Audronė Steponaitienė

Vertinga knyga yra tokia, kuri nuveda skaitytoją gilyn į save patį, išjudina vidų. Apie tokią sakai: stipriai paveikė. Susitikimas su tokia knyga yra dvasinis įvykis. Man nuostabiausia, kad knyga yra daug pastovesnė ir ilgaamžiškesnė už žmogų. Žmogus gali išduoti, palikti, pagaliau – numirti. O prie tos pačios knygos sugrįžti ir gauni peno visą gyvenimą. Reikšmingos knygos ir surandamos visam gyvenimui.

Pati ką tik užverčiau: Marko Slonimo „Trys Dostojevskio meilės“. Paveikė autoriaus mėginimas objektyviai ir kartu delikačiai apšviesti tamsiąsias Dostojevskio puses, kurios sukrečia. Priartėjo genijaus pragaras, jo vidinis skurdas (kaip keistai beskambėtų), milžiniška dvasinių ir psichinių savybių amplitudė – nuo nepaprasto širdies jautrumo, patiklumo ir dosnumo, iki didžiulės savimeilės, liguisto pavyduliavimo ir polinkio į iškrypėliškus nusikaltimus… Įkvėpė besąlygiška jo antrosios žmonos meilė, šiuolaikinei moteriai gal net ir nesuprantama. Neatmesdama galimybės, kad Markas Slonimas kiek pašviesina, „papudruoja“ didžiosios poros santykius, sakau, kad tik Anos Grigorjevnos Dostojevskajos paveikslas man padėjo neatmesti Dostojevskio kaip žmogaus. Jų santuoka, trukusi keturiolika metų iki pat rašytojo mirties (kokie jaudinantys jo laiškai su aistringomis erotinėmis užuominomis, kurias Ana Grigorjevna, saugodama jų intymų gyvenimą, užtušavo, rašyti dvyliktais santuokos metais!), paženklinta dviejų mažų vaikų mirčių, yra nepaprastos, neeilinės meilės pavyzdys. Todėl užvertus knygą širdyje lieka šviesu ir gera.

Turbūt teko, neatsimenu. Šiaip knygos kaip plytos – jomis patogu ką nors paramstyti. 🙂

Manau, kad ne. Juk tai du skirtingi skaitymo būdai. Kai kurie žmonės visada norės skaityti popierines knygas. Ar bent jau patikusią elektroninę įsigyti ant popieriaus… Nežinau, galbūt man taip atrodo todėl, kad pati neskaitau elektroninių, tiesiog nemoku ekrane „suprasti“ teksto. Man knyga – ne tik bekūnis intelektinis turinys, bet ir jusliškai patiriamas daiktas. Turiu ją laikyti, vartyti, girdėti, užuosti. Svarbi jos estetinė išvaizda, šriftas – jis padeda arba trukdo skaityti. Be viso šito tekstas manęs tiesiog neįtraukia, prasklendžia pro šalį neužkliudęs sąmonės.

Tų kartų tiek daug, visų nepažįstu. Ką apskritai laikome karta? 🙂
Mes, keturiasdešimtmečiai, laimingi, kad mūsų vaikystės nespėjo užteršti technologijos. Tačiau daugybė mūsų dabar vis tiek yra nuo jų priklausomi. Užtenka tik apsidairyti, ką veikiame važiuodami viešuoju transportu arba laukdami, kol vaikui baigsis būrelis. Nežinau, ką ir kiek skaito mano bendraamžiai, bet, atrodo, kad pagarbą knygai mano karta jaučia. Ne poreikį, bet – pagarbą. Knyga mums yra savaiminė vertybė, ją gražu dovanoti ar gauti dovanų, bet skaityti nėra laiko, prabanga. Maždaug toks santykis.
Mėginu atsiminti savo klasiokus – ir neatsimenu, kad jie būtų labai skaitantys. Bet į mus, kelis klasėje skaitančius, žiūrėdavo su pagarba. Beje, savo geriausią mokyklos laikų draugę suradau būtent per knygas. Iki tol jos net nemėgau. Bet penktoje klasėje auklėtoja už bausmę paliko mudvi po pamokų sutvarkyti rusų kalbos kabineto. Įsikalbėjome. Paaiškėjo, kad abi skaitome Diuma ir Fenimorą Kuperį. Gerai atsimenu tą jaudulį, kai pilkoje sovietinės mokyklos masėje sutinki žmogų, kuriam stogą rauna nuo tų pačių knygų, kaip ir tau! Taigi auklėtojos „bausmė“ lėmė, kad tapome geriausios draugės, rašinėjome viena kitai laiškelius „Trijų muškietininkų“ stiliumi, iki dvyliktos klasės sėdėjome viename suole, ir iki šiol palaikome bičiulišką ryšį.

Bet draugui nieko negaila! 🙂 Net jeigu jis pageidauja knygos, kuri man asmeniškai atrodo nieko verta. Draugą gal tik mėginčiau išgelbėti nuo knygos, kuri jį galėtų įskaudinti, sujaukti, kaip kitaip pakenkti… Tiesa, neskolinu paskutinių namie saugomų mano pačios knygų egzempliorių, kurių jau nerasi knygynuose nei leidyklų sandėliuose – prie jų esu prisirišusi. Paskolinčiau jas tik dviem geriausioms savo draugėms, dar tėvams, kurie tikrai sugrąžintų. Bet jie jas ir taip turi…

Nieko neverta ta mano biografija. Pasakysiu kaip Dostojevskis: aš dar tik pradedu gyventi! 🙂

Rusai, britai, amerikiečiai… Apie autoriaus tautybę galvoju mažiausiai… Nes ir austrai, prancūzai… Italai, vokiečiai – nelabai… Kai kurie lietuviai! 🙂 Bet tai labai miglotas, mįslingas atsakymas. Tyčia nerašau pavardžių! 🙂

Žinau, apie ką ji būtų, atrodo, jau ir rašau, bet dar bijau garsiai sakyti… Nepykit.:)

Neseniai užverčiau Gintaro Bleizgio „Karmelio kalno papėdėje“, dabar skaitau Mindaugo Kvietkausko „Miesto fugą“.

Vertinga knyga, mano galva, yra ta, kuri žadina intelektinį ir emocinį aktyvumą, kuri suteikia naujos patirties, žinių, gyvenimo problemų, žmonių charakterio vingrybių suvokimo ir išgyvenimo, peno protui ir emocijoms. Dar svarbu kalbos raiška.

Bibliotekos darbuotojams labai sunku patarti, nes jie patys nuolat prie knygų, ir patys dalina patarimus. Man pastaruoju metu tikru atradimu tapo Aleksandro Puškino poema „Eugenijus Onieginas“, kurios nuo mokyklos laikų nebuvau skaičiusi. Dar labai patiko norvegų rašytojos Herbjorg Wassmo „Dinos knygos“ trilogija, turkų rašytojos Elif Shafak romanas „Stambulo pavainikė“. Taip pat verta paskaityti Stefano Cveigo autobiografinę knygą „Vakarykštis pasaulis“.

Ne, neteko, net neįsivaizduoju, kaip tai galima padaryti? Knygos buvo mano savotiška aistra, kurią skatino ne tik mokykla, bet ir tėvai, abu mėgę skaityti. Ne veltui kartą tėvelio bendradarbiai jo jubiliejaus proga padovanojo jam ne kokį daiktą, o knygų: visą seriją rusų literatūros klasikų rinktinių raštų. O jis, žinodamas mamos ypatingą meilę poezijai, gimtadienio proga padovanojo jai Aleksandro Puškino raštus, kuriuos iki šiol turiu savo bibliotekoje. Aš ne tik daug skaičiau, bet ir pirkdavau knygas, kai tik leisdavo lėšos. Kai turėjome erdvų butą, nebuvo jokių problemų, bet buvo metas, kai mūsų šeima gyveno gana ankštame bute. Tada mano sesuo ir pasakė, kad jei dar pirksiu knygų, turėsiu ant jų miegoti. Gal tada jos ir būtų panaudotos ne pagal paskirtį? Ačiū Dievui, taip pasielgti neprireikė.

Manau, kad ne. Aš pati skaitmeninių nemėgstu, nors yra tekę pasinaudoti. Popierinė knyga dar turi ir savo fizinę vertę – išvaizdą, popierių, iliustracijas. Visada bus ir vienokios, ir kitokios knygos šalininkų. Atsiradus spausdintai knygai, išnyko perrašomos ranka knygos. Bet manau, kad skaitmeninės negalės visiškai atstoti spausdintųjų knygų.

Mano karta knygai turėjo ypatingą poreikį. Ji buvo ir papildomas žinių šaltinis, ir laisvalaikio pomėgis, ir geriausia dovana kaip ypatinga vertybė. Poreikį skaityti išsaugojome iki šiol. Iki šiol su klasės draugais keičiamės informacija apie perskaitytas knygas ir skoliname jas vieni kitiems.

Tokios neturiu. Visada skolindavau knygas. Deja, kai kurios kelio į namus nebesurado.

Gal dokumentinės apybraižos? Niekada apie tai nemąsčiau, bet manau, kad detektyvo tikrai neišspaustume.

Neskirstau autorius pagal šalis.

Turėčiau parašyti knygą apie savo A.A. vyro Mykolo Firkovičiaus, buvusio Lietuvos karaimų bendruomenės dvasininko ir religinės bendruomenės pirmininko, veiklą savo tautos kultūros saugojimo, atgaivinimo ir puoselėjimo labui, apie jo ypatingą kilnumą ir pasišventimą savo profesiniam inžinieriaus projektuotojo darbui ir savo tautai.

Dabar skaitau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ IV dalį.

Tai priklauso nuo knygos pobūdžio. Grožinės literatūros knyga yra vertinga, jei joje jungiasi gili mintis, vaizdas ir estetinė forma. Vertinga mokslo populiarinimo knyga aiškiai ir suprantamai pateikia svarbiausius mokslo pasiekimus. Mokslinė knyga tiksliai pristato originalių mokslinių tyrimų rezultatus. Knygos vertė priklauso nuo to, kiek ji atitinka tikslui, kuriam ji buvo rašoma.

Knygą, kurioje populiariai išdėstyti informatikos pagrindai.

Teko ir tenka. Kai man svarbus ne visas knygos turinys, o siekiu išsiaiškinti ar joje paliestas vienas mane dominantis jos aspektas.

Skaitmeninės knygos negali pakeisti spausdintų, nes: a) skaitant ilgesnį tekstą kompiuterio ekrane vargsta akys, kas joms kenkia; b) spausdintoje knygoje labai patogu palyginti įvairius teksto fragmentus skirtingose knygos vietose. Rimtai studijuojant knygos turinį tai daryti gan dažnai tenka.

Kiekviena karta daugumoje savitą ryšį su knyga turi. Dabartinė jaunoji karta išperka knygas, kuriose vyrauja žudynės, seksas ar fantastiniai nuotykiai. Mano karta (86 m.) knygose ieškojo gilesnės prasmės ar estetinio poveikio.

Pagal autorius: V. Frankl, prof. St. Šalkauskio raštai, akad. prof. J. Grigo mokslo populiarizacija, V. Mykolaičio poezija, A. de Sent Egziupery.

Parašiau ir išleidau knygą „Prasmės beieškant“, kuriai negalima priskirti vieno žanro. Be autobiografijos elementų ten yra apie Tėvą prof. St. Šalkauskį, mano filosofinių pažiūrų aptarimas, atsiminimai apie žymius asmenis, su kuriais teko bendrauti, apie tautinę kultūrą ir istoriją, mokslo populiarizacija.

Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, kurių autorių knygas galiu skaityti originalo kalba.

Žiūrėk atsakymą į 7–tą klausimą.

Vytauto Narbuto „Tarp gyvenimo ir devono atodangų“ ir John Gribbin „Kosmologia“ (vertimas iš anglų į lenkų k.).

Tikrąją knygos vertę, aišku, nustato laikas. Juk jos populiarumą po išleidimo nemaža dalimi lemia to meto skaitytojų poreikiai, literatūrinės mados. Yra dar knygos vertė konkrečiam skaitytojui, kuri priklauso nuo jo interesų. Man grožinės knygos vertę lemia psichologinis tikrumas ir meniškumas, dokumentinės knygos – objektyvumas, o mokslinės knygos – bendras tos krypties rezultatų ir problemų formulavimas. Trumpai kalbant, vertinga yra ta knyga, kurią norisi turėti savo bibliotekoje, grįžti prie jos.

Knygų mėgėjas vargu ar gali ką nors rekomenduoti knygų specialistams. Aš labiau laukčiau bibliotekos darbuotojų rekomendacijų. Išleidžiama gana daug knygų, ir nelengva orientuotis jų sraute. Tad aš pasinaudoju knygų pristatymais bibliotekose ar žiniasklaidoje, nors nebūtinai patikiu rekomendacijomis. Labai gerai, kad MA Vrublevskių bibliotekoje veikia naujų knygų ekspozicija, kur galima pavartyti gautas knygas, tiesiogiai susipažinti su jomis.

Nesu linkęs to daryti. Tiesa, kartais tam nusižengiu, mokyklose moksleiviams demonstruodamas išmaniuosius žaislus. Besivartančios spyruoklės, kuri pati lipa laiptais žemyn, gebėjimams parodyti tuos laiptelius tenka sukrauti iš vadovėlių.

Be abejo, daugėjant skaitmeninių knygų mažėja spausdintų knygų poreikis. Vis dėlto, spausdinta knyga kartais parankesnė, be to, yra didesnė kultūrinė ir asmeninė vertybė. Tad spausdintų knygų, manau, ir ateityje neteks įrašyti į Raudonąją knygą.

Teko augti ir ilgą laiką gyventi gerų knygų deficito sąlygomis, tai išmokė vertinti jas, rinkti savo biblioteką.

Draugui galiu skolinti bet kurią knygą, kuri tuo metu man pačiam nėra reikalinga. Juk knygos paskirtis – būti naudojamai, o ne dulkėti lentynoje.

Netrukus pasirodys knyga „Pėdos“, tai ir yra mano biografija, sudaryta iš įvairių duomenų, dokumentų, straipsnių.

Be abejo, šalies, turinčios dideles literatūrines tradicijas. Visada pirmiausia kreipiu dėmesį į naujas anglų, rusų, prancūzų autorių grožines ir dokumentines knygas. O mokslinės knygos pasirinkimą daugiau lemia ją išleidusios tarptautinės leidyklos prestižas, o ne autoriaus šalis.

Mano knygų lentyna netrumpa, bet tai mokslinės ir mokslo populiarinimo knygos. Po „Pėdų“ nebeketinu rašyti naujų, nebent parengti kai kurių ankstesniųjų papildytus ir pataisytus variantus.

Skaitau Y. Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Iš pradžių knyga patiko, net ketinau įsigyti pats. Tačiau toliau mane truputį nuvylė autoriaus siekis ne objektyviai pateikti istorines žinias, o dėstyti savo originalias, bet ne visada pagrįstas idėjas.

Manau, kad knygos turi labai daug ir labai įvairių verčių. Kai kurios – brangūs atsiminimai, kitos – geri literatūros ar mokslo kūriniai, dar kitos – brangūs antikvariniai artefaktai, kažkurios vertingos meniniu požiūriu… Vertė neretai slypi konkretaus žmogaus, konkretaus laiko momento santykyje su konkrečia knyga. Man svarbiausios būtų dvi vertės. Pirmiausia, knygos sujungia arba atskiria žmones. Kažkada esu pastebėjęs, kad, norėdamas pažinti žmogų, gali peržiūrėti knygų pavadinimus jo lentynoje – ir to visiškai pakanka. Kita vertė – civilizacinė. Knygos sujungia mus į tai, ką vadiname Vakarų Europos kultūrine erdve. Neperskaitę konkrečių knygų negalime tapti šios bendruomenės dalimi. 

Labai nemėgstu rekomenduoti knygų, o ypač tokioms didelėms grupėms, kaip „bibliotekos darbuotojai“. Mūsų santykis su knyga yra labai individualus, priklausomas nuo daugelio faktorių (amžiaus, lyties, gyvenamojo laikotarpio, išsilavinimo, gyvenimiškos patirties, pomėgių, šios dienos nuotaikos…), tad kiekvienas turime pasirinkti pats. Laisvalaikiu paprastai mėgstu istorinio pobūdžio knygas, parašytas autorių – gerų istorikų ar archeologų ir gerų rašytojų viename asmenyje. Tačiau ir čia išlieka asmeninis santykis su knyga. Tarkime Umberto Eco „Baudolinas“ mane „užkabino“, o „Prahos kapinės“ – ne. Gal dėl to, kad esu kiek „įstrigęs“ viduramžiuose.

Taip, ne kartą ir įvairiai. Bene įdomiausias pritaikymas buvo tada, kai mokykloje vadovėlius naudodavome ir kaip stalo teniso tinkliuką, ir kaip raketes.

Viskas priklauso, kaip suprasime, kas yra knyga? Knygos, mums asmeniškai, būna vertingos arba ne. Medija, kuria knyga pateikiama (skaitmeninė ar spausdinta) šiuo atveju yra ne tik įrankis, kurio padedami pasinaudojame ta verte, bet ir įrankis, didinantis ar mažinantis vertę, ar suteikiantis patogumą. Tarkime, jei man reikia informacijos, skaitmeninė medija nepakeis knygos turinio (knyga liks informatyvi arba ne), bet palengvins informacijos paiešką knygoje. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, padidins vertę. Arba, jei gyvenate mažame bute, jums būtų sudėtinga namuose turėti 10000 spausdintų knygų biblioteką. Tačiau ne vienam skaitytojui, siekiančiam patirti skaitymo malonumą, yra svarbu ir puslapių šnarėjimas, ir specifinis spaudos kvapas, ir pojūtis liečiant popierių… Šių dalykų skaitmena suteikti negali.

Šiuo klausimu situacija yra kažkuo panaši į gyvąją gamtą. XIX amžiuje Charlesas Darwinas aprašė kintamumo ir paveldimumo reiškinius, kurie užtikrina didžiulę gyvūnų ir augalų rūšių įvairovę. Kodėl gamta tokia įvairi? Atsakymas gali būti pakankamai paprastas – ilgainiui kiekviena rūšis užima atskirą vietą (nišą) ir dėl to nekonkuruoja su kitomis rūšimis, išlieka. O neatlaikę konkurencijos – išnyksta. Panašiai yra ir su medijomis. Naujosios medijos ieško savo nišų arba perima senųjų medijų nišas. Spausdinta knyga nesunaikino rankraštinės kultūros, kinas nesunaikino teatro, o televizija – kino. Visi jie rado savo unikalias nišas. Tačiau, mobilioji telefonija sunaikino telegrafą, elektroninis paštas – faksimilinį ryšį (faksą). Tad ir knygos atveju, kai kuriose segmentuose (pavyzdžiui, informaciniame) tikrai įsigalės skaitmeninės knygos, o kai kuriuose – liks spausdintos.

Sakyčiau net daugiau – knygos yra vienas svarbiausių faktorių (savotiškų „klijų“), formuojančių kartas. Tai pačiai kartai priklausantys žmonės paprastai yra perskaitę tas pačias knygas. Aš priklausau kartai, vaikystėje skaičiusiai Prano Mašioto knygynėlį, „Horizontus“, „Noriu žinoti“, „Kultūrų pėdsakais“, Jamesą Fenimorą Cooperį, Julesą Verne, Tadą Ivanauską, Bernhadą Grzimeką, mokykloje turėjusiai itin platų, bet selektyvų rusų literatūros kursą; „atradusiai“ daugybę visiems vakariečiams žinomų autorių, kai tai buvo leista (tarkime, George Orwell) ir nespėjusiai laiku perskaityti daugelio autorių, nes tai buvo uždrausta (pavyzdžiui, John Ronald Reuel Tolkien). Kartos požiūrio nedrįsčiau apibendrinti (per daug joje skirtingų žmonių). Man knyga yra kažkas per vidurį tarp „sakralaus“ objekto (spėčiau, kad vyresnės kartos žmonėms ji yra labiau sakrali) ir „įrankio“ (spėčiau, kad jaunesnės kartos žmonėms ji yra labiau įrankis). Negalėčiau naudoti knygų prakuroms krosnyje, bet nedėčiau jų ir ant altoriaus.

Nemėgstu skolinti knygų. Tačiau keliems, tikrai artimiems draugams, galiu paskolinti bet kurią iš savo turimų.

Nesirengiu rašyti autobiografinių veikalų. Jei būtinai turėčiau rasti atitinkantį žanrą – tai būtų ne knyga, o koks nors strateginis kompiuterinis žaidimas.

Autoriai yra tiesiogiai susiję su skaitytojų amžiumi. Manau, kad kiekviename amžiuje (ne per anksti ir ne per vėlai) turime perskaityti atitinkamas knygas ir randame mėgiamus autorius. Niekada neturėjau „mėgiamos knygų šalies“. Vaikystėje mėgau pasakas, paskui pėdsakus paliko Julesas Verne, Bernhadas Grzimekas, dar vėliau Michailas Lermontovas, Antoine de Saint-Exupéry, Erich Maria Remarque, Ernest Hemingway, paskui George Orwellas, Konfucijus, Naujasis Testamentas, Albertas Camus, Michailas Bulgakovas, Aleksandras Solženicynas, po to: Jurga Ivanauskaitė, Umberto Eco, Józef Mackiewicz, Romain Gary, Czesław Miłosz. Labai anksti (gal dar pradinėje) susidomėjau mokslo populiarinimo ir „grynąja“ moksline literatūra apie gamtą, astronomiją, archeologiją ir istoriją. Savo laiku buvau perskaitęs visas šios tematikos knygas miestelio bibliotekoje. Nuo paauglystės laikų mokslinės ir mokslo populiarinimo knygos užima maždaug 70-80 proc. mano lektūros. Grožinės literatūros skaitau santykinai nedaug. O net ir skaitydamas grožinę, neretai (ypač ankstesnių laikų autorius) vertinu juos kaip kasdienybės istorijos šaltinius (šiuo požiūriu ypač „kabina“ Kristijonas Donelaitis). Iš mano dabartinių tyrimų lauko „mokslinių“ autorių yra „užkabinę“ Marshallas McLuhanas, Jurijus Lotmanas, Ilya Prigogine, Manuelis Castellsas.

Mano knygos – mokslinės monografijos tarpdisciplinine tematika (archeologija, istorija, skaitmeninės technologijos…). Tos, kurios skirtos platesnei auditorijai – gastronomijos istorijos tema. Vertinu tinklaraščio žanrą. Jei kada sugalvočiau rašyti grožinę knygą, greičiausiai ji būtų taip pat susijusi su gastronomijos istorija.

Paprastai vienu metu skaitau po kelias knygas. Kurią šį vakarą paimsiu į rankas, priklausys nuo nuotaikos. Šiuo metu skirtukais „praturtintos“ yra: Kevin Kelly „The Inevitable: Understanding the 12 Technological Forces That Will Shape Our Future“; Greg Jenner „Milijonas metų per vieną dieną“; Jo Šventenybė Dalai Lama „Visata vienoje dalelėje“ ir Dariaus Pocevičiaus „100 istorinių Vilniaus reliktų“.

O kur slypi gyvenimo vertė? Nemėgstu visokių teorinių samprotavimų. Knyga yra mano gyvenimas, mano darbas, mano laisvalaikis. Man patinka Plinijaus mintis, kad nė viena knyga nėra tokia bloga, kad kuo nors nebūtų naudinga.

Manau, kad Bibliotekos darbuotojai nėra tie žmonės, kuriems reiktų ką nors rekomenduoti, jie patys randa ką skaityti ir kuo pasidalinti. Kiekvienam savo.

Kiek pamenu, esu nusikaltusi trims knygoms. Tais laikais, kai dar nebuvom visi „prirašyti“ prie bankų, dvi knygos buvo ir sąskaita, ir bankomatas. Ne dėl turinio, o dėl pavadinimo atlyginimą patikėdavau E. Hemingvėjaus „Turėti ir neturėti“ bei gruzinų prozos rinktinei „Matau saulę“… Dar vieną knygą – Pablo Nerudos „Dvidešimt eilėraščių apie meilę ir viena nevilties daina“ – panaudojau kaip klasės draugų prisiminimo albumėlį. Man tie eilėraščiai patiko, norėjau kad ir kiti juos paskaitytų, tai pasirinkau tokį provokuojantį būdą atminimams įrašyti.

Džiaugiuosi, kad jos yra. Visiems užteks vietos po saule. Svarbiau turinys, o ne jo pateikimo būdas. Žmonės skaitė, ant ko tik būdavo tuo metu rašoma. Žinoma, imi į rankas knygą ir gauni daugiau papildomų emocijų, negu žiūrėdamas į skaityklės ar kompiuterio ekraną. Su knyga daliniesi ta pačia erdve, kurioje gyveni, tuo pačiu oru, kuriuo kvėpuoji, galų gale sentimentais. Todėl, jei galima taip pasakyti, gyvuos abi  neidentiškos dvynės.

Ryšiai visada kinta, negali nekisti. Aš dar priklausau kartai, kai knyga beveik neturėjo konkurencijos, kai knyga buvo ir laisvės gurkšnis, ir slėptuvė. Gauti knygą reikėjo pastangų, todėl ir kaupėme savo bibliotekas. Kita vertus, studijų metais ne kartą teko susidurti su išplėštų lapų žymėmis vietoj nurodyto perskaityti straipsnio ar kūrinio, su knygų trūkumu. Nostalgiškai prisimenu laiką, kai galėdavau skaityti per naktis. Manau, vienas dalykas nekinta: jei kas atrado skaitymo malonumą, – tai meilė knygai.

Neturiu tokio nusistatymo. Jei manęs prašo, o aš turiu, tai paskolinu. Kita vertus, man itin brangių knygų niekas ir neprašė skolinti.

Realistinio romano – kaip gyvenimas.

Neturiu tokio sąrašo, priklausiau knygų rijikų draugijai ir neribojau savęs, sąrašų nekūriau. Tačiau be konkurencijos yra visų pasaulio tautų pasakos, turėjau gana neblogą rinkinį, o Tūkstančio ir vienos nakties pasakas anglų kalba ir dabar skaitau kai darosi sunku.

Aš per daug skaičiau, kad pati norėčiau rašyti. Prozininkės karjerą baigiau kartu su vidurine mokykla. Nejaučiu poreikio rašyti, o ir ką galėčiau? Tikriausiai apie būtus dalykus.

Pastaruoju metu vienas darbas buvo pasiglemžęs visą mano laiką ir mintis. O dabar mano išrinktasis – lotynų kalbos žodynas, su juo niekada nebūna nuobodu, viskas įdomu.

Visų pirma, knygos vertė slypi turinyje. Man dar labai svarbus ir knygos dizainas. 

Siūlyčiau dvi. Juozo Algimanto Krikštopaičio „Iškilių asmenybių gyvenimo tiesa“ – tai labai turininga, jautri knyga apie asmenybes. Iš pastaruoju metu leidžiamų tokio žanro kūrinių ši išsiskiria tuo, kad autoriui pavyko iki skaitytojo, kaip pats sako, nunešti „tą bendravimo su nepakartojamomis asmenybėmis džiaugsmą, kylantį atsidūrus tarp unikalių individualybių“. Ši knyga dar ir labai elegantiška – puikus Alberto Brogos apipavidalinimas. Kita – Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ – dar ir todėl, kad apie šią knygą nuomonę turi ir tie, kurie jos net nėra skaitę. 

Ne. 

Manau, kad taip. Tačiau ne mano kartai, kuriai dar svaigsta galva, paėmus į rankas spaustuvės dažais kvepiančią knygą. 

Žr. 4 kl. atsakymą.

Knygų niekada neskolinu. 

Tarp istorijos ir prisiminimų. 

Skaitymo lauke nesmaigstau vėliavėlių nei su autorių, nei su šalių pavadinimais. 

Kadangi mano mintys ir žodžiai vaikšto žeme, tai ir kūryba yra žemiška – pririšta prie konkretaus laikmečio, prie konkretaus žmogaus, prie konkrečių įvykių. Kaip tie naktigonėn išginti arkliai… Lyg ir laisvi, galintys skrieti per kvapų pilną žemę į kitą pasaulio kraštą, bet ne – rupšnoja žolę, pasiilsi per naktį, o rytą – vėl į vagą. 

Visada skaitau kelias knygas iš karto. Šiuo metu dalinuosi tarp Stanislovo Moravskio „Iš visur po truputį“ (I tomas); „Žvilgsnis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš paukščio skrydžio: XVI–XIX a. rankraštiniai kartografiniai šaltiniai“ ir Juliaus Sasnausko „Kaip buvo pradžioje…“

Vertingos knygos būna trijų tipų. Visų pirma, vaikystėje perskaitytos knygos, brangios dėl savo turinio, kuris suteikė pažinimą ir užaugino kaip asmenybę, tokių knygų vertė slypi sentimentuose. Antrasis tipas – brangios ir vertingos knygos dėl kaupiamų profesinių ar enciklopedinių žinių, darbo ir saviugdos knygos. Trečias tipas – kolekcinės knygos, vertingos, nes atkeliauja iš amžių glūdumos, jei naujesnės, tai su autoriaus autografu – primenančios įvykius, susitikimus ir geras emocijas.

Neįsivaizduoju bibliotekos darbuotojo neskaičiusio J. L. Borges „Babelio bibliotekos“. Bibliotekos kaip Visatos metafora turėtų būti artima kiekvienam, kuris myli knygas. 

Gerbiu knygas ir neleidžiu joms voliotis ant žemės ar remti nulūžusios lovos kojos. Nebent kažkada naudojau knygos paskutiniuosius puslapius – pasižymėti mintims ar telefono numeriams.  

Jei kalbėsime apie populiariąją pramoginę literatūrą, tenka sutikti, kad skaitmeninės knygos konkuruoja su spausdintomis. Pats detektyvus graužiu skaitmeniniu formatu. Tuo tarpu rimtoji literatūra, istoriografija, monografijos, albumai ir leidiniai, kurie atlieka tiriamąją ar estetinę funkciją – puikiai atrodo namų bibliotekos lentynoje. Vien dėl estetikos spausdintinos knygos niekur neišnyks, dėl to galime būti ramūs, o kur dar turinys? 

Mūsų karta augdama turėjo pakankamai ribotą knygų skaičių ir buvo laikas, kai galėjai sakyti, kad esi skaitęs kone visas knygas, kurios per metus išleidžiamos Lietuvoje. Šiandien tai yra nebeįmanoma. Ir būti apsiskaičiusiu žmogumi vis sudėtingiau. 

Namų Biblijos.

Nesureikšminu savo biografijos. Šypseną kelia glamūrinių žurnalų žvaigždžių atsidūsėjimai – „och, apie mano gyvenimą galima parašyti knygą…“ Kuri iš jų matė savo akimis Dresdeno bombardavimą kaip K. Voneguttas, plukdė kontrabandą iš Kubos kaip E. Hemingvėjus ar išgyveno Štuthofo koncentracijos stovyklą kaip B. Sruoga? Ir, atkreipkite dėmesį, apie savo išgyvenimus rašė jie patys, o ne kažkas kitas. 

Pastaruosius keletą metų – Pietų Amerikos. 

Esu išleidęs romaną, trilerį, du novelių rinkinius, kaip bendraautorius dirbęs prie moteriško romano ir vienos knygos apie vadovavimą, be to 2013 m. išleidau istorinę kelionių knygą „Vėjų valdovas. 7000 jūrmylių M.K. Radvilos Našlaitėlio keliais“. Jei rašyčiau toliau, tai greičiausiai būtų gotikiniai siaubo apsakymai arba savipagalbos knyga vaikų dvasiniam tobulėjimui.  

Ką tik perskaičiau J. Grishamo „Testamentą“, R. Rimšos „Nulinį plūdrumą“, su vyresnėliu – L. Žutautės „Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją“, o su mažiausiu – „Lietuviškas pasakas“. Nekantrauju atsiversti A. ir B. Strugackių „Piknikas šalikelėje“ – mylimą vaikystės knygą, kuri ką tik išleista šviežiai lietuviškai ir gundo dar kartą ją perskaityti.

Ypač vertinu ir mėgstu skaityti psichologines knygas, kuriose randu atsakymus į mane kankinančius įvairiausius egzistencijos klausimus, žmogaus motyvų, mąstymo, elgesio priežastingumą. Tai labai palengvina mano pačios savirefleksiją bei kitų žmonių pažinimą. Grožinės literatūros knygos padeda atsipalaiduoti ir savotiškai pabėgti nuo kasdienybės. Vadinu tai biblioterapija. Skaitydama gerą knygą pamirštu viską aplinkui, žiū – jau ir antra valanda nakties, bet niekaip knygos negaliu padėti į šalį. Pastarosios, taip mane „nuskandinusios” knygos buvo Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum III bei Elizabeth Gilbert The Signature of All Things. 

Umberto Eco ir Jean_Claude Carriere Nesitikėkite atsikratyti knygų. Tai gilus, tačiau kartu ir šmaikštus dviejų intelektualų pokalbis apie knygas ir ne tik apie jas.

Keistokas šis klausimas … Na, nebent jei tai labai gražiai išleista knyga (greičiausiai tai bus albumas), tai ji puošia namus ar biurą. Bet tai nereiškia, kad jos neskaičiau ar nevarčiau.

Iš dalies taip. Profesines, dalykines knygas perku ir skaitau Kindle skaityklėje. Lietuvoje tikrai nėra galimybių įsigyti naujausios profesinės literatūros, o Kindle gali dominančią knygą nusipirkti per porą minučių. Be to, elektroninę skaityklę patogu ir lengva nešiotis su savimi ir išnaudoti kokio nors beprasmiško laukimo ar važiavimo laiką skaitymui.

Grožinę literatūrą skaitau „tikroje“ knygoje, nes tokio skaitymo procesas man malonesnis, esu prie jo per daugelį metų pripratusi. 

Skaitymas man nuo pat vaikystės buvo mėgstamiausias užsiėmimas. Su malonumu skaičiau ir visą privalomą mokyklos literatūrą. Daugelis mano artimųjų bei draugų taip pat yra mėgėjai skaityti. Tačiau liūdina jaunesnės kartos požiūris, nes jiems knygą keičia socialiniai tinklai. Nesu tikra, kad socialiniai tinklai gali praturtinti ir ugdyti asmenybę, suteikti atsakymų į anksčiau ar vėliau iškilsiančius egzistencinius klausimus. Kiek įmanoma stengiuosi skatinti skaityti tiek savo dukras, tiek kolektyvą. Ir namuose, ir biure turime sukaupę nemenkas bibliotekas.

Prisipažinsiu, kad knygų skolinti nemėgstu. O jei skolinu, tai tik tokiam pačiam knygų „rijikui“, su kuriuo ar kuria aptariame skaitomas knygas. Tiesa, tuomet tikiuosi ir iš jo ar jos pasiskolinti gerą knygą. Beje, namuose turiu sąrašą kam kokią knygą esu paskolinusi, taigi pamiršti sugrąžinti mano knygą nesuteikiu progos.

Psichologinio romano.

Užsienio: amerikietis Irvin D. Yalom, prancūzai Marcel Proust, Romain Gary (gimęs Vilniuje), rusas Fiodor Dostejevskij. Lietuvių: Kristina Sabaliauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Valdas Papievis, Giedra Radvilavičiūtė.

Apie sudėtingus žmonių santykius.

Per savaitgalį perskaičiau Jocques Salome Pašnekesiai apie meilę. Ją rekomenduoju visiems, kas kankinasi dėl meilės ir neranda atsakymų.

Ir dar su pasimėgavimu, lėtai, tik po vieną skyrių kas mėnesį skaitau Andrzej Szceklik Kora. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas. Tai ypatinga ir neeilinė knyga, parašyta lenkų erudito, medicinos profesoriaus, kuris sugebėjo žmogaus kūniškumą sujungti su sielos slėpiniais bei iliustruoti tai meno kūriniais. Puiki leidyklos „Mintis“ išleista knyga. Gaila, kad kažkada ją jau baigsiu skaityti.

Kurią smagu ir gera skaityti. Kurioje atrandi save. Kuri padeda gyventi, nušviečia protą, keičia pasaulio matymą, praturtina emocijomis ir priartina žmones. Gera knyga ir išlaisvina nuo žmonių, jei šie pernelyg įkyrūs, leidžia būti savarankišku, stipresniu. Su gera knyga nesi vienišas. Nes toje knygoje – tavo draugas.

Kiekvienam savo. Juk bibliotekos darbuotojai irgi saviti, individualūs asmenys. Kiekvienas gali rasti savo dvasiai artimą knygą, atitinkančią asmeninius lūkesčius.

Knyga man aprioriškai yra ypatingos vertės objektas, todėl net ir man netinkamos knygos neniekinu, nenaudoju jos netinkamai.
Tiesa, kartais knygos yra patogios tuo, kad jomis galima ką nors paremti. Tarkime, šiuo metu dviem knygelėmis esu parėmęs televizoriaus kojeles – kad ekranas būtų kiek pasviręs link sofos ir neatspindėtų lango šviesos. Abi atsitiktinės: viena Renatos Šerelytės, kita – Edgaro Aleno Poe. Nieko bendro, tik puslapių skaičius panašus. Nors ir prispaustos Sony kojelėmis, bet gerbiamos.
Tačiau prisimenu vaikystės įvykį, kur knyga tikrai buvo panaudota ne tik ne pagal paskirtį, bet ir neįtikėtinai brutaliai, sakyčiau, šėtoniškai: klasės draugas šaudymui iš revolverio pasirinko knygą, ir ne bet kokią, o seną Bibliją. Rodė man joje įstrigusias kulkas, apgailestaudamas, kad nepramušė kiaurai. Revolveris, mačiau, kažkoks klišas, iš kažkur iškastas: būgnelis lengvai išsmunka, kulkos išbyra… Žiūrėjau suglumęs ir stebėjausi – negi nerado tinkamesnio taikinio? Tarkim – savo tėvui į kaktą? Gal būtų pramušęs? Dar jis šaudė į senus kailinius – šitų jo kulkos irgi nepramušė. Abu objektai turėjo kažką bendro, ir šauti į knygą – tas pats, kas į žmogų. Vėliau tos šeimos nariai prasigėrė ir išmirė, vienas pasikorė. Šaudamas į knygą gali pataikyti į save.
Nežinau, ar naudoti knygą prakurams – blogas dalykas? Ugnis – kaip ir šventa substancija, ji išvalo šio pasaulio šiukšles. Bet anuomet buvau labai nuliūdęs, kai mama prakurams suplėšė mano „Dialektinio materializmo“ rusišką keturtomį… Kam tau jo reikia, sūnau? Skaitytum geriau Čechovą, Dostojevskį… Ji labai nekentė komunistų. Nekenčiau jų ir aš, kaip tik todėl man ir rūpėjo juos žinoti, suvokti jų mąstymą, filosofavimo būdą. Ta knyga visgi buvo gerai parašyta, idėjos aiškiai išdėstytos…
Bet gal mama anuomet neklydo, gal tokia ir buvo tų knygų paskirtis?.. Dialektinis virsmas, kai akumuliuota kiekybė perauga į naują kokybę? Bala žino, ne man spręsti…
O štai Friedricho Nietzches Zaratustros tomelį ji išsaugojo. Vokišką, gotikinėmis raidėmis, kažkieno jai dedikuotą. Turėjo net du tokius, vieną paskolino mokytojui bendraminčiui, tai tas su visa gyvenimo filosofija išgarmėjo į Sibirą. Toks jam buvo valios ir galios mokymo finalas. Berods, nebegrįžo.
Štai šito Zaratustros tomelio pageltusiais lapais po Sony kojelėmis nekiščiau.
Manau, vienintelis pateisinimas naudoti knygas ne pagal paskirtį – tai saugoti jas kaip atminimą.
Taip ir darau su mamos knyga, juk vokiškai skaityti aš ir nemoku…

Manau, kad ne. Elektroninės knygos – tiesiog dublikatai, naudingi bei patogūs informaciniams tikslams, kai reikia ką nors greitai susirasti, pasitikrinti ar atsispausdinti. Turiu tokių daug, bet elektroniniu formatu neskaitau. Ekrane apskritai nieko neskaitau, jame aš pats rašau.

Mano kartos požiūris į knygą buvo gal ribotas, bet rimtas ir pagarbus. Buvo tokia distancija tarp liaudies žmogaus ir kultūros šviesulių. Viršuje autorius iš didžiosios raidės, apačioje – skaitytojas iš mažosios. Rimčiau: sovietmečiu vertingos buvo tos knygos, kurios atverdavo kitokį pasaulį, kitokį mąstymą, kurios laisvindavo sąmonę.
Dabar mums laisvintis nereikia, o knygų perteklius yra lyg savaime suprantamas. Kapitalizme visuomet yra prekių perteklius. Tarp rašytojo ir skaitytojo nėra ypatingo skirtumo ar kokios hierarchijos – jie bet kada gali pasikeisti vietomis. Vis daugiau randasi rašančiųjų ir mažiau skaitančiųjų. Nes protingieji būna įkinkyti į darbus, skaityti neturi laiko, o kvailiems knygų nereikia – kaip ir visais laikais.
Mano karta knygoje ieškojo prasmės, dabartinė – labiau savo atvaizdo. Anuomet gyvenimas su knyga reiškė elitinę laikyseną, dabar knyga yra socialinės komunikacijos veiksnys. Per knygas įsirašome į visuomenę, sužinome apie žmones, turime apie ką kalbėtis. Dabar knyga padeda nerūpestingai bendrauti. Ir nebereikia mums tų skausmingų buvusios epochos liudijimų, ieškojimų bei idiosinkrazinių paranojų. Na, nebent jei tai efektinga draugų rate.
Dabar žmones labiau jaudina kulinarinio gyvenimo intrigos, virėjų charizmos, o ne kokie ten gyvenimo prasmės klausimai. Pernelyg rimtai rašantys žmonės šiandien laikomi ligotais, tarsi apsėstais. Ir žmogus dabar sutelpa į valgiaraštį. Pasakyk, ką valgai, ir pasakysiu, kas esi. T. y. kaip rengiesi ir kiek uždirbi. Kiek tavęs čia yra, vienmačiame pasaulyje. O kito matmens mums nebereikia, todėl ir knygose apie jį neberašoma.
Kaip buvo pranašauta, ir virėja galės valdyti protus. Kas buvo nieks, tas taps viskuo, taip ir vyksta.

Blogos. Netikusios. O kuo knyga man brangesnė, tuo labiau noriu ja dalintis su kitais žmonėmis. Kai gėriu daliniesi, jis padvigubėja. Geros knygos tam ir yra, kad jomis būtų dalijamasi, kad jos jungtų žmones. Kur kas sudėtingiau, kai kalbame apie pinigų skolinimą ar skolinimąsi. Štai ten jau gali prasidėti žmogiškosios dramos, arba išryškėti tikrosios mūsų draugų vertybės.

Avantiūristų romano, gal tragikomiško žanro knyga. Norėčiau pats tokią parašyti, pirmas sakinys jau ėmė suktis galvoje šią vasarą: Mano niekam tikęs gyvenimėlis prasidėjo ten ir ten…

Šalis man neturi reikšmės, svarbiau autoriai. Bet statistiškai – pagal mėgstamus autorius – pirmautų anglosaksų ir rusų kraštai. Rusų – nuo Gogolio iki tos jų vadinamosios spalio revoliucijos. Bet nuoširdžiai pasakyčiau pats sau: man nėra išrinktosios šalies, yra tik didesnės ar mažesnės kalbinės bendruomenės. Visgi man vertingiausioje literatūroje matau žydų kultūros pėdsaką. Juk knygos auga iš knygų (sakė Nietzche), o pirmoji knyga yra Biblija. Joje visi pasakojimai, visos žmogiškumo schemos, metaforos ir tropai. Visa kita – etninis substratas, pakylantis iki universalios kultūros lygmens.

Apie visa, kas likę. T. y. tai būtų eseistinė knyga. Viena tokia jau yra parašyta, “Vitaminų pardavėjas” (2007), kitos vis dar guli kompiuteryje, nerandu joms laiko. Bet visuomenė dėl to nieko neprarado, knygų mums užtenka, jų yra per akis.

Atrodo, kad jokios neskaitau. Nėra laiko. Aš tik galvoju apie jau perskaitytas knygas, daug ir nuolatos apie jas mąstau, apie jas kalbu, jas interpretuoju. Tokia mat mano profesija…
Naujoms knygoms jaučiu alergiją, o pats sau norėčiau paskaityti lietuvių klasikos, paprastos realistinės prozos. Literatūroje pasiilgau sveiko proto ir normalių pasakojimų apie žmones.