Knyga – tai savitas atskiro žmogaus pasaulis, rašytojo ar jo vaizduojamo personažo gyvenimas ar istorija. Ar galėtume pasakyti, kad viena istorija yra vertingesnė už kitą? Knygoje svarbus pasakotojas, jis gali papasakoti ir labai paprastą istoriją įdomiai. Vadinasi, pasakotojo arba rašytojo stilius ir pasakojimo maniera lemia knygos vertę. Tai gal informatyvu, gal atraktyvu, o gali būti sudėti nuoširdžiausi jausmai ir jie skaitytoją jaudins. Svarbu, ką norima toje knygoje pasakyti, ar tik papasakoti kokią nors istoriją, kurių yra milijardai, ar išskirtinį pamokantį atveją, kuriuo ir žavėsis skaitytojas. Jeigu skaitytojas užvertęs paskutinį knygos puslapį pasako – gera knyga, ji man patiko, tai ir yra knygos vertė, tačiau tai labai subjektyvu. Tiesa, yra dar ir knygos vertė finansine prasme – kiek išleista pinigų ją leidžiant…

Paskutiniu metu renkuosi ne aš, o knyga mane pasirenka ir padiktuoja tai labai paprastos gyvenimo situacijos. Pvz.: keliauju po Naugarduką, aplankau Liubčios pilį, kuri priklausė Nabokovo dėdei, ten lankėsi ir kurį laiką gyveno garsusis „Lolitos“ autorius. Tai signalas, kad ši knyga nori, kad ją perskaityčiau. Vasarojant aplankau Nidoje Tomo Mano namelį – ir po savaitės aš jau su „Budenbrokais“ įsuktas į biurgerių verslo šeimos istoriją. Einu Vilniuje Basanavičiaus gatve pro Romualdo Kvinto skulptūrą „Berniukas su kaliošu“ ir man ji pakužda – „Ar skaitei Romeno Gari knygą Aušros pažadas“? Siūlau mieliems bibliotekininkams išbandyti šį principą, todėl sekite ženklus, knygos jums pakuždės, kuri nori patekti į jūsų rankas.

Taip teko, projektoriui visada tinka pakišti po kojelėmis, kad vaizdas pataikytų į ekraną.

Ne.

Ne, tai ne kartų problema, tai progresas ir technologijos uzurpuoja žmoniją – tai „išmaniosios eros“ pasekmė. Mano kartos žmonės yra dviejų rūšių (kaip ir XIX a.): skaitantys ir neskaitantys.

Pasaulio atlaso.

Kelionų publicistikos.

Mėgstamiausia šalis – Lietuva, todėl ir jos autoriai…

Dar kartą istorinis romanas…

Iš Čikagos parsivežtą, „Draugo“ 1997 m. išleistą Stasio Daliaus knygą „Kalnų perėjose“.

Man asmeniškai neatrodo, kad kažkokia knyga gali būti universaliai vertinga. Gal ir klystu, tačiau knyga, kuri tuo metu labiausiai atliepia kažkokį – dvasinį, tarpasmeninį, emocinį, pažintinį, o gal net buitinį – poreikį, tuo metu ir gali būti vertingiausia.

Rekomenduočiau leisti sau ieškoti, neversti savęs skaityti jei „nelimpa“. Baigėsi mokykliniai metai, sovietiniai metai, kai visi kažką privalomai turėjome būti perskaitę. Dabar jau galime sau leisti ieškoti. Pažįstu vieną žmogų, kuris visą gyvenimą skaitė tik pasakas. Beje, labai brandus ramus žmogus. Ir ką? Kas galėtų pasakyti, kad jis elgėsi ir elgiasi neteisingai? Skaitykite, ką tik tai norite. Ir dėl to nei kiek nesikrimskite.

Teko. Ir ne vieną kartą. Pirmas dalykas, kuris dabar atėjo į galvą – knygą vis panaudoju kaip paaukštinimą, reguliuodama savo projektoriaus vaizdą paskaitose studentams.

Ir taip, ir ne. Visai gali būti, kad vieni pamėgę spausdintas, prie jų visą gyvenimą ir liks. Visiškai ignoruodami skaitmenines. Bus tokių, kurie prie spausdintų pereis, nes… pamils knygas, skaitytas skaitmeninėje erdvėje. Kiti gal visgi iškeis savo popierines į skaitmenines… Sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju, svarbu, kad neišnyktų pagrindinis poreikis. Poreikis skaityti. O atsiradus skaitmeninėms knygoms, šis poreikis nei kiek nesumažėja.

Negaliu kalbėti už savo kartą. Galiu kalbėti tik už save. Man knyga – nuolatinis gyvenimo palydovas. Užuovėjos kūrėjas. Draugas.

Nežinau, tai gal tokios nėra. Noriai skolinu ir skolinsiu.

Sunku į savo gyvenimą pažiūrėti iš šono… Juolab, kad mano gyvenimas dar nesibaigė. Kol kas gal visai romantiškai ir romaniškai skambėtų…

Britanijos. Ilgą laiką – beveik 10 metų – pragyvenusi Anglijoje, iki šiol norėdama pailsėti, griebiuosi tos šalies autorių knygos.

Vieną jau parašiau. „Žali sausainiai: Knyga sveikiems neurotikams“ (2018, Tyto Alba)… Kasdienių pastebėjimų, fenomenologinių esė knyga. Ką dabar rašau, kol kas – paslaptis.

Dažniausiai skaitau po kelias knygas iš karto. Prie lovos šiuo metu stovi keli romanai. O ant darbo stalo – profesinė literatūra. Dabar skaitinėju įdomias disertacijas, magistro darbus ir savo praktikos supervizoriaus Nick Totton parašytą „Embodied Relating: The Ground of Psychotherapy“ (2018, Routledge). O jei kalbėti apie savo laisvalaikį, ką tik pabaigiau Sonia Purnell knygą „Clementine Churchill: Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“ (2017, Tyto Alba).

Pakankamai sudėtingas klausimas visuotinės infliacijos laikais. Buvo tokia grupė „Kardiofonas“, kuri dainavo: „Visi ropoja į sceną…“ Nepaisant to, ar moka dainuoti. Šiandien yra daug žmonių, taip pat ir aš, kurie labai nori ne tik skaityti, bet ir rašyti knygas, ir tada kyla klausimas – ar iš tiesų kiekviena knyga yra reikalinga? J. Erlickas maldavo: „Jei gali nerašyti, nerašyk“. Tačiau bent jau man retkarčiais sunku atsispirti norui pasidalinti su kitais tuo, kas man atrodo svarbu.

Nemanau, kad yra kokia nors vertingos knygos formulė. Man asmeniškai vertingiausios atrodo tos knygos, kurias perskaičius, kurį laiką norisi į pasaulį žvelgti per tos knygos stilistiką. Kitas dalykas – knygai labai svarbu kontekstas, laikas, kai paiimi ją į rankas. Tuos pačius „Šveiko nuotykius“ ar „Mažąjį princą“ skirtingų amžiaus grupių žmonės perskaito skirtingai.

Nemėgstu moralizuojančių knygų arba knygų-atsakymų. Man vertingiausios yra knygos-klausimai.

Manau, kad kiekvienas bibliotekos darbuotojas pirmiausia yra unikalus žmogus, turintis savitus interesus, literatūrinį skonį, temperamentą ir t. t. Na, nebent kalbėtume apie tai, kas galėtų priversti susimąstyti bibliotekos darbuotojus, pavyzdžiui, daugiausia aptarnaujančius vaikus. Tada iš karto rekomenduočiau visą Gendručio Morkūno kūrybą. Tai gaivaus vėjo gūsis įvairiomis prasmėmis.

Na, o šiaip, aišku, galima bandyti sudarinėti privalomų skaitinių sąrašą, kuris galėtų padėti geriau pažinti save ir pasaulį, kuriame gyvename, tačiau tai labai rizikinga veikla. Galiu pasiduoti provokacijai ir išvardinti bent dešimt knygų, kurias privalu perskaityti, kad širdyje liktų mažiau skersvėjo: „Mažasis princas“, „Mikės Pūkuotuko nuotykiai“, abi knygos apie Alisą, Morkūno „Vasara su Katšuniu“. Tai nėra knygos vien vaikams, tai knygos apie labai svarbius dalykus. Mano galva, svarbu perskaityti Orvelo „Gyvulių ūkį“, Beketo „Belaukiant Godo“, Šekspyro „Hamletą“, V. Franklio „Prasmės beieškant“ ir bent kelias Čestertono esė.

Aš pats nuo vaikystės beprotiškai mėgstu skaityti ir labai skirtingų žanrų knygas. Pavyzdžiui, labai mėgstu detektyvus, bet taip pat ir fantastikos, istorines knygas. Jau kuris laikas stengiuosi, kad mano skaitomų knygų sąraše būtų ne vien dalykinė literatūra, kurią skaitau kasdien, bet ir kas nors iš grožinės. Tikrai siūlau tiems, kurie dar nepatyrė malonumo, skaityti Sapkovskio knygas, paimti į rankas Raganių. Lietuviškai yra išversta visa knygų apie raganių Geraltą serija.

Viena svarbiausių knygų man iki šiol išlieka Kafkos „Procesas“. Tai realistiškiausia knyga apie pasaulį, kuriame gyvename.

O kas yra knygos tiesioginė paskirtis? 🙂 Namuose turiu daugybę knygų ir, deja, dalies iš jų likimas – paprasčiausiai puošti lentynas, beviltiškai laukiant, kada bus paimtos į rankas. Esu knygomis parėmęs lovą, kai buvo sulūžusi jos koja.

Na, aš visuomet mieliau renkuosi spausdintą variantą. Tačiau man labai patinka galimybė elektroniniu būdu pasiekti knygų tekstus. Man tai ypač aktualu skaitant filosofinę, politinę, sociologinę, istorinę literaturą. Elektroninės knygos apskritai didina knygų prieinamumą. Tačiau aš esu tos kartos žmogus, kuriam, skirtingai nei teigtų tokie filosofai kaip Deliozas (Deleuze) ar Bodrijaras (Baudrillard), pirmiausia yra tai, kas apčiuopiama, ir tik paskui egzistuoja virtualūs dalykai. Nemanau, kad galima kalbėti apie konkurenciją – veikiau apie naujus knygų pateikimo pavidalus.

Tai priklauso ne vien tik nuo kartos, bet ir nuo aplinkos, kurioje užaugai, nuo daugybės kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, aš skaitau daugiau nei mano tėvai, broliai ir jų šeimos kartu sudėjus. Kodėl? Viena iš priežasčių – knyga ir skaitymas man nuo vaikystės yra kompensacija to fizinio apribojimo, kurį sukelia storumas. Buvau storulis nuo mažų dienų. Jei negaliu perlipti aukštesnės tvoros, geriau imu į ranką knygą. Pradėjau skaityti labai anksti ir tai tapo nuostabia aistra.

Šiaip, mano karta yra žmonės, kurie vis dar vertina knygą, nes prisimena, jog knyga gali būti deficitas. Kita vertus, pastebiu, kad interneto ir feisbuko laikais daugybei mano kartos žmonių paprasčiausiai nelieka laiko, o ne noro skaityti.

Nemanau, kad tokia yra. Kitas dalykas – mėgstu pabraukti man patikusias knygų vietas. Tai klausimas – ar draugui patiks skaityti pabraukytas knygas.

Kiekviena istorija gali būti papasakota ir kaip tragedija, ir kaip komedija. Čia daugiau priklauso net nuo pasakotojo, nei nuo faktų. Gyvename labai keistame pasaulyje, tad man kartais atrodo, kad tik fantastikos žanras sugeba perteikti jo keistumą. Tai gal ir apie savo gyvenimą geriausia būtų juo pasakoti.

Labai daug skaitau rusiškų knygų. Čia mano mėgstamiausi autoriai yra Borisas Akuninas, Daškova, V. Pelevinas. Kadaise perskaičiau pagrindinius Dostojevskio, Čechovo kūrinius, bet jau seniai prie jų neprisiliečiu. Visai neseniai dar kartą perskaičiau nekupiūruotus Ilfo ir Petrovo darbus – paliko labai stiprų įspūdį. Mėgstu tiek rusišką roką, tiek rusišką literatūrą.

Patinka skandinaviški detektyvai, nors vis vien didžiausia simpatiją jaučiu britų detektyvinei tradicijai.

Turiu svajonę parašyti grožinių kūrinių, nes iki šiol rašiau tik dalykines knygas.Tačiau dar neįrodžiau sau, kad tai tikrai būtina. Be to, sunku rasti laiko… Na, o tuos fragmentus, kuriuos esu užrašęs, – tai pasakojimas apie nesusikalbėjimą, susvetimėjimą. Mano galva, svarbu paskatinti žmones stabtelti ir pažvelgti tarsi iš šalies į tai, kaip gyvename. Tačiau tokiai knygai reikia talento ir laiko. Man jų abiejų trūksta.

Skaitau angliškai Jordano Petersono „Twelve rules of life“. Tai psichologinė knyga. Visai neseniai perskaičiau Vinstono Čerčilio autobiografinį keturtomį. Na, o artimiausiomis dienomis skaitysiu kunigo Algio Toliato jau trečios pamokslų knygos rankraštį, nes esu paprašytas parašyti pratarmę. Maždaug taip ir gyvenu. Kaip skaitom, taip ir gyvenam.

Visos trys prezidento Valdo Adamkaus knygos („Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, „Pareigos, kurios nesibaigia“, „Pokalbiai nesilaikant protokolo“). Tai ne tik žvilgsnis į politikos virtuvę ir užkulisius, valstybėje vykusius ir vykstančius procesus. Tai knygos, kurios atskleidžia neįtikėtinai stipraus žmogaus, lyderio ne tik Lietuvoje neįtikėtinai įdomaus gyvenimo detales.

Timo Guenardo „Stipriau už neapykantą“. Tai autobiografija vyro, kuris turėjo patirti labai daug likimo smūgių ir kuris savo pasakojimu atskleidžia, jog net ir labiausiai sužeistas, gali mylėti ir atleisti. Labai stipri istorija, kuri gali tapti įkvėpimu ne vienam.

Jau daugelį metų darau tokį dalyką – kai man kyla koks nors klausimas, atsiranda kokia nors problema, aš pasiimu bet kokią knygą ir atsiverčiu bet kurį jos puslapį. Neįtikėtina, tačiau visada ten randu atsakymą į mane kamuojantį klausimą.

Man asmeniškai – tikrai ne. Nemėgstu skaityti skaitmenos, man būtina knygą jausti.

Vienareikšmiškai – turi. Mano kartos žmonėms knyga buvo vienas iš laisvalaikio leidimo būdų, vaikystėje neturėjome mobiliųjų telefonų ar kompiuterių, todėl arba žaisdavome lauke, arba skaitydavome knygas. Galbūt dėl to knygų skaitymą mano kartos žmonės vertina ir supranta šiek tiek kitaip, nei dabartinis jaunimas, augantis informacinių technologijų eroje.

Tai labai asmeniška. Turiu savo jau išėjusios mamos maldaknygę, kuriai jau net nežinau kiek metų. Ji aptriušusi, kampai nutrinti mamos pirštais, bet ji man labai brangi.

Mano gyvenime buvo visko – ir dramų, ir trilerio, ir humoro. Tai gal sakyčiau –  drama su laiminga pabaiga 🙂

Juozas Tumas-Vaižgantas, Balys Sruoga, Kristina Sabaliauskaitė.

Apie meilę gyvenimui.

Ramučio Jancevičiaus atsiminimų knygą „Pieno puta žudikui“. Pirmoji buvusio ilgamečio Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus knyga.