Audronė Steponaitienė

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, sveikindama savo brangų miestą Vilnių su 700 metų jubiliejumi, dovanoja išskirtinę parodą – Vilniaus cechai XV–XIX a. dokumentuose. Dar pirmąją XIV a. pusę Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas savo laiškuose kvietė Europos amatininkus atvykti į Lietuvą. Vilnius visada buvo atviras įvairių šalių žmonėms, jame kūrė garsiausi to laikmečio amatininkai ir taip Vilniaus vardas plačiai skambėjo Europos istorijoje!

2023 m. vasario 8 d. 17 val. vyks parodos atidarymas-pokalbis apie Vilniaus mieste veikusius cechus bei jų reikšmę sostinės raidai. Pokalbyje dalyvaus Nacionalinio muziejaus Vilniaus tyrimų grupės vadovė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, Vilniaus muziejaus tyrėjas-rinkinio kuratorius Povilas Andrius Stepavičius, archeologas Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir Naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis, parodos rengėjai Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotojai dr. Andrius Jurkevičius ir dr. Justina Sipavičiūtė.

Cechas (vok. die Zunft) – tai tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų korporacinis susivienijimas. Pirmieji cechai atsirado dar XII a. Vokietijoje, o nuo XIII a. amatininkų cechai veikė beveik visuose Centrinės ir Vakarų Europos kraštuose. XV a. pabaigoje Vilniuje jau dirbo gana daug amatininkų, o juos burtis į cechus vertė smarki konkurencinė kova su atvykėliais iš kitų šalių, žemesnės kvalifikacijos amatininkai. Pirmieji Vilniuje (ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) į cechą susibūrė auksakaliai. Jų cecho statutą 1495 m. rugpjūčio 23 d. Trakuose patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras.

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos istorikai šiai parodai atrinko pačius įdomiausius ir vertingiausius dokumentus apie Vilniaus mieste veikusius cechus ir jų gyvenimą, saugomus Bibliotekoje. Šioje parodoje galėsite pamatyti pačias seniausias Lietuvos valdovų privilegijas, kuriomis jie patvirtino įvairių cechų veiklą Vilniaus mieste: siuvėjų, audėjų, dailidžių, liejikų, pakinktų dirbėjų, laikrodininkų, chirurgų, barzdaskučių, mėsininkų, odininkų, knygrišių ir daugelio kitų. Taip pat turėsite galimybę pamatyti ne vieną dokumentą, atspindintį vidinį cechų gyvenimą. Galbūt įsivaizduojate, kad cechai buvo tik nuobodi vieta, kurioje aukščiausio lygio amatininkai gamindavo savo produkciją, tačiau kaip rodo parodai atrinkti dokumentai, cechuose vyko nemažiau spalvingas to laikmečio gyvenimas. Parodoje eksponuojami dokumentai atskleis, kodėl XIX a. grafas Liudvikas Tiškevičius apskundė mėsininkų cechą, kodėl Vilniaus auksakaliai nukirsdino du dešinės rankos pirštus vienam Vilniaus siuvėjui, ką prisidirbo, pamiršęs savo garbingą amatą, vienas Vilniaus knygrišys, kuris buvo apskųstas burmistrui, prašant išmesti jį iš namo. Taip pat parodoje bus rodomi įspūdingi XVIII a. amatininkų darbo raižiniai bei žymiausių įvairių laikmečių istorikų tyrimai apie Vilniaus cechus. Tai ir dar daugiau įdomybių sužinosite, atvykę į Lietuvos MA Vrublevskių biblioteką. Paroda veiks iki vasario 24 d.

Parodos rengėjai dr. Andrius Jurkevičius ir dr. Justina Sipavičiūtė

Skiriama Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti

Pirmoji spaustuvė Klaipėdoje atsirado tik XIX a. pradžioje. Iki tol klaipėdiečiai tenkinosi kituose miestuose spausdintais leidiniais. Klaipėdos spaudos pradininkas – iš Karaliaučiaus atsikėlęs Frydrichas Vilhelmas Horchas (Friedrich Wilhelm Horch, 1778–1855), 1816 m. spalio 1 d. Klaipėdoje atidaręs spaustuvę, gyvavusią iki 1854 metų. Joje buvo spausdinama protestantams skirta literatūra, knygos bei periodiniai leidiniai vokiečių ir lietuvių kalbomis. Spaustuvė turėjo nedidelę knygrišyklą ir knygyną, prekiavo ne tik savo, bet ir Karaliaučiaus bei Tilžės knygynų produkcija įvairiomis kalbomis. Po poros metų (1817) F. V. Horchas įsteigė ir pirmąjį uostamiesčio literatūrinį laikraštį vokiečių kalba Memelsches Wochenblatt (liet. Klaipėdos savaitraštis), leistą iki 1854 metų. Lietuvių kalba F. V. Horchas išspausdino 40 knygų ir periodinį leidinį Lietuvininkų prietelis (1849). Svarbu pabrėžti, kad šį leidinį jis spausdino savo lėšomis. Iš reikšmingesnių F. V. Horcho spaustuvėje pasirodžiusių lietuviškų knygų minėtina: 1825 m. išspausdintas giesmynas, pirmasis lietuviškas arklininkystės vadovas (1849), pamokslų rinkinys Mišių knygos (1842) ir kt. Spaudos istorijai F. V. Horcho spaustuvė reikšminga ir kaip pirmojo kalendoriaus Mažojoje Lietuvoje – Prūsiškų kalendrų – leidėja. 1846–1854 m. leistas kalendorius teikė mokslo ir praktinės veiklos žinių, populiarino Kristijono Donelaičio kūrybą. Spaustuvės veikla nutrūko, kuomet Didysis Klaipėdos gaisras 1854 m. sunaikino Klaipėdos senamiestį ir F. V. Horcho spaustuvę.

Po F. V. Horcho mirties (1855) spaustuvę perėmė jo sūnus Hermannas Horchas (apie 1821–po 1883). 1855 m. jis įkūrė naują poligrafijos įmonę, kurią pavadino F. V. Horcho našle. Ši, 1855–1865 m. veikusi spaustuvė turėjo knygrišyklą, knygyną, pirmąją litografiją Klaipėdoje. Čia buvo spausdintos knygos ir periodiniai leidiniai įvairiomis kalbomis, atgaivintas ir minėtas vokiškas laikraštis Memelsches Wochenblatt, išleista 13 knygų lietuvių kalba. Svarbiausiu spaustuvės leidiniu laikytinas kalendorius Prūsiškos kalendros (1855–1864), kuriame pasirodė pirmoji knygotyrinė publikacija Apie knygų drukavojimą lietuvių kalba. Dėl nepalankiai susiklosčiusių materialinių aplinkybių ir valdžios persekiojimų dėl bendradarbiavimo su Didžiosios Lietuvos visuomenės veikėjais 1865 m. spaustuvė buvo parduota Frydrichui Vilhelmui Zybertui (Friedrich Wilhelm Siebert, 1833–1900).

F. V. Zyberto spaustuvė laikytina didžiausia XIX–XX a. pr. poligrafijos įmone Klaipėdoje. Savo veiklą ji vykdė Šilutėje (1861–1924) ir Klaipėdoje (1865–1944). Ši dinastinė spaustuvė (po F. V. Zyberto mirties veiklą tęsė jo sūnūs) turėjo litografijos skyrių, knygrišyklą ir knygyną. Savo spaustuvę Zybertai nuolat plėtė ir tobulino – 1865 m. įsigijo F. V. Horcho našlės, 1866 m. – Ed. Vaikinio, 1872 m. – Augusto Hermano Štobės (Stobbe) spaustuves ir, prof. Domo Kauno žodžiais tariant, tapo tikrais krašto poligrafijos pramonės šeimininkais, neturėjusiais konkurentų visame regione. Daugiausia buvo spausdinama vokiečių kalba. Į spaudos istoriją Zybertai pirmiausia įėjo kaip laikraščių leidėjai. Žymiausias jų – dienraštis Memeler Dampfboot (liet. Klaipėdos garlaivis), leistas 1849, 1872–1944 metais. 1861–1938 m. spaustuvė išspausdino 97 knygas ir smulkiuosius spaudinius lietuvių kalba. Tai buvo protestantiška literatūra, vadovėliai, kalendoriai, Klaipėdos žemėlapiai, uosto planai ir kt. Spaustuvėje pasirodė 17 periodinių leidinių lietuvių kalba, iš kurių minėtina Lietuviška ceitunga (1905–1940), Keleivis (1884) ir kt. Ši spaustuvė buvo ne tik didžiausia uostamiesčio poligrafijos įmonė, bet taip pat ir poligrafijos specialistų (tarp jų ir lietuvių) kalvė, puoselėjusi knygos meną.

1875–1894 m. uostamiestyje veikė klaipėdiečių Heinricho Holco (Heinrich Holz, 1826–1894) ir Martyno Šerniaus (1849–1908) įkurta nedidelė spaustuvė, turėjusi knygrišyklą. Joje pasirodė 76 knygos, 2 periodiniai leidiniai lietuvių kalba (Lietuviška ceitunga ir Pasiuntinystės laiškelis), smulkioji spauda. Spaudos draudimo metais ši spaustuvėlė išleido keletą knygų, skirtų Didžiajai Lietuvai. Holcas ir Šernius buvo pirmieji, su kuriais pradėjo bendradarbiauti Didžiosios Lietuvos inteligentai. Prie spaustuvės veikė knygynėlis, jame buvo prekiaujama savomis knygomis. Knygų dovanomis buvo remiamos kultūrinės ir literatūrinės draugijos, mezgami ryšiai su lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjais.

Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Klaipėdoje reiškėsi spaustuvininkas Kristupas Giedraitis (prieš 1870–po 1940). 1896–1897 m. jo įkurta spaustuvė veikė Opstainiuose (Šilutės raj.), 1897–1900 m. – Klaipėdoje. Čia buvo išspausdinta 18 iš vokiečių kalbos išverstų (daugiausia paties K. Giedraičio) protestantų pamokslų, giesmių knygų, vienas dvikalbis laikraštėlis, nuolat prekiauta savo ir kitų spaudiniais.

XIX–XX a. pr. Klaipėdoje veikė ir daugiau spaustuvių: 1909–1912 m. – Martyno Jankaus (1858–1946), 1855–1866 m. – Ed. Vaikinio, 1898–1919 m. – J. Šenkės (Schoenke) ir kt. Iš viso iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos (1919) Klaipėdoje buvo 19 spaustuvių, leidusių knygas ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalbomis. Vis dėlto daugelis Klaipėdos spaustuvių knygų lietuvių kalba išleido labai nedaug. Tam įtakos turėjo ne tik praktiniai sumetimai (pelningiau buvo spausdinti vokiečių kalba), bet ir trumpas spaustuvių gyvavimo laikas.

Po Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos (1923) viena reikšmingiausių spaudos įmonių tapo leidybos ir prekybos bendrovė Rytas (1921–1939), turėjusi knygrišyklą, knygyną, stereotipų, litografijos ir kt. skyrius. Bendrovė rengė aukštos kvalifikacijos specialistus, nuo 1928 m. jos veikloje dalyvavo Lietuvos verslininkai, didelį kapitalą investavo vyriausybė. Tai buvo viena moderniausių ir pajėgiausių įmonių prieškario Lietuvoje, išspausdinusi apie 600 knygų ir smulkiųjų spaudinių lietuvių kalba. Bendrovė dėmesį skyrė gerai spaudos kokybei, už tai buvo įvertinta padėkomis ir apdovanojimais. Ji nusipelniusi atskiros parodos.

Aktyviai įsijungę į uostamiesčio viešąjį gyvenimą, Klaipėdos spaustuvininkai paliko reikšmingą indėlį lietuvių spaudos istorijoje. Šia, Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti skirta paroda, norėta priminti žymiausius XIX–XX a. pr. uostamiesčio spaustuvininkus, parodyti Klaipėdos spaustuvių įvairovę, pristatyti nedidelę, bet įdomiausią jų spaudos paveldo dalį, nesistengiant parodyti visos jų produkcijos gausos.

Parodos ir tekstų autorė dr. Kotryna Rekašiūtė