Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė yra rimtas klausimas, į kurį galėtų būti daugybė atsakymų, priklausomai nuo žmogaus amžiaus tarpsnio, interesų, profesijos, užsiėmimų, pomėgių… Lengviau būtų atsakyti apie knygos naudą: perfrazavus R. Bartą, knyga naudinga tuomet, kai sunkiai įveiki vieną ar du puslapius, po to nueini į virtuvę pasidaryti arbatos, pažiūri pro langą, vėl grįžti prie jos. Ir toliau sunkiai įveikinėji puslapį po puslapio. Bet viduje jauti, jog knyga, jos sukeliamos mintys tave paliečia, griauna kažkokias užtvaras tavyje, kažkam pastūmėja.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Nežinau, kokia yra ta viena knyga… Svarbu skaityti knygą, ieškoti savos. O apie knygos paieškas kalbėtis su savo kolegomis, draugais, bičiuliais, artimaisiais. Aptarti perskaitytą knygą, rekomenduoti ją kitam.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Man to neteko. Bet matau daug pavyzdžių aplink: kad ir Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, kur knygos, jų nugarėlės pavirto dekoracija, instaliacijos dalimi.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Pasitaiko aplinkinių, skaitančių skaitmenines knygas: pastebiu kelionėse, kai kolegos prieš miegą skaito detektyvą, kad nereikėtų vežiotis knygos ir panašiai. Bet man tai netinka: man patinka rankose jausti knygos svorį, apžiūrėti vykusį ar nevykusį knygos dizainą, įvertinti spaudos kokybę, sudarytojo indėlį. Ir svarbiausia – jausti malonumą, kai knyga mane įtraukia, ima užvaldyti… Šiais laikais žmogus su knyga rankose (lėktuve, traukinyje, autobuse) jau kelia nuostabą, susidomėjimą, susižavėjimą.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Mano karta, kurie skaitėme, skaitėme daug. Visi buvome perskaitę H. Hesės „Stepių vilką“ ir „Stiklo karoliukų žaidimą“, Ch. Kortasaro „Žaidžiame klases“, G. G. Markeso „Šimtą metų vienatvės“, T. Mano romanus, ypač „Užburtą kalną“, „Daktarą Faustą“; I. Vo „Dulkių saują“, M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, M. Čechovą, F. Dostojevskį, V. Šekspyrą ir visa, kas tuo metu buvo išleista. O išleidžiama buvo palyginti nedaug, tad visi skaitėme tas pačias knygas, todėl buvo ir apie ką pasikalbėti, aptarti, diskutuoti.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Savo draugui skolinčiau bet kurią knygą, nes šiais laikais, esant dideliam norui, galima gauti bet ką. Tris kartus pirkau Viktoro Franklio „Žmogus ieško prasmės“. Tris kartus paskolinau šią knygelę ir jos man negrąžino – kitiems ji buvo labiau reikalinga.

Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?

Drama. Apie žmogaus gyvenimą, jeigu jis buvo turiningas, galima parašyti ne vieną knygą. Nugyventas gyvenimas, bent jau mano – serialas, kur kiekviena serija, gyvenimo etapas – nenuspėjamas. Galėčiau papasakoti keletą savo gyvenimo versijų, ir visos jos būtų tikros. Nors sudėjus jas kartu vis tiek neišeitų pilnas mano gyvenimo vaizdas. Jame buvo visko, išskyrus rutiną, gyvenimo nuobodulį.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Buvo periodas, kai skaičiau skandinavų literatūrą: noveles, pjeses, romanus. Buvau pasinėrusi į Lotynų Amerikos literatūrą, viliojo magiškasis realizmas. Po to žavėjausi prancūzų literatūra, V. Šekspyru ir t. t. Šiuo metu daugiau traukia konkretus autorius.

Labai vertinu ir skaitau kolegų literatūrologų knygas. Perskaitau kiekvieną naują Viktorijos Daujotytės knygą. Žinau, kad daugelį žmonių gąsdina išnašos – taip yra sakę, regis, apsišvietę ir kultūringi žmonės. Juos raminu sakydama: „Paimkite popieriaus lapą ir išnašas pridenkite“.

Nepralenkiama meistryste, mano požiūriu, pasižymi nedidelė Vytauto Kubiliaus knygelė „Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė“ (2003).

Apie ką naujausia Jūsų knyga?

Esu prietaringa, ir tuos mano prietarus patvirtino naujausi psichologų ir neuromokslininkų tyrimai. Kai tik ištari, papasakoji, ką ir kaip darysi, smegenys gauna komandą: šitą jau sugalvojai, galvok, daryk ką kita.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Helen Pluckrose ir James Lindsay knygą „Ciniškosios teorijos: kaip visuomenei kenkia politizuotas mokslas apie lytį, rasę ir tapatybę“.