Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygų gali būti visokių. Biblija. Mokslinė knyga. Albumas. Vadovėlis. Romanas. Poezija. Atsiminimai. Pasakos… Jose slypi žmonijos patirtis, kūryba, jausmai. Visos vertingos. Bet kokiu atveju vertinga ta knyga, kurią tas pats žmogus nori perskaityti ne vieną kartą. Kita vertus, svarbios ir tos, kurios reikalingos darbui. Šiuo požiūriu labai sunku įžvelgti knygos vertę. Pavyzdžiui, priglausta, išmesta į šiukšlyną sovietinė metodinė priemonė „Žiemos šventės“ ar „Vardynos kolūkyje“ buvo svarbios analizuojant sovietmečio šventes. Kažkada daug vargo turėjau skaitydamas ir karo metų literatūrą. Netgi pradėjus skaitmeninti knygas internete nebuvo skelbiami net 1941–1943 metų žurnalai „Gimtasai kraštas“, nors ten jokios nacistinės propagandos nebuvo nė pėdsakų. Labai skauda širdį matant bibliotekų išmetamas knygas. Ir, aišku, kaimuose naikinamas bibliotekas. Atsimenu, pradinėse klasėse vasarą pas senelius kaime mielai lankydavausi bibliotekoje Skemų kaime (Rokiškio r.), o ir dabar ta biblioteka – kultūros židinys.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Knygas, kaip ir žmones, lyginti sunku. O rekomenduoti – juo labiau. Žmonės, kaip ir knygos, yra skirtingos. Kaip etnologas raginčiau skaityti lietuviškas knygas patiems, duoti jas skaityti vaikams, vaikaičiams. Taip išlaikysim lietuvių kalbą, kultūrą. Atsimenu atvejį, kai 2005 metais vykom į ekspediciją Punske (Lenkija), lietuviams vežėme daug lietuviškos literatūros, tiesa, daugiausiai mokslinės. Ekspedicijos metu klausinėjau net tik vyresnius žmones, bet ir jaunimą. Ir kaip nustebau, kai paklausęs gimnazistės, kokios pagalbos ji tikėtųsi iš Tėvynės Lietuvos, ji atsakė: „Meilės romanų lietuvių kalba. Jų taip sunku čia gauti.“ Taigi labai įvairi literatūra gali būti svarbi ugdant lietuvių kalbą.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Mokykloje vadovėliai kartais būdavo panaudojami siekiant atkreipti mergaitės dėmesį, nestipriai suduodant per viršugalvį knyga. Kažkuriuo metu vadovėliai atstodavo ir teniso raketes, žaidžiant klasėje ant suolo. Toks stalo tenisas vienerius ar dvejus metus buvo populiarus, vėliau jo vietą per pertraukas užėmė kieme žaidžiamas krepšinis ir futbolas.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Mano atveju – taip. Ypač mokslinių knygų. Knygoms reikia daug vietos. Buvo laikas, kai ir bibliotekos buvo uždarytos. Aišku, skaityti gyvą knygą daug maloniau. Nesvarbu, ar grožinę, ar mokslinę. Tiesa, pastaraisiais metais jau recenzavau knygą, kuri išėjo tik skaitmeniniu pavidalu. Aš būčiau už tai, kad būtų galima pasirinkti, ar skaityti knygą skaitmeniniu, ar įprastu formatu.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Augau apsuptas knygų. Tėvų bibliotekoje jų buvo daug. Mano profesijos pasirinkimui, mano nuomone, didelę reikšmę turėjo Vacio Miliaus sudaryta knyga „Lietuvininkai“. Ją perskaičiau pradinėse klasėse. Turbūt jos nebūčiau keitęs į knygą apie indėnus. Mūsų karta įpratusi branginti knygas, jos ne visada buvo gaunamos lengvai. Pavyzdžiui, studijų metais per Istoriko dieną ant prekystalio pamačiau Pranės Dundulienės „Lietuvių etnografiją“ (buvo tik dvi knygos), bet knygomis prekiavusi moteris pasakė, kad prekiaus tik po kelių valandų. Už teisę nusipirkti tą knygą pasisiūliau perkraustyti į kitą vietą pardavėjai reikalingas knygas, nes jai reikėjo pagalbos. Pardavėja pažadą tęsėjo ir turėjau knygą. Kažkada studijų metais pagalvojau, kokia gi svarbiausia yra mano knyga, ir be jokių abejonių nusprendžiau, kad tai P. Dundulienės „Lietuvių etnografija“. Anksčiau etnologinės knygos buvo labai populiarios, daug vargo turėjau kaupdamas biblioteką ir dirbdamas Lietuvos istorijos institute. Pavyzdžiui, „Lietuvių etnografijos bruožus“ (Vilnius, 1964) įsigijau po penkerių metų intensyvių paieškų. Dabar bet kokią knygą gali gauti. Prieš dvejus metus turgelyje pamačiau Jono Balio 1948 metais Vokietijoje leistą dvitomį „Lietuvių tautosakos skaitymai“. „Imk už 10 eurų, etnografijos vis tiek dabar niekas neskaito“, – pasakė pardavėjas. Tiesiog nustėrau. Ta knyga saugoma tik keliose Vilniaus bibliotekose. Jaunesnei kartai knyga nėra tokia svarbi. Dar papildysiu klausimą apie skaitmenines knygas. Pastebiu, kad jaunimas, rašydamas darbus, mieliau remiasi internete prieinamais darbais. Pamini straipsnį, užmiršdami daug išsamesnę to autoriaus knygą. „Nebuvo laiko užsukti į biblioteką.“ Mūsų karta stengdavosi profesinę literatūrą susikomplektuoti savo bibliotekoje. O grožinė knyga – tai būdas laikinai išeiti iš įprasto pasaulio ribų. Gera knyga gali sukelti tokius jausmus, kokius sukelia šventė.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Labai sunkus klausimas. Juk artimam draugui nieko negaila. Jei draugas, tai knygą grąžins.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Labai sunkus klausimas ir uždavinys įvertinti savo gyvenimą. Geriau matosi iš šalies. O ir jo į vieną žanrą nelabai įsprausi.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Paprastai knygų rašytojų neskirstau pagal kalbas. Aišku, prioritetą teikiu Lietuvos autoriams. Jau iš vaikystės atsimenu lietuvių, Anderseno, brolių Grimų pasakų knygas. Ypač patiko brolių Grimų pasakos. Kaip vėliau sužinojau, jie buvo Vokietijos etnologijos žvaigždės. Vėliau šalių ratas plėtėsi. Keliavau su Prano Mašioto knygynėliu, taip pat skaičiau ir tėvų bibliotekos knygas. Dabar, kai turiu virš 50 metų skaitymo stažą, būtų sunku atsirinkti. Bet niekada nebuvo taip, kad ieškočiau knygos, kuri buvo parašyta vienoje ar kitoje šalyje.

Kokią knygą rašote šiuo metu?

Šiuo metu gavau knygos apie Vilniaus apylinkių žmonių laisvalaikį ir šventes korektūras. Ją parengėme kartu su Irma Šidiškiene ir Rasa Paukštyte-Šakniene. Pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą knyga pasirodys šių metų pabaigoje. Joje rašoma, kaip skiriasi kaimo, miestelio ir miesto gyventojų laisvalaikis ir šventės. Klausinėti ne tik lietuviai, bet ir lenkai, rusai, karaimai, totoriai, o tų interviu pagrindu ir sudaryta knyga.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Jeigu sąžiningai, skaitau knygą apie karaimus ir rašau recenziją. Bet ji mokslinė. Paskutinė nemokslinė – turbūt mažai kam Lietuvoje žinoma Pulgio Andriušio apysakų knyga „Purienos po vandeniu“. Kodėl ją pasirinkau? Pamačiau parduodamą internete. Išleista mano gimimo metais (tiesa, Londone, o ne Vilniuje, kur gimiau). Skaičiau tarpukario spaudoje šio autoriaus etnografinių straipsnelių, vėliau romaną „Tipelis“. Galiausiai suintrigavo vienos apysakos pavadinimas – „Kaimas be garbės“. Apie tokius kaimus vasaros pradžioje rašiau straipsnyje „Lietuvos etnologijoje“. Neapsirikau. Patyriau nuostabią ekskursiją po tarpukario Lietuvą. Paskaitykite ir Jūs.