Dr. Rūtos Kačkutės mintys apie knygas

2024-06-07

Eimanto Genio nuotrauka

Dr. Rūta Kačkutė – archeologė, muziejininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja. Ilgametė Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėja kultūros klausimais, dviejų Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijų metu ėjo patarėjos kultūrai, vyriausiosios patarėjos pareigas, vadovavo Prezidento kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros grupei, Valstybės pažinimo centro kūrimui ir veiklai. Būdama daugelio kultūros, meno fondų, tarybų nare dr. Rūta Kačkutė aktyviai dalyvauja ir skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose, rengia mokslinius straipsnius archeologijos, kultūros, kultūros politikos, kultūrinės edukacijos, paveldo apsaugos, skaitymo skatinimo klausimais. Kūrybinga ir veikli moteris yra nuo 2005 m. vykstančios akcijos „Metų knygos rinkimai“ idėjos autorė, Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos rengimo darbo grupės narė, tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ iniciatorė ir organizatorė. Vadovaudama Nacionaliniam muziejui, dr. Rūta Kačkutė Lietuvoje skleidžia naują patrauklių istorijos pasakojimų, interaktyvių ekspozicijų kultūrą. Kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu sumanė ir vykdo tęstinį projektą „Istorijos miestui ir pasauliui“.

Stebina ne tik įspūdinga veiklų gausa ir darbų reikšmė mūsų šalies kultūrai, bet ir gebėjimas meistriškai planuoti laiką. Beje, skaitymui dr. Rūta Kačkutė gali rinktis originalius lietuvių, anglų, danų, rusų, lenkų, švedų ir norvegų kalbomis parašytus kūrinius…

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Manau, kad knygos vertė priklauso ne tik nuo retumo, senumo, turinio, iliustracijų meno, knygrišio meistrystės, bet ir nuo skaitytojo ir knygos santykio. Tai yra, ar skaitytojas randa knygoje to, ko joje ieško, o gal (sėkmės atveju) ir daugiau. Jeigu knyga atveria skaitytojui naujus horizontus, patenkina jo smalsumą, ar tiesiog tampa mielu daiktu, kurį gera pavartyti, tai jau vertinga knyga. Žodžiu, kiekviena knyga vertinga, jeigu ji suranda savo skaitytoją. 

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Na, čia keblus klausimas, nes bibliotekos darbuotojai labai skirtingi ir jiems, tikiu, patinka labai įvairios knygos. Tačiau biblioteka yra Vilniuje, todėl manau, kad visus galėtų sudominti Birutės Rūtos Vitkauskienės ir Karolinos Glinskos knyga „Atrastas Vilnius“, kurioje, remiantis kartografiniais ir kitais šaltiniais, pasakojama apie Vilnių prieš 200 metų. Tikiu, kad daugelis bibliotekos darbuotojų apžiūrėjo prie Mindaugo paminklo 2023 metų vasarą eksponuotą atkurtą senojo Vilniaus maketą, o dabar galima sužinoti dar daugiau. 

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Tikrai taip, esu nuolat apsupta daugybės knygų, tiek namie, tiek darbe. Tad kartais ant knygos pasistatau nešiojamą kompiuterį, kartais atremiu į knygą nuotrauką. Tačiau labai stengiuosi knygų nenaudoti tokiai paskirčiai, kuri galėtų ją sugadinti. Aš esu užkietėjusi knygų kaupikė ir mylėtoja, man knyga yra brangi. 

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Mano pasaulyje jos ne konkurentės, o kolegės, gal mažosios sesutės. Dabartiniame gyvenime man būtų labai sunku apsieiti be skaitmeninių knygų. Dažniausiai jas naudoju kaip archeologė, nes mėgstu, kai mokslinė literatūra prieinama elektroniniu formatu ir labai pykstu, kai iš kažkur reikia siųstis popierinę mokslinę knygą.

Neneigsiu, kad dabar dažniausiai keliauju su skaitmenine, ne su popierine knyga. Gal ir gaila, kad kelionėse prarandu malonumą iš lėto versti šiugždančius lapus, bet už tai galiu su savimi pasiimti pakankamai knygų visiems gyvenimo atvejams. Taigi, net vėluojantys lėktuvai mažiau gąsdina. 

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Taip, tikrai skirtingų kartų žmonės knygas vertina nevienodai. Mano karta matė vyresnę kartą, kurie pirko knygas ir laikė jas lentynose „dėl grožio“. Mat, kai kurias knygas ne visada būdavo lengva gauti, tad jos funkcionavo kaip tam tikra šeimos socialinio kapitalo išraiška. Mano kartos žmonės (apie visus negaliu kalbėti, tik apie savo rato žmones) savo bibliotekas formuoja sąmoningai, pagal interesus. Ilgą laiką aktyviai pirkdavo naujas knygas, nes norėjo pirmieji perskaityti naujienas, nelaukdami, kol jos pasirodys bibliotekose. Pastaraisiais metais suaktyvėjo knygų mainai draugų ir bendradarbių ratuose, nevengiama užsukti ir į biblioteką, nes tiesiog atėjo supratimas, kad visko turėti negali, pasiliekamos vertingiausios ar mieliausios knygos.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Turiu dvi man labai labai brangias knygas, jas man padovanojo močiutė, anglų kalbos mokytoja Katarina Kajackaitė. Abi leistos ankstyvuoju sovietmečiu, labai suskaitytos. Tai Šarlotės Bronte „Džeinė Eir“ ir Reşat Nuri Güntekin „Čiauškutė“. „Džeinę Eir“ nesenai perskaičiau dar kartą, tik jau originalo kalba.

O šiaip, labai mielai skolinu savo knygas, dalis jų negrįžta. Ne todėl, kad aš neatsimenu, kas pasiskolino, nors kartais ir taip nutinka. Tiesiog galvoju, kad jeigu žmogus ilgai negrąžina knygos, gal ji jam reikalingesnė, nei man? Bet kai kurių negrįžusių knygų labai gaila.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Šeimos sagos.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Labai mėgstu skandinavų rašytojus. Dievinu islandų autorius, o Hallgrimur Helgason „1000° moteris“ jau kurį laiką laikosi mano mėgstamiausių knygų sąrašo viršuje.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Aš ne rašytoja ir neturiu ambicijos ja tapti, bet taip jau išėjo, kad šiuo metu dirbu prie mokslo populiarinimo knygos vaikams apie Gintaro kelią.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Ką tik pradėjau skaityti Annie Ernaux knygą „Metai“.