Senieji sveikinimo atvirukai
Senieji sveikinimo atvirukai
Senieji Kalėdiniai ir naujametiniai atvirukai iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyrių rinkinių kartu su atvirukais iš Nalšios muziejaus fondų eksponuojami Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Apžvelgiami 1900–1980 metais įvairiose šalyse išleisti spausdinti sveikinimai: temų, piešinio, kompozicijos, puošybos stiliaus kitimas, fotografijos įtaka.
Eksponatus jungtinei parodai rinko ir konsultavo Lietuvos mokslų akademijos Retų spaudinių skyriaus vedėjos pavaduotoja Danguolė Palačionytė, apipavidalino komunikacijos skyriaus darbuotoja Eglė Stasiukaitytė.
Sunku nustatyti, kada tiksliai gimė tradicija siųsti sveikinimus – net prieš mūsų erą artimuosius su naujaisiais metais sveikindavo kinai ir egiptiečiai. Pirmasis spausdintas Kalėdų šventei skirtas atvirukas pasirodė 1843 m. gruodį Anglijoje 1000 egzempliorių tiražu. Kainavęs vieną šilingą, jis iškart tapo labai populiarus: pirmojo proginio atviruko kūrėjas tapytojas John Callicot Horsley piešinyje pavaizdavo gailestingumo darbus, šventinį stalą, pridėjo linkėjimų įrašą – nusipirkusiajam pakako tiesiog užrašyti, kam atvirukas adresuojamas ir kas jį siunčia.
Modernėjantys visuomenės bendravimo būdai, pašto ženklų atsiradimas, nedidelio formato spaudos pritaikymas piešiniui paskatino pirmųjų atvirukų kūrimą. Prasidėjus atvirukų epochai, paplito ir jų kolekcionavimas. 1895–1918 m. laikotarpis vadinamas Kalėdinių atvirukų „aukso amžiumi“ – to laikotarpio egzemplioriai ypač vertinami kolekcionierių dėl džiugios, šviesios, viltingos šv. Kalėdų laukimo nuotaikos.
Pirmieji atvirukai Lietuvoje pasirodė XIX a. antroje pusėje, jie atkeliavo iš Vakarų Europos. Atvirukų leidybai Lietuvoje turėjo įtakos Rusijoje išleistas potvarkis, pagal kurį teisė sveikinti atviruku buvo suteikta ne tik valstybinėms, bet ir privačioms įstaigoms. Atvirukų leidyba ypač išaugo panaikinus caro valdžios draudimą rašyti lietuviškais rašmenimis, daugiausia jų buvo išleista laukiamiausiai, linksmai ir puošniai Kalėdų ir Naujųjų metų šventei. Lietuvos leidyklos atvirukų vaizdų kartais įsigydavo iš Prancūzijos, Vokietijos, o spausdindavo pridėję lietuvišką užrašą.
Net tobulėjančios ryšio priemonės nepanaikino tradicijos didžiausių metų švenčių proga siųsti atvirukus. Jie tradiciškai skirti džiaugsmo, jaukumo nuotaikai kurti, todėl Kalėdiniai atvirukai išsiskiria spalvomis, žiemos peizažais, kuriuose dažniausiai vaizduojamos apsnigtos bažnytėlės, sodybos, gyvūnai, eglės šakelės, žvakės, žaisliukai. Juose pavaizduoti einantys į bažnyčią, besigrožintys Betliejaus žvaigžde, puošiantys Kalėdų eglutę ar Kristaus gimimą švenčiantys žmonės. Tuo tarpu naujametiniuose atvirukuose dominuoja aristokratiški siužetai: kalendorius, laikrodis, šampanas, karnavalas ir net gundančiai atrodančios moterys. Įdomu, kad kalėdiniuose atvirukuose dažniausiai vaizduojama žiema, žvaigždėta naktis, o naujametiniuose galima išvysti dieną ir net vasarą.
Nors bėgant laikui keitėsi atvirukų gamybos technologijos, kito jų poreikiai, šie meno spaudiniai išgyveno ir XXI a. įgavo naujų pavidalų (spalvota skaitmeninė fotografija, elektroninis atvirukas). Nepaisant to, tradicinis spausdintas sveikinimo atvirukas gyvuoja iki šiol ir vis dar populiarus. Gražiausia metų šventė Kalėdos – tai dovanos ir būtina smulkmena – atvirukas su artimųjų, draugų, kolegų palinkėjimais.
Nepažinti vardai. Meistras, kūręs profesinį knygrišystės meną
Nepažinti vardai. Meistras, kūręs profesinį knygrišystės meną
„Meistro profesionalumo ir meno sintezė šiuolaikinėje knygrišystėje“ – ši akademiko prof. Domo Kauno publikacija paskelbta Lietuvos mokslų akademijos svetainėje.
Kviečiame pasiklausyti akademiko prof. D. Kauno pasakojimo apie knygrišystės meistrą, kurio klientais tapo daugybė kolekcininkų, taip pat ir šalies vadovas Gitanas Nausėda.
Leonas Panavas (1942–2011) kilo iš daug vyrų Panãvų pavardę turinčio Ignalinos krašto. Meistras minimas kai kuriose monografijose, disertacijose, mokslo straipsniuose, mokslo populiarinimo leidiniuose, knygrišystės profesionalų konferencijų pranešimuose. Apie jį prabilti skatina gausus kūrybingos vaizduotės ir išmanių rankų sukurtas knygrišystės paveldas, belaikė mirtis, jautrūs amžininkų liudijimai. Jo geriausi įrišai buvo sukurti apie 1990–2010 metus ir plačiai pasklido. Svarbus liudijimas apie knygrišį yra šilti atsiliepimai tų, kurie su juo bendravo, saugo jo įrištas knygas, geba jas lyginti su kitų meistrų darbais, įžvelgia originalumą ir išliekamąją vertę. 2016 metų birželį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vyko knygrišio Leono Panavo darbų paroda. Parodoje pristatytas knygrišystės paveldui skirtas Leono Panavo (1942–2011) įrištų leidinių asmeninis rinkinys, knygrišystės įrankiai ir medžiagos. Parodos rengėjai – Vrublevskių biblioteka ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas.
Knygos mėgėjai, bibliofilai, kolekcininkai bei spausdinto paveldo vertintojai kelis dešimtmečius žinojo ir vertino Leono Panavo meistrystę, suteikiant knygoms antrąjį gyvenimą ir savitą grožį. Knygrišys, kilęs iš Ignalinos krašto, įgijo metalo apdirbėjo profesiją, daugiausia dirbo Vilniaus gamyklose. Knygrišystės mokėsi savarankiškai ir konsultuodamasis su patyrusiais meistrais, orientavosi į XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės leidinių įrišų oda būdus. Paslaugas daugiausia teikė bibliofilams, kolekcininkams ir antikvarinio spaudos paveldo prekiautojams. Jo brandžiausi įrišai buvo sukurti apie 1990–2010 metus. Asmeninį knygrišystės palikimo rinkinį sudaro 131 knyga, aštuonių serialinių leidinių 19 komplektų ir penkios savadarbės knygrišystės užrašų knygos. Leidinių amžius – 1876–2007 metai. Remdamasis de visu principu, katalogo sudarytojas užfiksavo svarbiausius įrišo materialiosios kultūros elementus: viršelių medžiagą, jos spalvą, antraštinių duomenų ir ornamentikos įspaudus, priešlapių formą, bloko pjūvį, popieriaus būklę, restauravimo bandymus. Taip pat nuosekliai registruoti leidiniuose esantys knygos istorijos ir bibliofilijos duomenys: marginalijos, nuosavybės ženklai, prieknyginė medžiaga. Parodą lydėjo prof. D. Kauno parengtas katalogas „Leono Panavo asmeninis knygų įrišų rinkinys“.
Kaip ieškoti nežemiškos gyvybės?
Kaip ieškoti nežemiškos gyvybės?
Kviečiame žiūrėti paskaitą, kurioje buvęs Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro studentas Aivaras Vilutis papasakojo apie savo kelią ieškant nežemiškos gyvybės, remiantis astrobiologijos mokslu. Atlikdamas praktiką agentūroje NASA, jaunas tyrėjas pradėjo visiškai naują projektą – kaip padedant dirbtiniam intelektui sukurti statistinį nežemiškų mėginių klasifikatorių, kuris galėtų nustatyti, ar tie mėginiai turi gyvybės ženklų.
Paskaitos metu lektorius taip pat aptarė šiuos klausimus: kokiais principais remiamės, ieškodami tokios gyvybės, kokią pažįstame, ir tokios, kokios dar nepažįstame. Kokie dėsniai galėtų galioti universaliai gyvybei?
Paskaitą lektorius baigs pasakojimu apie naujausią mokslinę patirtį, įgytą šią vasarą su Mėlynojo marmuro kosminių mokslų instituto (angl. Blue Marble Space Institute of Science) mokslininkais, vykdant naujų galimų biologinių ir fizinių technologijų gyvybės paieškas
Naujos knygos
Naujos knygos
Altlitauisches etymologisches Wörterbuch. Hamburg: Baar, 2015. 3 t.
Trijų tomų senosios lietuvių kalbos etimologinį žodyną parengė Berlyno Humboldtų universiteto kalbininkai, vadovaujami profesoriaus Volfgango Hoko. Šis reikšmingas leidinys yra daugelį metų trukusio kolektyvinio darbo rezultatas. Buvo atliktas didelis parengiamasis darbas. Pirmiausia vyko vadinamasis filologinis etapas: buvo renkama ir rengiama leksinė medžiaga, sudarant išsamius žodžių sąrašus abėcėlės tvarka, įvardijant informacijos šaltinį, vėliau ji buvo tvarkoma ir redaguojama. Žodyne pateikiama lietuvių kalbos leksika apima laikotarpį nuo lietuvių rašytinės tradicijos pradžios iki XVII a. Etimologiškai analizuojama medžiaga surinkta iš daugiau nei 3000 šaltinių. Be didžiųjų senosios lietuvių kalbos autorių, tokių kaip M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša, K. Sirvydas, D. Kleinas ir kt., tekstų, žodyne spausdinami ir mažiau žinomi šaltiniai: XVI ir XVII a. teisiniai, poezijos, maldų ir kiti tekstai. Į leidinį įtraukti ir naujausi šių dienų radiniai – mokslinėje literatūroje skelbti įvairūs nedidelės apimties tekstai. Prie senosios lietuvių kalbos dokumentų duomenų pridedami vertimų į lenkų, vokiečių, lotynų kalbas atitikmenys. Šis didelės apimties, modernus, tolesnius leksikos tyrimus skatinantis etimologijos veikalas labai reikšmingas kalbininkams, ypač įdomus senosios raštijos tyrėjams.
Sennewald, Roland. Pieter Snayers, 1592–1667: ein Schlachtenmaler des 17. Jahrhunderts. Berlin: Zeughaus Verlag, 2018. 424 p.
XVII amžiuje, kuriame vyko dešimtmečius trunkantys karai, menininkų darbuose pasidarė ypač populiaru vaizduoti istorinius mūšius. Trisdešimties metų karas suteikė daug motyvų visai menininkų kartai. Vienas žymiausių šio amžiaus flamandų tapytojų batalistų buvo Antverpene gimęs dailininkas Piteris Snajersas (Pieter Snayers,1592–1667). Jį išgarsino didelio formato batalinės kompozicijos, kuriose jis įamžino konkrečius mūšius, geografiškai tiksliai pavaizduodamas mūšio lauką, pulkų išsidėstymą, visus civilinės ir karinės architektūros statinius, aprangą ir ginkluotę. Siekdamas tiksliau atkurti istorinio mūšio vaizdą, jis naudojo paties sukauptą ir užsakovo parūpintą dokumentinę medžiagą: karinius žemėlapius, mūšių schemas, kitų dailininkų graviūras ir piešinius, vaizduojančius karinę techniką. Tyrėjai tokio pobūdžio darbus vadina topografiniais, o P. Snajersas laikomas vienu iš šio tipo batalinės tapybos pradininkų ir pagrindine jos figūra. Vienas iš tapytojo darbų – paveikslas „Salaspilio mūšis“, kuriame detaliai ir tiksliai vaizduojamas mūšis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Švedijos karalystės kariuomenių. P. Snajerso paveikslai yra išsibarstę po visą pasaulį ir puošia daugybę žinomų galerijų. Šioje puikioje, didelės apimties knygoje, skirtoje dailininko Piterio Snajerso kūrybai, skaitytojas ras daugiau kaip 200 paveikslų (tarp jų ir minėto „Salaspilio mūšio“) reprodukcijų, daug detalizuotų vaizdų, žemėlapių. Knyga vertinga ne tik besidomintiems menu, bet ir istorija.
Kommunikation durch symbolische Akte: religiöse Heterogenität und politische Herrschaft in Polen-Litauen. Stuttgart: Franz Steiner Verlag, 2010. 305 p.
Taip jau istoriškai susiklostė, kad Abiejų Tautų Respublika išsiskyrė savo tikėjimų įvairove. Katalikai, protestantai, stačiatikiai sugyveno su žydais, būta totorių ir karaimų. Nepaisant etninės ir konfesinės įvairovės, valstybėje nekilo religinių karų, nebūta ir didelio masto religinių konfliktų, ypač būdingų to meto Europai. Abiejų Tautų Respublikoje nepavyko įkurti inkvizicijos teismų, čia vyravo taikingo sambūvio tradicijos. Nors katalikybė oficialiai buvo laikoma vyraujančia, kitų konfesijų bei religinių bendruomenių atstovai taikiai sugyveno ne tik miestuose bei miesteliuose, bet ir didikų dvaruose, jų įtaka buvo akivaizdi valstybinėje, regioninėje ir vietinėje politinėje praktikoje. Politiniai ir ekonominiai valdančiųjų interesai dažnai buvo gerokai svarbesni už religinius skirtumus. Vokiečių ir anglų kalbomis išleistame mokslinių straipsnių rinkinyje pateikiami šio reiškinio tyrimo rezultatai. Didžiausias dėmesys sutelkiamas į simbolinius veiksmus ir ritualus, kuriems padedant, atskiros grupės viešai skelbdavo savo pretenzijas į valdžią, įrodinėdavo savo religines tiesas. Darbuose pabrėžiama žodinių karų, rengiamų disputų svarba: jie skatino diskusijas ne tik religinėmis, bet ir socialinėmis bei politinėmis temomis.
Baltische Geschichte: Esten, Letten und Litauer unter fremden Mächten: von der Frühzeit bis zu Beginn der nationalen Befreiungsbewegung. Halle (Saale): Mitteldeutscher Verlag, 2016. 319 p.
Pastaruoju metu estų, latvių ir lietuvių vaidmuo socialiniame ir politiniame Baltijos jūros regiono gyvenime tampa vis aktualesnis, nes baltų tautos ir valstybės su savo teritorijomis, žmonėmis ir likimais, paženklintos ilgaamžio svetimtaučių viešpatavimo, visada buvo pagrindinis Rytų ir Vakarų civilizacijas jungiantis tiltas. Autoriai, pripažinti Rytų Europos istorijos žinovai, supažindina su Baltijos regiono istorine raida, pateikia savo įžvalgas ir taip leidžia geriau suprasti dabartį. Pirmoje leidinio dalyje jie apžvelgia esminius dabartinių Baltijos valstybių pirmtakų raidos etapus iki tautinio išsivadavimo judėjimo pradžios XIX–XX amžiuje, o antroje – pristato tyrimus įvairiomis Baltijos šalių istorijos temomis, tokiomis kaip švietimo sistemos klausimai, mokyklų ir universitetų veikla, jų reformos bei modernizavimas, masonų ložės, pietizmo išplitimas Baltijos šalyse ir kt. Skaitytojas čia ras ir garsios vokiečių kalbininkės Gertrūdos Benzės, ilgus metus tyrusios Mažosios Lietuvos raštijos istoriją, straipsnį, skirtą Fabijono Ulricho Glazerio giesmynui Kelos Nobažnos Giesmes.
Farbe bekennen!: Bilder im Spannungsfeld der Religionen vom frühen Christentum bis zur Kunst der Moderne. Petersberg: Michael Imhof Verlag, 2020. 144 p.
Knygoje apžvelgiamas sakralinių paveikslų atliekamas vaidmuo, vaizdavimo tradicijos ir pokyčiai, sąveikaujant religijoms. Atskleidžiamas religijų poveikis meno raidai, taip pat ir tikinčiųjų bendruomenių bei religinių institucijų meno kūrinių vertinimas. Remiantis nuo vėlyvosios Antikos iki 1960 metų laikotarpį apimančiais pavyzdžiais, straipsniuose nagrinėjamas įvairių pasaulio religijų požiūris į vaizduojamąjį meną. Ypač daug dėmesio skiriama atvejams, kai paveiksluose persipina keleto religijų ar konfesijų meninio vaizdavimo būdai, nesvarbu – socialinių, religinių ir politinių pokyčių ar misionieriškų siekių fone. Judaizmo, krikščionybės, islamo ir budizmo tarpkultūrinių vertybių perdavimo formų, funkcijų ir motyvų analizė padeda išsiaiškinti panašumus ir skirtumus: kuo skiriasi įvairių religijų ir konfesijų požiūris į religinių paveikslų vaizdinius? Kiek galima įžvelgti tam tikrai epochai būdingų ir socialiai ar politiškai nulemtų vaizdavimo skirtumų? Kokie buvo vaizdinių motyvų ir vaizdavimo tradicijų perėmimo tikslai?
Ceming, Katharina; Werlitz, Jürgen. Die verbotenen Evangelien: apokryphe Schriften. Wiesbaden: Marixverlag, 2010. 264 p.
Krikščioniškos žinios apie Jėzaus gyvenimą ir mirtį pirmiausia remiasi Naujojo Testamento knygų vaizdiniais ir teiginiais. Tačiau yra kur kas daugiau raštų iš pirmųjų krikščionybės dienų, kuriuose kalbama apie Jėzaus gyvenimą, jo žodžius ir darbus, mirtį ir prisikėlimą. Daugelis apokrifinių raštų, kurie netapo Naujojo Testamento dalimi, buvo rasti XIX–XX a., kai kurių išlikę tik fragmentai. Tai II–IV amžių kūriniai, kurių pateiktam liudijimui apie Jėzų Kristų nepritarė Bažnyčia, jie nebuvo skaitomi bažnytinėse pamaldose, o galiausiai buvo uždrausti. Šiandien apokrifai domina ne tik teologus, bet ir istorikus, jie atspindi istorinį Jėzaus Kristaus gyvenimą ir mokymą, padeda suprasti ankstyvąją krikščionybę. Nors apokrifai buvo išstumti iš bažnytinės krikščionybės tradicijos, jie yra įspūdingi įvairių ankstyvųjų krikščionių raštų ir tikėjimo tradicijų liudijimai. Monografijoje surinkti svarbiausi iš šių senovinių tekstų, tarp jų Marijos Magdalietės bei Judo evangelijos. Patikimi tekstų vertimai, aiškinamosios pastabos bei komentarai daro šiuos literatūros turtus prieinamus visiems besidomintiems religijos ir kultūros istorija.
Arnauld, Andreas von; Klein, Christian. Weil Bücher unsere Welt verändern: vom Nibelungenlied bis Harry Potter. Darmstadt: wbg Theiss, 2019. 400 p.
Knygos keičia mūsų pasaulį. Jos skatina naujoviškai mąstyti, dažnai daro poveikį kultūriniams ir socialiniams pokyčiams, skleisdamos revoliucines idėjas ir mintis, naujas pasaulėžiūras bei įžvalgas, nustatydamos kultūrinius modelius ar nurodydamos elgesio taisykles, sutirštindamos ore tvyrančią nuotaiką ar suformuluodamos susiklosčiusių aplinkybių esmę. Autoriai chronologine tvarka pristato 99 knygas. Rinkdamiesi tekstus, autoriai teigia įsitikinę, kad visi šie kūriniai turėjo įtakos socialiniams ir kultūriniams pokyčiams bei svarbiausių idėjų raidai, jie ypač ryškiai atspindi vyraujančią laikmečio dvasią. Dėmesys sutelkiamas į labai skirtingų sričių tekstus. Be literatūros kūrinių, skaitytojas ras įvairių mokslinių veikalų, politinių brošiūrų, filosofinių traktatų bei teisinių dokumentų. Tarp autorių yra Homeras, Martynas Liuteris, Imanuelis Kantas, Frydrichas Nyčė, Johanas Volfgangas Gėtė, Karlas Marksas, Konradas Dudenas, Maksas Plankas, bet taip pat Džoana Rouling ir Hapė Kerkelingas.
Belting, Hans. Spiegel der Welt: die Erfindung des Gemäldes in den Niederlanden. München: C.H.Beck, 2019. 293 p.
Knygoje pasaulinio garso meno istorikas ir teoretikas Hansas Beltingas pateikia savo įžvalgas apie XV a. Nyderlandų tapybą, sukėlusią pamatinę revoliuciją dailės istorijoje. Ankstyvosios Nyderlandų tapybos stilius ženkliai skyrėsi nuo to paties meto italų tapybos. Jam būdingas aiškiai išreikštas realizmas, dėmesys detalėms, raiškios, sodrios audinių ir objektų faktūrų spalvos, religinis simbolizmas. XV a. Nyderlandų tapytojai daugiausia dirbo religinėmis temomis ir retai tapė pasakojamo pobūdžio ciklus ar kūrinius mitologiniais motyvais, o tai buvo populiaru Italijoje. Kitas skiriamasis bruožas – nauja aliejinės tapybos technika, kuriai būdinga lygūs, tarsi emaliu dengti paviršiai, siekis perteikti daiktų medžiagiškumą, sukurti erdvės ir šviesos iliuziją. Dar viena naujovė buvo vaizdo dviprasmiškumas, tarsi atspindys veidrodyje, kai be empirinio išorinio vaizdo matomas ir vidinis mentalinis. Remdamasis dailininkų Jano van Eiko, Hugo van der Guso, Rogiro van der Veideno, Jeronimo Boscho kūriniais, autorius atskleidžia naujovių atsiradimą ankstyvojoje Nyderlandų tapyboje, jų raidą ir kaitą.
Knöll, Stefanie. Der spätmittelalterlich-frühneuzeitliche Totentanz im 19. Jahrhundert: zur Rezeption in kunsthistorischer Forschung und bildlicher Darstellung. Petersberg: Michael Imhof Verlag, 2018. 256 p.
Vėlyvaisiais Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais mene, muzikoje bei literatūroje išpopuliarėjo mirties šokio motyvas. Ši gyvybės trapumo ir žmonių lygybės mirties akivaizdoje alegorija buvo vaizduojama bažnyčių ir kapinių koplyčių freskose, knygų grafikoje. Mirtis buvo vaizduojama ne tik kaip neišvengiamybė, bet ir kaip tam tikras akimirkos netikėtumas: ji užklumpa bylas nagrinėjantį teisininką, celėje besimeldžiančią vienuolę, pinigus skaičiuojantį pirklį ar žemę ariantį valstietį. Menininkų darbai tarytum sako, kad nors visi mes suvokiame esantys tik laikini svečiai šiame pasaulyje, mirtis dažnai atsėlina netikėtai. Kaip pastebi studijos autorė, ir šiandien aktualus mirties šokio motyvas: nors laikui bėgant jis nuolat kito, tačiau pasirodė esąs ilgaamžis. Keitėsi ir makabriško ciklo suvokimas bei interpretacija. Pagrindinį dėmesį autorė sutelkia į mirties šokio suvokimą XIX a. mene bei meno istorijos tyrimuose. Leidinio pabaigoje pateikiamos tyrimo išvados, samprotavimai, pastabos, išsamus šaltinių bei literatūros sąrašas, iliustracijų nuorodos.
Thern, Tanja. Descartes im Licht der französischen Aufklärung: Studien zum Descartes-Bild Frankreichs im 18. Jahrhundert. Heidelberg: Manutius Verlag, 2018. 484 p.
Žymus prancūzų filosofas, matematikas, fizikas, fiziologas Renė Dekartas (1596–1650) laikomas moderniosios filosofijos pradininku. Jo filosofija turėjo įtakos Dž. Lokui, G. V. Leibnicui, B. Spinozai, I. Kantui. Tačiau žiūrint istoriškai, šiandien vyraujantis Dekarto įvaizdis jokiu būdu nėra savaime suprantamas dalykas. Peikiamas, niekinamas, pusiau pamirštas – tokia Dekarto įvaizdžio kaita Apšvietos epochoje stebina ir akivaizdu, kad dabartinis filosofo vertinimas įsitvirtino tik XIX amžiaus pradžioje. Šioje išsamioje monografijoje autorė pirmą kartą atskleidžia, kaip iš tikrųjų Renė Dekartas buvo vertinamas Prancūzijoje XVIII amžiuje. Ji atsižvelgia ne tik į gerai žinomą Voltero antikartezianizmą, bet ir, remdamasi daugybe liudijimų iš matematikos, fizikos ir metafizikos sričių, taip pat literatūriniais tekstais bei akademiniais raštais, visais atžvilgiais nagrinėja įvairius požiūrius, suformavusius nevienareikšmį Dekarto įvaizdį prancūzų Apšvietos epochoje. Ši solidi monografija skirta visiems, besidomintiems filosofijos, literatūros ir prancūzų Apšvietos laikotarpio minties istorija. Leidinį papildo literatūros ir vardų rodyklės.
Lauer, Gerhard. Lesen im digitalen Zeitalter. Darmstadt: wbg Academic, 2020. 262 p.
Skaitmeninimas ir naujų technologijų atsiradimas sukėlė daugybę pokyčių įvairiose gyvenimo srityse, neaplenkė ir knygų skaitymo įpročių. Skaitymas internete ir skaitmeninėje aplinkoje atėjo į mūsų kasdienybę nepastebimai ir negrįžtamai, pakeitė tradicinius tekstų pateikimo, sklaidos ir saugojimo būdus. Daugelis baiminosi, kad skaitymas praras savo svarbą, todėl buvo atlikta nemažai tyrimų, kaip šeima ir mokykla veikia šį procesą, ieškota skaitymo motyvacijos, atsirado įvairios skaitymo skatinimo programos. Knygos autorius pastebi, jog skaitoma ne mažiau, o ir naujų leidinių skaičius kasmet auga, nepaisant to, kad leidyba šiandien susiduria su naujais iššūkiais ir išbandymais. Gerhardas Laueris apžvelgia, kaip knygų pasaulį ir skaitymo praktiką veikia naujos technologijos, kaip ir ką skaito jaunimas ir vyresnio amžiaus žmonės, kaip leidėjai ir knygynai sprendžia skaitmeninimo iššūkius ir kokius visiškai naujus skaitymo būdus renkasi skaitmeninės platformos.
Anotacijas parengė Rita Novikovienė
Persiški kilimai ir jų simboliai
Persiški kilimai ir jų simboliai
2021 m. gruodžio 8 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyks dr. Ievos Koreivaitės, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojos, paskaita „Persiški kilimai ir jų simboliai“.
Ši paskaita skirta vienam seniausių Persijos menų – kilimų rišimui pažinti. Persiški kilimai ypatingi savo rišimo technika, ne mažiau garsūs patys meistrai, kilimus rišantys žmonės. Šioje paskaitoje lektorė pabandys atskleisti tai, kas paslaptingiausia – kilimų raštus ir jų simbolius.
Įdomu tai, kad persiškų kilimų raštai atstovauja ne vien persų kultūrai, bet ir archajinei archetipinei vaizduotės tradicijai, bendrai visiems žmonėms. Todėl persiškas kilimas gali būti patrauklus, nes jis kalba mums intuityviai suprantama kalba. Kartu, reikia pripažinti, kad daugelis simbolių, buvę tokie aiškūs mūsų protėviams, šiuolaikiniam žmogui nebėra suprantami.
Lektorė atsakys į klausimus: kodėl kilimas turi apvadines juostas, ką reiškia kilimo centrinis medalionas ir kodėl kilimuose galima įžiūrėti gyvatėles ir skorpionus? Ar tik dėl to, kad klajojančios tautos šiuos gyvūnus matė savo aplinkoje? Kilimų raštus pabandysime perskaityti kaip knygą, tik su jiems būdingais ženklais ir spalvomis. Kartu praskleisime uždangą į mums mažai pažįstamą kultūrą.
Registruotis į renginį adresu: inga.beruliene@mab.lt
Gydymo menas ir farmacija. Dešimtieji Andriaus Sniadeckio skaitymai
Gydymo menas ir farmacija. Dešimtieji Andriaus Sniadeckio skaitymai
Jau antrus metus iš eilės Andriaus Sniadeckio skaitymai vyksta filmuoto siužeto forma [1]. Siužeto kūrėjas – Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka, partneriai – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus ir Vilniaus universiteto biblioteka. Pranešimus perskaitė muziejaus direktorius doc. Tauras Mekas ir muziejininkė doc. Vilma Gudienė. Filme matysite muziejaus interjero detales, kolekcijų fragmentus. Vilniaus universiteto biblioteka maloniai leido atversti Rankraščių skyriuje saugomas senosios Vilniaus universiteto vaistinės knygas. Apie jose įregistruotus A. Sniadeckio receptus pasakojo doc. V. Gudienė ir Vilniaus universiteto botanikos sodo tyrėja dr. Silva Žilinskaitė. Už pasiūlymą pasirinkti farmacijos temą nuoširdžiai dėkojame doc. V. Gudienei, pasiūliusiai skaitymų dalyvius pakviesti į patalpą, kurioje veikė pirmoji universiteto vaistinė. Finansinę paramą projektui suteikė bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“.
Apie Lectiones Andrea Sniadecki
Andriaus Sniadeckio skaitymai, arba Lectiones Andrea Sniadecki, Lietuvos mokslo istorijos entuziastų buvo sumanyti kaip būdas atgaivinti užmirštos asmenybės nuopelnus mokslui ir kultūrai 2012 metais. Sumanymo autorė – dr. Birutė Railienė. Lapkričio 30 dieną prieš daugelį metų Vilniaus universitete buvo švenčiamas profesoriaus Andriaus Sniadeckio (1768–1838) gimtadienis. Šią tradiciją tęsia Lectiones Andrea Sniadecki. Rengėjai laikosi dar vienos tradicijos: skaitymus rengti vietose, istoriškai susijusiose su Sniadeckio veikla. Pirmųjų skaitymų iniciatyvinė grupė 2012 m. susirinko namuose, kuriuose anksčiau gyveno pats Sniadeckis. Kiekvienais metais per Andriaus Sniadeckio skaitymus lankytojai apie profesoriaus veiklą sužinodavo vis daugiau. Nuo 2017 m. veikia interneto svetainė www.andrewsniadecki.org, kurią remia Rūta ir Rimvydas Baranauskai.
Skaitymus rengia Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka bei Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos iniciatyvinė grupė, prisideda ir kitos atminties institucijos. Nuo 2018 m. teikiama Profesoriaus Andriaus Sniadeckio stipendija, kurią įsteigė bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“.
Farmacijos paskaitos
„Farmacija – menas surinkti, atpažinti ir paruošti vaistus iš paprastų medžiagų…“ šiais žodžiais profesorius Andrius Sniadeckis (1768–1838) pradėdavo farmacijos kursą Vilniaus universiteto medicinos studentams.
2021 metais renginį Lectiones Andreae Sniadecki nutarta skirti Sniadeckio veiklai farmacijos srityje. Beliko pasirinkti tekstą skaitymui. Jūsų dėmesiui – ne paties Sniadeckio kūrinys, bet jo gabaus mokinio, ilgainiui – farmacijos šviesuolio Johano Frydricho Volfgango (1776–1859) Sniadeckio farmacijos paskaitų konspektas.[2] Rankraštis saugomas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje.
Rankraščio tekstą, papildytą išsamiu įvadu, dar 1991 m. publikavo Lenkijos mokslų akademijos Mokslo, švietimo ir technikos istorijos instituto bendradarbis p. Vitoldas Glovackis (Witold Włodzimierz Głowacki, 1909–2001). Ši knyga saugoma Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje.[3]
Farmacijos paskaitas Sniadeckis skaitė nuo 1797 m. – nuo savo pirmųjų darbo Vilniaus universitete metų. Filmo „Gydymo menas ir farmacija: dešimtieji Andriaus Sniadeckio skaitymai“ žiūrovai turės galimybę pamatyti patalpas, kuriose veikė pirmoji Vilniaus universiteto vaistinė. Ji buvo įkurta apie 1600-uosius metus, buvo valdoma ir prižiūrima jėzuitų iki 1773 metų. Joje buvo ne tik gaminami ir parduodami vaistai, bet ir rengiami būsimi vaistininkai. Vaistinė turėjo ir savo biblioteką. 1773 m. jėzuitų ordinas buvo likviduotas, o švietimo sistemos administravimą iš jėzuitų perėmė Seimo įkurta Edukacinė komisija. Andriaus Sniadeckio rūpesčiu 1804 m. vaistinė buvo įkurdinta universiteto kampinio pastato Šv. Jono ir Universiteto gatvių sankryžoje pirmajame aukšte, jos vadovu buvo paskirtas J. F. Volfgangas. Jo iniciatyva 1822 m. senosios vaistinės salėje pagal architekto K. Podčašinskio (1790–1860) projektą buvo įrengta farmakologijos paskaitų salė.[4]
VU Informacinių technologijų paslaugų centrui (ITPC) priklausančioje patalpoje (ten vaistinė veikė nuo įkūrimo iki 1773 m.) nufilmuota dalis pranešimų. Filmuojant dalyvavusi VU bibliotekos darbuotoja Irena Katilienė papasakojo apie Andriaus Sniadeckio pastangas atkurti vaistinę, ją uždarius 1773 metais. ITPC darbuotoja Audrė Dudėnienė pavedžiojo po buvusios vaistinės patalpas, papasakojo, kokių senųjų perėjimų būta į tuometinį Herbariumo kiemelį (dabar jis vadinamas Počobuto vardu). J. F. Volfgango prižiūrėtos vaistinės patalpose šiuo metu įsikūręs Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyrius.
Pranešėjų mintys:
Intriguojantis Lietuvos farmacijos istorijos etapas ‒ XIX a. pradžia. Tuo metu vaistininkai ne tik konsultavo, gamino ir pardavinėjo vaistus, bet ir kūrė naujus vaistus, tyrinėjo veikliąsias medžiagas ir tyrimus aprašė. Vaistininkai buvo mokslo elito dalis, o disciplinos farmacija ir chemija – tarsi dvynės.
Doc. Vilma Gudienė
Pritariu Galeno (Claudius Aelius Galenus, 129‒200?) minčiai: „Medicina be vaistų yra bejėgė“.
Doc. Tauras Mekas
Nuostabus vaistinių augalų pasaulis – neišsenkanti versmė pažinimui, vis kitaip atsiskleidžianti kiekvienoje epochoje. Žiūriu į Jėzuitų akademijos rezidencijos Vingyje planus – kiek vaistažolių auginta… Vartau vaistinės senąsias receptų knygas – kiek vietinių ir egzotinių augalų naudota… Vaikštau po botanikos sodą – kiek jų čia daug, stengiuosi pažinti…
Dr. Silva Žilinskaitė
Andriaus Sniadeckio stipendija
Visas jėgas Sniadeckis skyrė jaunosios kartos, šviesiausio jos žiedo – studentijos – ugdymui. Savo idėjų tęstinumą jis matė jaunų, gabių sekėjų veikloje. Šią Sniadeckio estafetę, pradėtą beveik prieš du šimtus metų, įvertino mūsų mecenatai – bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“. Pagerbdama Andriaus Sniadeckio akademinį palikimą ir jo asmenybę, 2018 metais bendrovė įsteigė ir pirmą kartą įteikė prof. Andriaus Sniadeckio stipendiją. Ji teikiama kasmet per Andriaus Sniadeckio skaitymus.
Egidijus Jaseliūnas, „Thermo Fisher Scientific Baltics“ vyresnysis komunikacijos vadovas, pristatė 2021 metų profesoriaus Andriaus Sniadeckio stipendijates, Gyvybės mokslų centro studentes: Indrę Blagnytę (bakalauro 3 kursas, molekulinė biologija) ir Dianą Michirovaitę (bakalauro 4 kursas, molekulinė biologija).
Apie Andriaus Sniadeckio skaitymų istoriją ir ateities planus papasakojo Rimvydas Baranauskas, renginio mecenatas ir Sniadeckio darbų saugotojas.
Renginio diskusijose anksčiau aptardavome, kokią temą pasirinksime kitais metais. Dėl pandeminės situacijos vietoje renginio sukurtas filmas, kuris, nors ir turi privalumų pateikti vaizdus, dokumentus ir gyvą kalbą, tačiau turi ir didelį trūkumą: neleidžia bendrauti. Tikėdamiesi, kad kiti mūsų susitikimai bus gyvi ir turiningi, maloniai kviečiame rašyti siūlymus ir pastabas į Andriaus Sniadeckio skaitymų „facebook“ svetainę arba adresu: info@andrewsniadecki.org
Dr. Birutė Railienė
Nuotraukose:
Andriaus Sniadeckio skaitymų filmavimo metu. Iš kairės: Birutė Railienė, Silva Žilinskaitė, Rimantas Gruzdas, Irena Katilienė. Audrės Dudėnienės nuotrauka
„Thermo Fisher Scientific Baltics“ vyresnysis komunikacijos vadovas Egidijus Jaseliūnas ir Profesoriaus Andriaus Sniadeckio stipendijos 2021 m. laimėtojos Diana Michirovaitė (bakalauro 4 kursas, molekulinė biologija) ir Indrė Blagnytė (bakalauro 3 kursas, molekulinė biologija). „Thermo Fisher Scientific Baltics“ nuotrauka
Andriaus Sniadeckio ranka rašytas receptas. LMAVB RS F 9-2506
[1] Filmas transliuojamas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos „youtube“ kanalu nuo 2021 m. lapkričio 30 d. adresu: https://youtu.be/J_UoxdxDNSg
[2] Wykłady farmacji Jędrzeja Śniadeckiego w Wilnie : (1797–1804). LMAVB RS F9-808
[3] Głowacki W. W. Wykłady farmacji Jędrzeja Śniadeckiego w Wilnie (1797–1804). Warszawa, 1991.
[4] Levandauskas, Vytautas. Architektas Karolis Podčašinskis. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1994. (Vilniaus dailės akademijos darbai [T.] 4), p. 69.
Paroda „Vilniaus sargyboje: Jonui Basanavičiui – 170“
Paroda „Vilniaus sargyboje: Jonui Basanavičiui – 170“
2021 m. gruodžio 1 – 2022 m. sausio 4 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veiks paroda „Vilniaus sargyboje: Jonui Basanavičiui – 170“. Ekspozicijoje pristatoma archyvinė medžiaga, atskleidžianti J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą Vilniuje nuo 1905 metų iki pat jo mirties.
Jonas Basanavičius (1851–1927) neabejotinai vienas ryškiausių Lietuvos kultūros, istorijos, mokslo, politikos veikėjų. LMAVB išlikę nemažai dokumentų, kurie rašyti paties J. Basanavičiaus ranka. Nesvarbu, jau parengtas tekstas, ar dar tik juodraštis – J. Basanavičius ranka dailia ir aiškia rašysena užrašė ir paliko istorijai nemažai liudijimų. Įvairiuose fonduose (vyrauja Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, Lietuvių mokslo draugijos, taip pat asmeniniuose Mykolo Biržiškos, Augustino Janulaičio ir kt.) saugoma medžiaga atskleidžia sudėtingas ano laikmečio gyvenimo sąlygas. Kai kurie dokumentai jau seniai patekę mokslininkų akiratin (pvz., Lietuvos Valstybės Tarybos dokumentai), kiti – vis dar laukiantys savo eilės, ypač gausūs Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, Lietuvių mokslo draugijos ir kiti archyvai.
Bibliotekoje gausiai išlikusi ne tik rankraštinė, bet ir ikonografinė medžiaga: J. Basanavičių matome įamžintą grupinėse politinio (pvz., Lietuvių konferencijos 1917 metais) ar visuomeninio gyvenimo įvykių nuotraukose, pvz.: Lietuvių mokslo draugijos susirinkimo 1912 metais, Vilniaus moksleivių ar mokytojų gretose. Įdomi 1924 metų Paulinos Mongirdaitės nuotrauka, kurioje J. Basanavičius matomas tarp pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ 25 metinių minėjimo dalyvių Palangoje. Viena retesnių ir spaudoje mažai aptinkamų – J. Basanavičiaus nuotrauka su aušrininku Ksaveru Sakalausku-Vanagėliu (1926 m.).
LMAVB gausu skirtingų fotografų darytų J. Basanavičiaus laidotuvių vaizdų. Personaliniame teisininko A. Janulaičio fonde saugomi unikalūs dokumentai – J. Basanavičiaus palikimo bei testamento reikalai.
Visu savo ilgu gyvenimu J. Basanavičius rodė pavyzdį kitiems ne tik žodžiais, bet ir prasmingais darbais. Negalėdamas gyventi ir dirbti tėvynėje, būdamas toli nuo Lietuvos, ruošė dirvą, kad atėjus laikui, netrūktų susipratusių ir galinčių darbuotis lietuvybei žmonių. Spaudos draudimo metu ėmėsi pirmojo laikraščio leidybos, ketino inteligentus suburti į Mokslo draugystę, rinko ir leido tautosaką. Anot J. Basanavičiaus, „kol musų proseniai neturėjo raszto, nemokejo savo mislis iszreikszti ant popieros, sudėdavo dainas ir pasakas ir perduodavo jas kitų atminčiai, taigi dainos ir pasakos yra tai pirmutinė, brangi dalis musų lietuviszkos literaturos“. XX a. pradžioje kintant politinei situacijai, imperijoms braškant iš vidaus, J. Basanavičius, net negavęs carinės Rusijos valdžios leidimo, palieka Bulgariją, kurioje praleido prasmingiausius, tuo pačiu ir sudėtingiausius 25 savo gyvenimo metus, ir grįžta į Lietuvą, į išsvajotąjį Vilnių. Tuoj pat sušaukia lietuvių suvažiavimą – Didįjį Vilniaus Seimą (1905 m. gruodį), kuriame iškelia politinį klausimą, t. y. Lietuvos autonomijos siekį.
J. Basanavičius buvo aktyvus daugelio įvairaus pobūdžio organizacijų steigėjas ir dalyvis, dažnai renkamas į jų valdymo organus. Pasižymėjo ne tik formalia naryste, bet ir aktyviu dalyvavimu bei produktyviu darbu. Ypač daug nuveikė Sąjungoje grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiai Lietuvoje (1905) – net parašė laišką popiežiui apie lietuvių kalbos būklę bažnyčiose. J. Basanavičius suprato, kad kova už lietuvių kalbą – vienas kertinių lietuvybės pamatų.
Įkūrė Lietuvių mokslo draugiją (1907). Tapęs jos pirmininku, rūpinosi Draugijos spauda ir sukauptos tautosakos skelbimu, organizavo lietuviškų vadovėlių leidybą. Parengė protestą dėl Vilniaus valdžios sumanymo Gedimino kalne įrengti vandens rezervuarą (1912).
J. Basanavičius skatino lietuvių meninį gyvenimą, veikliai dalyvavo Vilniaus lietuvių kultūros draugijoje „Rūta“, Lietuvių dailės, Teatro ir kitose draugijose. Jis ne tik organizavo Pirmąją lietuvių dailės parodą 1906 m. gruodžio 27 d. (1907 m. sausio 9 d.), bet ir ypač rūpinosi Lietuvių mokslo ir Dailės draugijų namų – Tautos namų steigimu, tuo tikslu 1913 m. rinko aukas JAV. Namai turėjo iškilti nupirktame ant Tauro kalno sklype. Deja, kilęs Pirmasis pasaulinis karas daug ką pakeitė: pinigai dingo Rusijos bankuose, liko tik sklypas, kuris vėliau buvo panaudotas kitoms reikmėms. Basanavičių matome Lietuvių švietimo draugijų „Rytas“, „Saulė“, Lietuvių katalikų blaivybės ir kitų draugijų, „Vilijos“ bendrovės veiklose. Visuomeninei veiklai skirtą laiką ir jėgas liudija LMAVB išlikę nemažai dokumentų, kurie rašyti paties J. Basanavičiaus ranka.
Karo metu didžiausią dėmesį skyrė išblaškytų lietuvių grįžimui į tėvynę, aktyviausiai veikė Draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti ir Lietuvių mokslo draugijoje, kartu su kitais 1915 m. įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, kuri tuo metu vadinosi „Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos“ (1915).
Tuo pačiu išryškėjo politinės veiklos galimybės. J. Basanavičius – vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, jos garbės pirmininkas, išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. vadovavo jos posėdžiui, kuriame buvo priimtas nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą simboliškai pasirašė pirmasis. Dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Sveikatos komisijose, prisidėjo priimant sprendimus dėl Lietuvos valstybės simbolių.
Ypač reikšminga J. Basanavičiaus veikla Vilniuje po 1919–1920 metų įvykių. Raudonajai armijai, vėliau Lenkijos kariuomenei okupavus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi šiame mieste ir nors oficialiai veiklos Lietuvos Valstybės Taryboje nenutraukė, tačiau faktiškai joje nebedalyvavo. 1919 m. sausį‒balandį vadovavo kuriamam Istorijos ir etnografijos muziejui. Nuo 1919 metų iki pat mirties buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininku, toliau liko ir Lietuvių mokslo draugijos vadovu. Iki 1924 m. dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju. Buvo gerai žinomas ne tik lietuviams, bet ir kitiems miestiečiams.
J. Basanavičius buvo gerai pažįstamas su Tadu Vrublevskiu. Juos siejo ne tik dalykiniai, bet ir asmeniniai ryšiai. Iš pastarojo J. Basanavičius sulaukė sveikinimų 60 metų jubiliejaus proga, taip pat kviesdavo žymų advokatą skaityti paskaitų Lietuvių mokslo draugijoje. T. Vrublevskiui mirus, J. Basanavičius savo veikalą „Vilnius lietuvių dainose“ (1925) dedikavo „A. a. Lietuvių mokslo draugijos garbės nario Tado Wróblewskio didelio Lietuvos ir Vilniaus mylėtojo atminčiai“.
J. Basanavičius buvo tarsi Vilniaus simbolis arba „sargybinis“. Vilniuje po represijų buvo mažai likę senosios kartos lietuvių tautiškumo ugdytojų. Jo mirtis – tarsi lūžis, žymėjęs epochos pabaigą. J. Basanavičiaus laidotuvės sukėlė didelį atgarsį ne tik Lietuvoje bei Lenkijoje, bet ir už jų ribų. Buvo spėlionių, kad galbūt laidotuvės padės susitaikyti lietuviams ir lenkams. Deja, viskas vyko kitaip. Dalyvauti laidotuvėse buvo leista vos 8 asmenų delegacijai iš Kauno (tarp jų ir giminėms). Gal todėl jos buvo gausiai dokumentuojamos: fotografuojamos, netgi nufilmuotos. Šiandien nufilmuotos J. Basanavičiaus laidotuvės įtrauktos į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Tautos patriarchas J. Basanavičius visiems laikams išliks lietuviško išsilaisvinimo simboliu.
Parodą ir tekstą parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė.
Nupieštas laiko tekėjimas
Nupieštas laiko tekėjimas
2021 m. gruodžio 1 d. 16 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos renginių salėje vyks Agnės Sedleckės piešinių parodos „Metai“ atidarymas ir šiais kūriniais iliustruoto 2022 metų kalendoriaus pristatymas.
Agnė Sedleckė (g. 1991) vaizduojamuoju menu domisi nuo devynerių metų, kai pradėjo lankyti Vievio meno mokyklos dailės skyrių. Puikus ryšys su mokytojais, suteikta kūrybos laisvė paskatino toliau gilintis į menus. Vyresnėse klasėse lankė dizaino pagrindų programą Justino Vienožinskio dailės mokykloje, vėliau baigė dizaino studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Įgijusi dizainerės specialybę, kurį laiką dirbo vienoje Klaipėdos įmonėje. Ilgainiui vis labiau norėjosi atskleisti savo vidinį pasaulį ir kūrybai skirti kiek įmanoma daugiau laiko – grįžti prie piešimo, lipdymo. Šiuo metu Agnė pradeda savo verslą, turi keramikos dirbtuves Klaipėdoje.
Kurti įkvepia gamta. Taškas, linija, dėmė – tai kompozicijos pagrindas, jais remdamasi autorė išreiškia ją supančią aplinką. Aplinkui pilna įvairiausių raštų, kuriuos ne visada pastebime. Agnė žvilgsnį patraukusius motyvus interpretuoja savaip ir stengiasi perteikti piešiniuose. Ji žavisi fantastika, mistika, todėl ir savo darbuose nevengia tokių vaizdų ar veikėjų. Dailininkė sako, jog piešia todėl, kad ši veikla atpalaiduoja, leidžia laisvai išreikšti save. Kaip taikomųjų menų atstovė, dizainerė stengiasi ją dominančias veiklas sujungti ir piešinius paversti atvirukais, kalendoriumi, ar sukurti kitokios formos tęsinį.
„Metai “ – pirmoji Agnės Sedleckės personalinė paroda. Eksponuojamos dvylika metų mėnesių istorijų, nupieštų akvarele ir tušu. Metai – laiko tarpas, praeinantis per 365 dienas, per 52 savaites, per 4 sezonus ir 12 mėnesių – ir taip metai iš metų… Tyrinėdama visus 12 mėnesių ir fantazuodama, autorė kiekvieną įasmenino, pavertė gyva būtybe su savo charakteriu ir pomėgiais…
Paroda veiks iki 2022 m. sausio 10 d.
Į renginį prašome registruotis el. paštu: egle.stasiukaityte@mab.lt
Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė, arba moteris, kurios vardu pavadinta Biblioteka
Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė, arba moteris, kurios vardu pavadinta Biblioteka
2021 m. gruodžio 2 d. 16 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks dr. Redos Griškaitės paskaita „Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė, arba moteris, kurios vardu pavadinta Biblioteka“. Ta proga lankytojai kviečiami apžiūrėti naujausią bibliotekos parodą iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“: trijuose stenduose fojė eksponuojamus T. Vrublevskio motinos rankraščius.
Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė (Emilia z Beniowskich Wróblewska, 1830 m. spalio 5 d.–1886 m. gruodžio 23 d.) daugiausia žinoma kaip garsaus Vilniaus advokato ir visuomenės veikėjo Tado Vrublevskio (Tadeusz Stanisław Wróblewski, 1858–1925) motina, kurios vardas greta jos vyro Eustachijaus Vrublevskio (Eustachy Wróblewski) įamžintas 1912 m. Vilniuje įsteigtos Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos (dabar Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka) pavadinime. Todėl ši moteris dažniausiai minima Bibliotekai skirtuose leidiniuose ar jos sūnui Tadui Vrublevskiui, o pastaruoju metu – ir sūnui Augustinui Vrublevskiui (Augustyn Wróblewski, 1866–po 1913) skirtose biogramose ar biografijose. Rečiau Beniovskytė-Vrublevskienė įvardijama kaip 1830–1831 m. sukilimo dalyvio Bartolomėjaus Beniovskio (Bartłomiej Beniowski, 1800–1867) duktė ar kaip asmenybė, palaikiusi ryšius su garsiuoju savo vyro Eustachijaus sūnėnu, vienu iš 1863–1864 m. sukilimo vadų, o vėliau Paryžiaus Komunos generolu Valerijonu Vrublevskiu (Walery Wróblewski, 1836–1908). Taigi dažniausiai minima tik kartu su žymiais savo šeimos vyrais. Šios paskaitos tikslas – nuodugniau pažvelgti tiek į šios moters biografiją, tiek į rankraštinį palikimą, kurį sudaro literatūriniai darbai ir egodokumentinis paveldas. Visa ši unikali medžiaga šiandien tebesaugoma jos vardu pavadintoje Bibliotekoje.
Registruotis į paskaitą adresu: inga.beruliene@mab.lt
Pašaukta kūrybai. Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė (1830–1886)
Pašaukta kūrybai. Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė (1830–1886)
Nuo 2021 m. lapkričio 26 d. visą gruodį Bibliotekoje veiks nauja mažoji paroda „Pašaukta kūrybai. Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė (1830–1886)“ iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“, skirta Bibliotekos įkūrėjo Tado Stanislovo Vrublevskio motinai. Ji buvo ne tik rūpestinga žymių savo sūnų – Tado Stanislovo ir Augustino – motina, mylinti žmona, bet ir literatė. Rašė daug, bet ne spaudai, o sau, tad viskas liko rankraščiuose: dienoraščiai vaikams ir sau (septyni 1850–1886 m. sąsiuviniai, prilygstantys originaliajai prozai), eilėraščiai, vertimai ir visa kita jos kūryba, tebelaukianti šiandienos literatūros istorikų dėmesio. E. Beniovskytės-Vrublevskienės rankraštinis paveldas dabar saugomas Bibliotekos Rankraščių skyriuje. Parodoje eksponuojamais rankraščiais atskleidžiamas tipiškas ir kartu netipiškas XIX a. bajorų kilmės inteligentės moters gyvenimas. E. Beniovskytės-Vrublevskienės dienoraščius tyrusi ir studiją apie juos paskelbusi kultūros istorikė dr. Reda Griškaitė šį egodokumentikos paveldą yra įvardijusi moters „jausmų biografija“.
Parodos lankytojai galės pamatyti vaikams rašytus dienoraščius – savitus egodokumentus, įprastus XIX a. visuomenėje. Jie tarsi motinos pokalbis su vaikais, patarimai jiems. Nors juose, skirtingai nei kitų to meto diarisčių, faktinės informacijos maža, vis dėlto ir čia galima rasti XIX a. kasdienybės atspindžių (šeimos gyvenimo detalių, tarpusavio santykių ir kt.). Literatūrine verte išsiskiria pačiai sau (ad se ipsum) rašyti E. Beniovskytės-Vrublevskienės dienoraščiai. Anot dr. R. Griškaitės, „tai klasikiniai intymiojo dienoraščio pavyzdžiai“. Juose chronologine tvarka rašančioji pasakoja savo vidinius išgyvenimus, rašymas jai – dvasinė terapija.
Be dienoraščiuose paliktų tekstų, E. Beniovskytė-Vrublevskienė reiškėsi ir kitais literatūros darbais. Ji vertė iš anglų į lenkų kalbą tėvo Bartolomėjaus Beniovskio (Bartłomiej Beniowski, 1800–1867) – išskirtinės asmenybės (gydytojo, išradėjo, mokslininko, poligloto) veikalus. Du iš jų, 1842–1845 m. išleisti Londone, taip pat rodomi parodoje: knyga apie frenotipiką, nelyg dabartinio kompiuterio prototipą, ir reformuotos anglų kalbos tarties ir rašybos žodynas. E. Beniovskytė-Vrublevskienė taip pat kūrė tarnams skirtą literatūrą (svajojo jiems įsteigti specialią mokyklą) ir net buvo pradėjusi rašyti jiems vadovėlį. Tokią įvairiopą kūrėją ir norėta atskleisti šia paroda.
Parodą parengė dr. Alma Braziūnienė, Rūta Kazlauskienė, dr. Kotryna Rekašiūtė
Tekstų autorės: dr. Alma Braziūnienė, dr. Kotryna Rekašiūtė
Apipavidalino Eglė Stasiukaitytė, Audronė Stasiukaitytė