jei kur nors forzace arba šmuctitule žmogus užrašo telefono numerį, man tai atrodo barbariška.

Kai kas, pavyzdžiui, vietoje skirtuko užlenkia kampą, ir man tai keista – pats to nedarau. Nors tame, pagalvojus, nieko blogo nėra, nebent tai fotoalbumas ar itin retas foliantas. Bet Mažvydo „Katekizme“ neimtumėt užsirašinėti skrydžio datų ir laiko, net jei jis gulėtų po ranka. Kodėl tada tai darote su Užkalnio knygomis? Kaip jums negėda?

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Ne, papildymas, kaip ir audioknygos. Man darbe dažnai reikia knygos čia ir dabar, neturiu laiko toms kelioms dienoms, per kurias jas atsiųs. Gyvenimas trumpas, ir todėl dažnai perku elektroninę knygą.

O audioknygos man reikia, kad išnaudočiau tą laiką, kai vairuoju arba vaikštau – tai darau pakankamai daug, vaikščiojimas yra mano sportas.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Gal jūs juoksitės, bet aš nesijaučiu geru kartos atstovu, kaip ir mano bendraamžis Algis Ramanauskas. Jaučiuosi esąs paauglys, nebrandus, erzinantis ir todėl joks nesu savo kartos ambasadorius. Dažnai žmonės, kurie net už mane jaunesni, pradeda man pamokslauti, kaip nesusitupėjusiam jaunuoliui: „ateis laikas – suprasi“.

Ne, man atrodo, knygos ir santykis su jomis nėra kartos dalykas. Tik gal jaunoji karta (ta, kuriai dabar 30) skaito greičiau ir mažiau mistifikuoja skaitymą. Man tai patinka, nes aš pats toks, be to, aš esu profesionalus skaitytojas, mat 17 metų dirbau su įvairiausiais tekstais ir jų analize, mano darbas atvirų šaltinių žvalgyboje apėmė labai daug skaitymo ir jis turėjo būti greitas, išmanus ir nesentimentalus.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Draugui viską skolinčiau, ir skolinu. Jeigu pradangins ir man tos knygos reikės, nusipirksiu kitą – skaitytų knygų rinkoje yra absoliučiai viskas. Jeigu aš kažko neskaitau šiuo momentu, o draugui reikia, tai reikia jam ir duoti. Tai pagarba knygai. Knyga turi dirbti.

Panašų požiūrį turiu į kvepalų kolekciją – visada leidžiu žmonėms purkštis, kartais skolinu. Kvepalai turi gyventi, o knyga turi būti skaitoma. Aš – ne knygų kaupikas, aš tiesiog prižiūriu labai daug knygų, kurios vienaip ar kitaip mano gyvenime atsirado.

Kai prieš 7 metus skyriausi, tai palikau dukroms ir buvusiai žmonai praktiškai visą biblioteką, be jokio gailesčio. Tai man buvo šansas pradėti naują. Dažnai knygas dovanoju, jeigu jos kažkam reikalingesnės, negu man.

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Tai tikriausiai būtų eseistika. Aš gyvenime sutikau labai daug įdomių žmonių ir žinau begales epizodų, pastebėjimų, anekdotų ir kuriozų, kurių daugelis jau gyvena mano knygose ir straipsniuose, įkišti į žodinės iliustracijos rėmą. Tai mozaika, ne vientisas veikalas su pradžia ir pabaiga. Mano gyvenimą galima vartyti nuo bet kurios jo vietos, bet man labiausiai patinka tai, kas vyksta dabar.

Nežinau, gal atsiras, kas tokią parašys. Kol kas man sunku su pokalbiais ir interviu, nes daugumas pašnekovų bando mano elgesius ir nupušimus racionalizuoti, paaiškinti ir įsprausti į kažkokius rėmus. Aš to labai nemėgstu. Nesu paprastas žmogus, nesu, kaip visi, ir tame dalyvauti nenoriu. Man nepatinka tos lentynos ir skyreliai. Ir jeigu mane nori apibrėžti arba man išaiškinti, kaip aš jaučiuosi ir kodėl, ima siutas.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Anglakalbiai – britai ir amerikiečiai pirmojoje vietoje, ir turbūt beveik vienintelėje vietoje. Aš beveik nesu skaitęs nieko lietuviškai. Lietuvių kalba per gyvenimą gal perskaičiau penkiasdešimt knygų, na, gal greičiau šimtą. Ir dešimtkart daugiau – angliškų. Mano visas supratimas apie rašymą yra iš anglakalbių tekstų – knygų ir periodikos. Aš esu anglakalbės kultūros produktas. Tai nereiškia, kad aš būtinai geresnis – aš tik visai kitoks.

9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Tai kad aš rašau knygas, jų esu parašęs devynias. Viskas, ką rašau, yra apie žmones, nes net kai rašai apie politiką ar šalis ar architektūrą ar apie maistą – visa tai yra žmonių gyvenimo rezultatas, jo pasekmė, jo atspindys. Niekas neegzistuoja atskirai nuo žmonių. Ir kokie nors šiaurės korejiečiai, arba rusai, arba kolumbiečiai turi tik tiksliai tokias šalis, kurias patys susikūrė, nei daugiau, nei mažiau. Ką norėjo, tą ir turi.

O labai norėčiau dar parašyti apie populiariąją psichologiją ir jos atspindžius mūsų kasdieniame gyvenime. Ne vadovėlį „padėk sau“, o praktinę demonstraciją, kaip veikia žmogus.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Peter Wail, Genius Loci – čia tokia Rygos žydo, emigravusio į Ameriką, kelionių kultūrologinė eseistika.