Vertinga laikau tokią knygą, kurios paraštėse norisi rašinėti pastabas: pritarti autoriui, ginčytis, pavadinti kvailiu arba sutikęs gatvėje pasisveikinti ir su padėka paspausti ranką, paraginti rašyti daugiau. Knyga, nesukelianti emocijų, nieko verta.

Bibliotekininkai tikrai nepasigailėtų perskaitę tokią knygą:
Carriere, Jean-Claude; Eco, Umberto. Nesitikėkite atsikratyti knygų. Vilnius: Žara, 2009.
Labai lakios mintys ir žaisminga kalba.

Su manimi tokių dalykų nenutinka. Tiesiog nereikalingų knygų į rankas neimu.

Žinoma, kad jos yra konkurentės. Bet kokia naujovė sudaro konkurenciją senbuvei. Bet kol kas vietos po saule užteks abiems.

Taip, kiekviena karta savitai bendrauja su knygomis, nes kas 20–30 metų keičiasi knygų turinys, paskirtis, autoriai, jų kalba, temų atvirumas, gilumas ir problemiškumas. Mano karta aprėpia dvi epochas: sovietmečio priklausomybės ir laisvos valstybės. Vertybiniai kriterijai formavosi per dešimtmečius, todėl stabilaus požiūrio į knygą neišklibino. Mano kartos žmonėms gyvenimas be knygų būtų nepilnavertis ir smarkokai apniukęs.

Turiu vertingų senų ir retų knygų. Jų neskolinu niekam, taip pat ir draugams: tiesiog nunešu į Universiteto bibliotekos skaityklą ir palieku naudotis tiek, kiek jam reikia.

Čia jau neapgalvotas klausimas. Joks blaiviai save vertinantis žmogus nesiskelbs pretenduojantis į knygą apie save. Tokius dalykus sprendžia kiti, kai pats jau esi sutvarkęs visus reikalus šioje ašarų pakalnėje ir naršai dangiškojo interneto žinias viešpaties dievo ar dievų bibliotekos skaitykloje.

Pirmiausia lietuviai (kaip Tomas Venclova), po to šiek tiek vokiečiai, rusai, amerikiečiai. Bet ir jiems mažai laiko belieka.

Rašau tik mokslo knygas. Tokia mano profesija. Atrodo, jūsų anketa nutaikyta į grožinės literatūros skaitytojus.

Jau savaitę skaitau net kelias knygas iš karto ir visas apie Donelaitį. Atmintį gaivinu „Metų“ eilutėmis.  Mat, rašau pranešimą, kurį ateinantį antradienį teks skaityti iškilmingame Seimo posėdyje. Jame bus minimos poeto 300-sios gimimo metinės. Teisybė, po ranka ir prie lovos guli neseniai pasirodžiusi knyga „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“ (2013). Kas vakarą arba kas antrą perskaitau po „pokalbį“. Randu įdomių pastebėjimų. Tuos „pokalbius“ per mėnesį tikrai įveiksiu.