Įvadas. Nors pastaruoju metu Kulviečio asmenybei, gyvenimui ir darbams skirta nemaža dėmesio (Lukšaitė 1999, 2017; Pociūtė 2008; Gelumbeckaitė 2017; Abraomas Kulvietis 2011), tačiau jo lietuviška kūryba beveik nenagrinėta. O ir tos kūrybos mūsų dienas pasiekė tik trupiniai – abejonių nekelia vienintelė iš vokiečių kalbos versta trumputė giesmė „Malonus dėkavojimas Ponui Dievui už šventą dūšės papenėjimą ir pagirdymą šventu kūnu ir brangiu krauju Pono Jėzaus Christaus“. Ji 1570 metais išspausdinta Mažvydo ir Vilento parengto giesmyno antrosios dalies I4v(377)–I5v(379) puslapiuose[1]. Giesmę, be pavadinimo, sudaro trys posmai, iš viso 35 eilutės. Be to, pramaišiui su pirmojo posmelio tekstu, išspausdintos 6 eilutės giesmės gaidų.

Jau pavadinime nurodyta, kad giesmė „išversta iš D[aktaro]. Mart[yno]. Luth[erio]. Giesmės“, o po pavadinimo atskira eilute nurodyta ir pirmoji originalo eilutė – „Gott sei gelobet und gebenedeiet“. Giesmė (tekstas ir melodija) Lutherio sukurta vokiškos Viduramžių bažnytinės giesmės pagrindu[2]. Ji būdavo giedama kaip padėka po Komunijos, turbūt todėl ir lietuviškai giesmė pavadinta „dėkavojimu“. Pirmą kartą Lutherio giesmė paskelbta 1524 metais Erfurte, vadinamajame Erfurto enchiridione, Johanneso Loersfeldo spaustuvėje. Vėliau ji buvo perspausdinama įvairiuose giesmynuose.

Jurgis Gerulis, palyginęs šios Kulviečio giesmės tarminį perteikimą su Mažvydo išspausdintuoju, padarė tokią išvadą: „Matyti, kad net jei Kulvietis rašė ne grynai tarmiškai, Mažvydas jo giesmę bus gerokai perdirbęs“[3] (Gerullis 1930, 48). Panašiai ir Zigmas Zinkevičius, vertindamas Mažvydo pagalbininkų raštų kalbą, rašė, kad „Mažvydas pats jų verstus tekstus labai sužemaitino, naujai perdirbo“ (Zinkevičius 1988, 34). Skelbiamus tekstus redaguoti galėjo ir Baltramiejus Vilentas. Kita vertus, Zinkevičius pripažino, kad pirmosios lietuviškos knygos poteriuose ir kitų asmenų verstose giesmėse yra to meto šnekamosios kalbos interdialektų (kurių jis skiria du – vidurio Lietuvos žemumų ir sostinės Vilniaus apylinkių) pėdsakų (ten pat).

Šiame straipsnyje tiriama Kulviečio giesmės vertimas, eilėdara ir kalba. Iš pradžių įvairiais pjūviais apžvelgiamos būdingosios giesmės kalbos savybės, o išvadose pateikiamos atrinktos tos iš jų, kurios galėtų būti laikomos skiriamosiomis.

Tyrimo būdas. Laikomasi požiūrio, kad kūrėjo (tuo pačiu ir jo kūrinių) kalbą apibūdina jai būdingų skiriamųjų ypatybių visuma. Tokiomis ypatybėmis laikomos ne tik išskirtinės, t. y. tik nagrinėjamam kūriniui būdingos ir kituose to meto kūriniuose nerandamos, ypatybės, bet ir tokios, kurios kitų autorių kūriniuose yra ne taip paplitusios. Kalbinių ypatybių paplitimui nustatyti pasitelkiami rašytojų kalbos ir istoriniai žodynai bei elektroninės priemonės – konkordancijos. Kitos kalbos savybės sudaro bendrąjį to meto raštų kalbos sluoksnį.

Siekiant užsibrėžto tikslo, tenka atsižvelgti į daugelį dalykų. Visų pirma, į verstinį giesmės pobūdį. Giesmę Kulvietis vertė iš vokiško originalo, tad jis, be abejo, veikė vertimą. Reikia atsižvelgti ir į tarminį autoriaus šnektos pobūdį – Kulvietis turėjo kalbėti savo gimtąja Kulvos apylinkių šnekta, kuri dabar pagal kalbines ypatybes skiriama prie vakarų aukštaičių šiauliškių tarmės (nors geografiškai yra arčiau Kauno). Šios šnektos ypatybių galėjo prasprūsti ir jo lietuviškų raštų kalboje. Tokias tarmines savybes reikėtų stengtis vertime apčiuopti. Tai padaryti labai palengvina Jurgio Gerulio beveik prieš šimtą metų paskelbtas Kulvos tarmės garsyno aprašas ir Kulviečio giesmės tarminis ano meto perteikimas (Gerullis 1930, 47–53). Trečias dalykas – kadangi rinkinio giesmės Mažvydo ir Vilento daugiau ar mažiau redaguotos, todėl siekiant nustatyti skiriamąsias vertimo ypatybes, reikėtų atsižvelgti į Mažvydo ir Vilento kalbai būdingas savybes. Šią užduotį atlikti labai palengvina Christiano Stango (1929), Gordono Fordo (1969) ir Zigmo Zinkevičiaus (II 2002) darbai. Atpažinti tokias Mažvydo kalbos savybes kiek lengviau – žinome, kad jis buvo pietų žemaitis, todėl skiriamosiomis Kulviečio kalbos ypatybėmis negalima laikyti aiškių žemaitybių. Sudėtingesnis dalykas – Vilento kalba. Mat Vilentas turbūt buvo kilęs iš vietovės, priskiriamos tiems patiems vakarų aukštaičiams kaip ir Kulviečio gimtoji šnekta, tik kitai patarmei – kauniškiams. Apčiuopti beveik prieš penkis šimtmečius buvusius šių šnektų kalbinius skirtumus – labai sudėtinga, jeigu apskritai įmanoma. Tenka vadovautis bendraisiais Vilento raštų kalbos polinkiais, kurie atsiskleidžia jo darbų – Enchiridiono ir Evangelijų bei Epistolų – konkordancijose (viešai prieinamose Lietuvių kalbos instituto skaitmeniniuose ištekliuose) bei minėtoje Fordo monografijoje (1969).

Ir dar vienas dalykas. Kulviečio giesmė vėliau buvo ne kartą perspausdinta. Lyginant pradinį giesmės tekstą su vėlesniais variantais matyti, ką vėlesnieji sudarytojai ir redaktoriai giesmėje keitė, kokios jos kalbos ypatybės jiems atrodė svetimos arba pasenusios. Tai taip pat leidžia pasitikrinti, kurios iš šių ypatybių laikytinos esančios paties Kulviečio.

Tekstas. Toliau pagrečiui pateikiamas giesmės lietuviškas vertimas ir vokiškas jo originalas.

Malonus dekawoghimas ǁ Ponui Diewui vſch ſchwenta du=ǁſches papeneghima ir pagirdima ſchwen=ǁtu kunu ir brgu krauiu Pona Iheſaus ǁ Chriſtaus / iſchwerſta iſch D. Mart. ǁ Luth. Gieſmes per Daktara A=ǁbrahama Kulwiſki / [et]c. MžG II I4v(377)₅₋₁₁

Gott ſey gelobet vnd gebenedeiet / [et]c. MžG II I4v(377)₁₂

PAgarbints buki ir pacʒeſtawotas: MžG II I4v(377)₁₃
Got ſey gelobet vñ gebenedeyet. LuE B1r(17)₁₄

Kurs nu eſt mus papeneies: MžG II I5r(378)₁
der vns ǁ ſelber hat geſpeyſet. LuE B1r(17)₁₄₋₁₅

Su ſawa kunu ſawa brangu krauiu: MžG II I4v(377)₁₄
Mit ſeyne[m] fleiſche ǁ vnd mit ſeynem blute / LuE B1r(17)₁₅₋₁₆

Důk Diewe ant iſchganima: MžG II I5r(378)₂
D[as] gyb vns herr ǁ Gott ʒu gutte. LuE B1r(17)₁₆₋₁₇

Kyrie ǁ eleiſon. MžG II I5r(378)₂₋₃
Kirieleyſon. LuE B1r(17)₁₇

Pone per tawa ſchwenta kuna: MžG II I5r(378)₃
Herr durch deynen heylig leichnam / LuE B1r(17)₁₈

Kuri pagimde Panna Maria MžG II I5r(378)₄
der von deyner mutter Maria kam / LuE B1r(17)₁₉

Ir per ſchwenta kraugi: MžG II I5r(378)₅
vnd das heyli=ǁge blut LuE B1r(17)₁₉₋₂₀

Gelbek nůg wiſ=ǁſa pikta: MžG II I5r(378)₅₋₆
hylff vns herr aus aller nott. LuE B1r(17)₂₀

Kyrie eleiſon. MžG II I5r(378)₆
Kirieleyſon. LuE B1r(17)₂₀

Tas ſchwentas kunas: Eſt dů=ǁtas ant ſmerꜩa: MžG II I5v(379)₁₋₂
Der heylig leichnam yſt fur vns gegeb / LuE B1r(17)₂₁

Mums ing amßi=ǁna ßiwata: MžG II I5v(379)₂₋₃
ʒum todt / ǁ das wir dardurch leben.     LuE B1r(17)₂₁₋₂₂

Dideſnes meiles: Ne=ǁgaleia likti: MžG II I5v(379)₃₋₄
Nicht groſſer gutte kund ǁ er vns geſchenck / LuE B1r(17)₂₂₋₂₃

ieib ghi galetumbim mi=ǁneti / MžG II I5v(379)₄₋₅
da bey wir ſein ſoln gedenck. LuE B1r(17)₂₃

Kyrieleiſon. MžG II I5v(379)₅
Kirieleyſon. LuE B1r(17)₂₄

Pone per meile ǁ tawa dide: MžG II I5v(379)₅₋₆
Herr deyn lieb ſo groß dich ʒwung hat / LuE B1r(17)₂₅

Schwentaſis kraus ta=ǁwa mus iſchgane: MžG II I5v(379)₆₋₇
das dein ǁ blut an vns groſs wunder that. LuE B1r(17)₂₅–B1v(18)₁

Kaltes vßmo=ǁkeia: MžG II I5v(379)₇₋₈
Vnd beʒahlt vnſer ǁ ſchult / LuE B1v(18)₁₋₂

Bei Diews mums ſuſſimil=ǁla / MžG II I5v(379)₈₋₉
das vns G[o]t iſt worden holt / LuE B1v(18)₂

Kyrieleiſon. MžG II I5v(379)₉
Kyrieleyſon. LuE B1v(18)₂

Te důſt mums Diewas ſawa ǁ meiles ßegnane: MžG II I5v(379)₁₀₋₁₁
Got geb vns allen ſeyner gnad ſegen / LuE B1v(18)₃

Ieib io kelu waik=ǁſcʒotumbim: MžG II I5v(379)₁₁₋₁₂
das wir ǁ gehen auff ſeynen wegen. LuE B1v(18)₃₋₄

Stiproie wiero: Bro=ǁlu meile ſekti: MžG II I5v(379)₁₂₋₁₃
In rechter lieb vnd bruď[er]ǁlicher trewe / LuE B1v(18)₄₋₅

Ir nůg piktibiu at=ǁſtati: MžG II I5v(379)₁₃₋₁₄
das vns die ſpeys nicht gerewe. LuE B1v(18)₅

Kyrieleiſon. MžG II I5v(379)₁₄
Kyrieleyſon. LuE B1v(18)₆

Pone teſtow ǁ ſchwents Duchs prieg muſu: MžG II I5v(379)₁₄₋₁₅
Herr dein heylig geyſt vns nymer las / LuE B1v(18)₇

Kur=ǁſai mumis wiſſada reditu: MžG II I5v(379)₁₅₋₁₆
ď[er] vns geb ǁ ʒuhalt rechte maſs. LuE B1v(18)₇₋₈

Ieib ta=ǁwa Chrikſcʒanis: MžG II I5v(379)₁₆₋₁₇
Das dein arm Chriſtenheytt / LuE B1v(18)₈

Pakaiuy wis gi=ǁwentu / MžG II I5v(379)₁₇₋₁₈
leb ynn fryd vnd eynigkeyt. LuE B1v(18)₉

Kyrieleiſon. MžG II I5v(379)₁₈
Kyrieleyſon. LuE B1v(18)₉ 

Pavadinimas. Giesmės pavadinimas greičiausiai sukurtas ne paties Kulviečio. Tai rodytų jame esantys žodžiai dėkavojimas, dūšės. Pirmasis, kaip ir jo pamatinis veiksmažodis dėkavoti, vartojamas Mažvydo katekizme ir Formoje krikštymo, gausiai vartojamas Vilento Enchiridione ir Evangelijose bei Epistolose, gerai perteikia giesmės paskirtį, bet pačioje giesmėje nevartojamas. Antrasis nebūdingas giesmės kalbai: joje vartojama forma dūchs, dar vartojama Mažvydo katekizme ir Formos krikštymo giesmėse, ir visai nevartojama Vilento.

Pavadinime taip pat nurodytas ir giesmės vertėjas: „per Daktarą Abrahamą Kulviškį“. Konstantino Jablonskio nuomone, tokią pavardės lytį galėjo įrašyti Vilentas (arba Mažvydas), išvertęs iš lotynų kalbos. Tikroji pavardės lytis buvusi Kulvietis (Jablonskis 1935).

Vertimas. Pirmas giesmės posmas išverstas gana tiksliai. Atkreiptinas dėmesys į originalo Mutter Maria perteikimą galbūt Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jau įsitvirtinusiu jos įvardijimu – pana Marija. Kiek laisviau išverstas antras posmas. Čia į akis krinta vertėjo pavartotas pastovusis krikščioniškasis junginys (kolokacija) amžinasis gyvenimas, atstojantis ištisą originalo šalutinį sakinį. Atramos originale neturi ir kitas toks junginys – šventasis kraujas bei metaforiškai vartojami veiksmažodžiai išganyti ir susimilti. Tai jau benusistojančios tikėjimo srities lietuvių kalbos ypatybės, ateinančios iš ankstesnės vartosenos. Trečiame posme šiam kalbos sluoksniui priklauso junginys stipri viera ir ypač pastovusis junginys Šventas Dūchas, laisvai išversta eilutė nuo piktybių atstoti. Ne originalo, bet apskritai vokiečių kalbos poveikiu aiškintinas vertimo frazės stovėti prie ko pavartojimas, senesnės vartosenos liekana, matyt, yra ir dviguba (leksinė ir sintaksinė), nuo originalo nepriklausoma, slavybė rėdyti kuo. Galbūt taip pat iš ankstesnių laikų ateina skolinio Pone vartojimas vertime, kreipiantis į Dievą (atitinka vokiečių Herr).

Eilėdara. Silabinės eilėdaros posmas grįstas eilutės skiemenų skaičiumi. Posmo schema: 11 : 8 : 11 : 8 : (Kyrie eleison) : 9 : 10(9) : 6 : 7 : (Kyrie eleison). Deja, lietuviškame tekste eilutės skiemenų skaičius kartais pažeidžiamas: antrojo posmo 4 eilutėje (9 skiemenys vietoje 8) ir trečiojo posmo 1 eilutėje (12 skiemenų vietoje 11). Antrojo ir trečiojo posmų 6 eilutės vokiškame originale vietoj 10 skiemenų pirmajame posme turi tik 9 skiemenis – lietuviškame vertime ir šiuose posmuose išlaikomas 10 skiemenų skaičius. Gretimos eilutės paprastai rimuojamos. Vokiškame originale eilutės pabaigą paprastai rodo rimuojamas žodžio galas, tačiau lietuviškame vertime rimas retai kada išlaikomas: skiemenų skaičius laikomas svarbesniu eiliavimo požymiu. Originalo rimai gilesni: dažnai apima 2, o kartais siekia ir 3 skiemenis. Lietuviškai rimuoti sekėsi sunkiai: jeigu ir rimuojama, tai rimai netikslūs ir apima vos 1 skiemenį: pačestavotas : papenėjęs, kūną : Marija, smerčia : žyvatą, likti : minėti, didę : išganė (iſchgane), užmokėjo (vßmokeia) : susimilo (ſuſſimilla), sekti : atstoti, mūsų : rėdytų. Tai rodo, kad eiliuotojas dar buvo neįgudęs. Eilučių rimą paryškina vienodos gramatinės pabaigos formos. Jų pasitaiko ir vokiškame originale (gebenedeiet : gespeiset, hat : tat, geschenken : gedenken, Christenheit : Einigkeit), ir lietuviškame vertime (likti : minėti, užmokėjo : susimilo, sekti : atstoti).

Rašyba ir garsynas

Brangu (vns. įn.) – priebalsių minkštumas giesmyne žymimas nenuosekliai, todėl negalima daryti kokių nors išvadų apie gomurinių priebalsių kietinimą ar pan. Juo labiau, kad giesmę perteikiant Kulvos tarme, šis gomurinis priebalsis nekietinamas (Gerullis 1930, 53).

Chrikščionys – Mažvydo ši šaknis rašyta su {k} ir tik nuo Formos krikštymo (1559) – su {ch}. Tačiau vien su {ch} ji rašoma Vilento raštuose, tad čia greičiausiai pridėta jo ranka.

Dūchas – Mažvydo ir Vilento raštuose šis žodis rašomas vien su {ch}, tačiau žmonių greičiausiai tartas su [k], kaip rodo Gerulio užrašytas giesmės perteikimas Kulvos tarme (Gerullis 1930, 53).

Morfologija ir žodžių daryba

Būki – ilgoji liepiamosios nuosakos forma. Mažvydo katekizme trumpoji forma būk pavartota 8 kartus, o ilgoji būki – 2: maldoje Tėve mūsų ir nežinomo vertėjo Giesmėje apie Bernelį Jėzų; Formoje krikštymo vartojama tik trumpoji būk (x 3). Taip pat ir Vilento Enchiridione (x 5). Jo Evangelijose bei Epistolose 2 kartus pavartota ilgoji forma (ir bek ingi Egypta ßeme / ir buki tenai / ik eſch tau liepſiu VEE Mt 2,13 ir Angelas ioſpi / biloia / Buki ſweika iſch malones numilietoghi VEE Lk 1,28) ir 7 kartus trumpoji forma. Matyti stiprus polinkis vartoti trumpąją formą. Ilgoji gali būti vartojama dėl ritmo (skiemenų skaičiaus) ir stiliaus – ji iškilmingesnė, kilnesnė (plg. Stang 1929, 66).

Est papenėjęs, est duotas – sudėtinės laiko formos, paveiktos vokiško originalo (plg. hat gespeiset, ist gegeben).

Kraus – Mažvydo dažniau vartojama vns. vard. forma kraujis (x 2), yra ir kraujas (anonimo giesmėje). Lytis kraus kartą pavartota Formos krikštymo „Giesmėje duchaunoje“, dar ji vartojama Jurgio Zablockio ir Stanislovo Rapolionio verstose giesmėse. Vilento raštuose tokia lytis visai nevartojama. Ši forma paranki silabinei eilėdarai, nes, skirtingai nei kitos, yra vienskiemenė. Kulvos tarmėje vartota forma kraujis (Gerullis 1930: 53). Zinkevičius tokias sutrumpintas formas kaip kraus, mokytos, apgintos laiko žemaičių tarmės ypatybe (Zinkevičius 2002, 2: 187). Vėliau Danieliaus Kleino Naujose giesmių knygose (1666) forma kraus buvo pakeista į i ar o kamieno su praleistu galūnės balsiu – atkurtas {j}: Sʒwentas kraujʼs tawa mus iśgáne KlNG 231₄.

Kraujį – tik tokia vns. gal. forma Mažvydo raštuose tevartojama, formos kraują nėra, nors giesmėje būtent ji padėtų išsaugoti rimą: kraują : pikta. Vilento raštuose vartojamos abi formos, kraujį kiek dažniau (plg. Ford 1969, 112). Vėliau Kleinas Naujose giesmių knygose (1666) ją pakeitė į o kamieno formą: Ir per ßwent krauj KlNG 230₂₀. Tokią vns. gal. formą Zinkevičius laiko Mažvydo šnektos ypatybe (Zinkevičius 2002, 2: 213). Tačiau Kulvos tarmėje taip pat vartota forma kraujį (Gerullis 1930, 50).

Smerčio – Mažvydo raštuose vartojami vns. kilm. smertes (Stango aukštaitiška laikoma forma, plg. 1929, 173), smerties, smertis. Forma smerčio jo tik kartą pavartota Formoje krikštymo: nůg Ghreka / Smercʒa / ir Prapůlima / iſchwadůti MžF A4r(99)₁₃. Ši aukštaitiška lytis giesmėje galėjo būti išlaikyta dėl rimo: smerč(i)a : žyvata. Vilento raštuose vyrauja forma smerties, forma smerčio pavartota tik 4 kartus Evangelijose bei Epistolose. Kleino Naujose giesmių knygose (1666) ši giesmės eilutė buvo pertvarkyta, kilmininkas pakeistas galininku. Perteikiant giesmę Kulvos tarme, Gerulio užrašyta forma smertis (Gerullis 1930: 50).

Viero – taip sutrumpėjęs vns. viet. kartą pavartotas Mažvydo, dar kartą – Mikalojaus Blotno verstoje giesmėje. Tokį sutrumpintą vns. viet. formą Zinkevičius laiko žemaitiška Mažvydo kalbos ypatybe (Zinkevičius 2002, 2: 212). Tačiau toks vns. viet. formos trumpinimas būdingas ir vakarų aukštaičiams šiauliškiams (VAŠ 2007, 33), taip pat ir pietinei jų patarmei (Gerullis 1930, 50, 53). Tokia sutrumpėjusi ā kamienių daiktavardžių vns. viet. galūnė buvo nesvetima ir Vilentui (Ford 1969, 76). Sutrumpinta forma eiliuojant teikia papildomų galimybių, nes yra dviskiemenė. Jau Bretkūno Giesmėse Duchaunose (1589) šios formos gale pridėtas jotas: Stiproie wieroi / broliu meile ſekti / BG 28₁₂. Vėliau Kleinas Naujose giesmių knygose (1666) dar pažymėjo galūnės apokopę: Stipproje wierojʼ broliû meil ſekti / KlNG 231₉.

Teduost – ši atematinė konjunktyvo forma, atrodo, būdinga ir vakarų aukštaičių šiauliškių patarmei (plg. esamojo laiko kamieną su –st-: būsta, džiūsta VAŠ 2007, 33). Deja, giesmę perteikiant tarmiškai, jau vartojama sudėtinė tematinė forma tegul duoda (Gerullis 1930, 53). Visuose Mažvydo raštuose atematinė forma pavartota dar 2 kartus: Formos krikštymo liturgijos citatoje ir Blotno verstoje giesmėje. Tokia forma Vilento taip pat kartą pavartota Evangelijų bei Epistolų laiške romiečiams. Vis dėlto jam įprasta bus buvusi dažniau vartojama forma teduod (plg. Ford 1969, 106). Vėliau Kleino Naujose giesmių knygose (1666) buvo atstatyta atematinės formos galūnė: Te důſti Diewas KlNG 231₇.

Testov „tebūna“ – sutrumpėjusi konjunktyvo forma. Mažvydo katekizme vartojama forma testo (ar testa), Formoje krikštymo taip pat – testo. Giesmyno antros dalies 51-oje psalmėje pavartoti testov ir testo, 101-oje psalmėje, himne Christe qui lux es et dies ir perspausdintoje Giesmėje šv. Ambražiejaus – testov. Tokia sutrumpėjusi forma, nors ir ne vienintelė, dažniau vartojama Vilento raštuose (Enchiridione – testo x 4, testov x 2; Evangelijose bei Epistolose – testą x 3, testo x 3, testov x 9). Giesmę perteikiant tarmiškai, ši forma pakeista sudėtine tegul stovi (Gerullis 1930, 53).

Mumis – Dominyko Urbo žodyne nurodoma kaip daugiskaitos įnagininkas (Urbas 1996, 41), tačiau šiuo atveju (kaip tarminis) gali būti ir daugiskaitos galininkas (plg. Zinkevičius 1966, 304; 1981, 52; 2002, 2: 214). Tai rodytų žodžio rėdyti, su kuriuos jis yra susijęs sintaksiniu ryšiu, vartosena: nei Mažvydo, nei Vilento, nei jų abiejų parengtuose raštuose šis veiksmažodis įnagininko nevaldo. Kulvos tarmėje vartota forma mum (Gerullis 1930, 53). Vėliau Kleinas Naujose giesmių knygose (1666) šią formą pakeitė aukštaičiams įprastu daugiskaitos galininku mus: Kurſai mus wiſſada rėditu / KlNG 231₁₂.

Piktybė „nedorybė, nuodėmė, nusikaltimas, blogas darbas“ – žodis gausiai vartojamas Mažvydo katekizmo giesmynėlyje (x 10). Remiantis LKŽe, reikšmė žinoma vakarų ir rytų aukštaičiams. Su juo varžosi kitas būdvardžio piktas vedinys – daiktavardis piktenybė (x 1, poteriuose). Abu jie vartojami ir Giesmių krikščioniškų pirmoje dalyje – piktybė (x 1) ir piktenybė (x 1), o antroje – piktybė (x 23) ir piktenybė (x 11). Vilento raštuose apylygiai vartojami abu vediniai (Enchiridione: piktybė x 2, piktenybė x 1; Evangelijose bei Epistolose: piktybė x 9 ir piktenybė x 8). Gerulio užrašytame tarminiame giesmės perteikime šis žodis taip pat vartojamas – tai lyg ir rodytų, kad pateikėjai jis turėjo būti įprastas arba bent žinomas (Gerullis 1930, 53).

Žodžių reikšmės ir skoliniai

Likti „dovanoti“ – Mažvydo nevartotas žodis. Dar kartą pavartotas antrosios giesmyno dalies „Giesmėje apie kūną ir kraujį mūsų Viešpaties“. Gerulio užrašytame tarminiame giesmės perteikime šis žodis išlaikytas – tai lyg ir rodytų, kad pateikėjai tokia jo reikšmė buvo žinoma (Gerullis 1930, 53). LKŽe duodami vakarų aukštaičių ir žemaičių pavyzdžiai. Vilento raštuose taip pat nerasta.

Susimilti „pasigailėti“ – reikšmės skolinys iš lenkų kalbos. Tokia reikšme vartojamas jau Mažvydo katekizmo pratarmėje. Skolinimosi papildoma paskata galėjo būti ir tai, jog dabartinis jo atitikmuo gailėti buvo būseną, o ne aktyvų veiksmą reiškiantis veiksmažodis (panašiai kaip skaudėti). Senuosiuose raštuose visuotinai paplitęs. Vartojamas ir Vilento raštuose. Perteikiant giesmę tarmiškai, jis buvo pakeistas forma susimylėti (Gerullis 1930, 53).

(Pa)čestavoti „pagerbti“ – Mažvydo katekizme žodis pavartotas tris kartus: dukart Dešimtyje Dievo įsakymų, trečiąkart – Pirmojo laiško Timotiejui penktojo skyriaus ištraukoje, kuri galėtų būti versta ir ne Mažvydo. Tokia vartosena liudija šį skolinį kilus iš Didžiosios Lietuvos ir jau iš seno vartotą tikybiniuose tekstuose. Daugiau Mažvydas nei Giesmėje šv. Ambražiejaus, nei Formoje krikštymo šio veiksmažodžio nevartojo. Dar kartą čestavoti pavartotas Giesmyno II dalies anonimėje giesmėje. Vilento raštuose šis žodis nevartojamas, nors yra ir daiktavardis čestis, ir jo vedinys čestingas, ir šio abstraktas čestingystė. Jo pamatinis žodis čstis Smoczyńskio laikomas atėjusiu iš gudų kalbos (2018, 180).

Dūchas „dvasia“. Kulvos tarmėje tartas su [k] : Dūkas (Gerullis 1930, 53). Mažvydo katekizme šis skolinys pavartotas tik vienąkart: anoniminio vertėjo 51-oje psalmėje „Susimilk ant mūsų, Dieve“ (pakartotame antroje giesmyno dalyje). Dar kartą jis pavartotas Formoje krikštymo, jos gale įdėtoje „Giesmėje duchaunoje“ (pakartotoje giesmyno pirmoje dalyje), kuri taip pat galėtų būti versta ne Mažvydo. Visais atvejais jis vartojamas pastoviajame junginyje Šventas Dūchas. Mažvydui, atrodo, buvo įprastas terminas Šventa Dvasė, o kalbant apie žmogų – dūšia. Giesmyno antroje dalyje skolinys pavartotas dar šešis kartus: anoniminėse „Giesmėje apie prikėlimą iš numirusių Jėzaus Christaus“, „Dūchaunoje giesmėje apie Jėzaus Christaus deivystę ir žmogystę“, 130-oje psalmėje ir Aleksandro Rodūnionio „Giesmėje apie Večerę Paskutinę Pono Jėzaus Christaus“. Vilentas šio žodžio nevartoja, nors vartoja jo vedinį – būdvardį dūchaunas ir iš jo padarytą dūchauniškas. Jo vartojamas tikybinis terminas, panašiai kaip Mažvydo, buvo Šventa Dvasė arba Dvasia, o kalbant apie žmogų – ir dūšia. Smoczyńskis žodį dūchas laiko gudybe arba lenkybe (2018, 257). Tad šis terminas taip pat bus atėjęs iš Didžiosios Lietuvos ankstesnės katalikiškos tradicijos.

Rėdyti „tvarkyti, valdyti, vadovauti“ – tai senas skolinys iš gudų (LKŽe) ar net senosios rusų kalbos (Smoczyński 2018, 1075). Jis vartotas jau paties Mažvydo katekizmo pratarmėje. Vartojamas ir Vilento. Jo Evangelijose bei Epistolose vartojamas tik dukart, ir abu kartus – tiesioginėje kalboje: reikšme „ruošti, rengti“ (Idant… reditu koias muſu ant kiela) ir reikšme „valdyti, vadovauti“ (Iey Dwaſſe Redomi eſte / tada neeſte po Ʒokanu). Pastaruoju atveju neveikiamasis veiksmažodis rėdomi eina su įnagininku, tačiau tai subjektinis, o ne objektinis įnagininkas. Vilento Enchiridione vartojamas abiem reikšmėm.

Ponas, pana – nuo seniausių raštų lietuvių kalboje paplitę skoliniai. Pana Smoczyńskio laikomas lenkybe, o ponas – gudybe-lenkybe (2018, 1003).

Chrikščionis – visuotinai senuosiuose raštuose vartojama senoji rusybė (Smoczyński 2018, 606). Su {ch} ši šaknis Mažvydo rašoma nuo Formos krikštymo (1559). Vilento raštuose ši šaknis rašoma tik su {ch} (plg. Ford 1969, 178).

Pakajus „ramybė“ – Mažvydo katekizme tris kartus pavartotas Zablockio išverstoje giesmėje ir kartą – nežinomo vertėjo giesmėje „Kristau, diena esi ir šviesybė“, o Formoje krikštymo – dukart liturgijos citatose (tiesioginėje kalboje). Paplitęs visoje Lietuvoje, bet Mažvydui kažin ar buvo įprastas. Jo, atrodo, vartotas savas abstraktas ramimas: makitu, kaip galetu ramijmapi prywerſti mergaites MžK C3r(37)₂₄₋₂₅. Žodis pakajus gausiai vartojamas ir Vilento (Ford 1969, 181). LKŽe nurodomas kaip lenkybė: le. pokój, Smoczyńskio žodyne – dėl kirčio laikomas gudybe (2018, 896).

Smertis „mirtis“ – Smoczyńskio laikomas gudybe (2018, 1237). Mažvydo katekizme šis žodis vartojamas gana dažnai (11 kartų), o jokio lietuviško jo atitikmens nėra, nors veiksmažodis (nuo)mirti vartojamas. Taip pat ir Vilento raštuose: (nuo)mirti yra, o veiksmažodžio abstrakto – nėra. Matyt, tokio abstrakto trūkumą ir atstojo jo vietoje vartojamas skolinys smertis. Žodis mirtis lietuviškuose raštuose pasirodo tik 1590 metais Jono Bretkūno Biblijos vertime, ir tai tik kaip žodžio smertis sinonimas (ALEW 2015, 661). Didžiojoje Lietuvoje po penkerių metų Mikalojaus Daukšos katekizme pavartotas kitas šios abstrakčios sąvokos pavadinimas – mirimas (ALEW 2015, 660)

Viera „tikyba“ – laikomas senąja rusybe arba gudybe (Smoczyński 2018, 1653). Žodis gausiai vartotas Mažvydo ir kitų senosios raštijos kūrėjų. Iš pradžių viera buvo vartojamas kaip tikybinis terminas ir reiškė būtent krikščionių tikėjimą (viera krikščionių, plg. Priwerſk weraſp Turkus piktus MžK D1v(50)₁₆). Turbūt todėl dažnai jis eina kartu su būdvardžiais tikra, teisi, daiktavardžiu mokslas ir priešintas piktai vierai MžK D4v(56)₄, t. y. pagonybei. Kartą Mažvydo katekizme pavartotas ir daiktavardis tikėjimas: prewala tikiegima alba weras wiſas ſtiprias MžK B6v(28)₆₋₇; kaip matyti, čia jis vartojamas ne terminine reikšme. Šioje giesmėje kalbama apie tikrą meilę (vok. rechte Liebe) krikščionių Dievui, kurią Kulvietis perteikia kaip stiprią vierą.

Žegnonė „palaiminimas“ (plg. le. przeżegnanie) – tai savitas krikščionių tikybos terminas. Šis veiksmažodžio žegnoti vedinys dar po kartą pavartotas Mažvydo Parafrazio giedamoje pabaigoje ir giesmyno 128 psalmėje. Abiem atvejais gali būti ne Mažvydo žodis. Tai lyg ir patvirtintų Gerulio užrašytas tarminis giesmės perteikimas, kuriame šis žodis išlaikytas (Gerullis 1930, 53). Katekizmo pratarmėje jį daugmaž atitiko žodis palaimis „laimingas būvis“, padarytas iš veiksmažodžio palaiminti: Viſoſu daiktoſu palaimi tureſit MžK A4v(8)₂₁. Beje, giesmėje šis veiksmažodis jau vartojamas, kalbant apie krikščionišką palaiminimą, o Mažvydo daiktavardis palaimis vartojamas bendresne laimės reikšme. Vilento Enchiridione šis žodis pavartotas triskart: ryto meto žegnonė, vakaro žegnonė ir junginyje žegnonę duoti. Yra ir pamatinis žegnotisi. Evangelijose bei Epistolose nei šis žodis, nei žegnotis nevartojamas. LKŽe duomenimis, „palaiminimas“ – vakarų aukštaičiams ir žemaičiams žinoma šio žodžio reikšmė. Žodis laikomas skoliniu iš lenkų kalbos (ALEW 2015, 1295), kaip ir jo pamatinis veiksmažodis žegnoti (Smoczyński 2018, 1722) laikomas lenkybe, nors abiem atvejais neatsižvelgiama į jo pakitusią reikšmę.

Živatas „gyvenimas“ – gudybė (Smoczyński 2018, 1751). Vartojamas jau Mažvydo katekizmo poteriuose. Tai rodo, kad skolinys pateko iš Didžiosios Lietuvos. Mažvydas vartojo ir žodį gyvenimas. Skolinys jo galbūt vartotas kaip aukštojo stiliaus tikybinis terminas pastoviajame junginyje amžinas(is) gyvenimas ir priešintas žmogaus gyvenimui šiame pasaulyje. Ko gero taip jis vartojamas ir šioje Kulviečio giesmėje. Vėliau jau kaip lietuviško atitikmens sinonimas gausiai vartotas Vilento (plg. Ford 1969, 184) ir kitų rašytojų. Kleinas šią svetimybę pakeitė lietuvišku atitikmeniu gyvata: Mums ant aminos gywatos / KlNG 230₂₃.

Sintaksė

Papenėjęs su kūnu, krauju – prielinksnio vartosena išduoda vokiško originalo poveikį: gespeised mit fleisch, blut.

Duok ant išganymo – šiuo atveju prielinksnis vartojamas ne pagal vokiečių (gib zugute), o lenkų kalbą (daj na wyzwolenie).

Gelbėk per kūną, per kraujį – prielinksnis pavartotas dėl vokiško originalo poveikio: hilf uns durch Leichnam, durch Blut.

Tas šventas kūnas – vokišką originalą rodo artikelio vaidmenį atliekantis artroidas tas frazės pradžioje (plg. der heilig laichnam) (žr. Rosinas 1996, 66–72).

Duotas ant smerčio – prielinksnio frazė rodo ne vokiško originalo (vok. ist … gegeben zum Todt), o lenkų kalbos poveikį (le. dan na śmierć). Kleinas Naujose giesmių knygose (1666) šią giesmės eilutę pertvarkė ir slavybę pakeitė lietuviška fraze: Tas ßwentas kunas eſt ing ſmerti důtas KlNG 230₂₂.

Duotas ant smerčio mums ing amžiną žyvatą „mūsų amžinam gyvenimui, dėl mūsų amžino gyvenimo, kad mes amžinai gyventume“ – laisvas vertimas nutolsta nuo originalo (plg. vok. das wir dardurch leben), neseka ir lenkišku Seklucjano vertimu (aby nas ożywiło Michelini 2000, 441). Gal tai senovinė lietuviška prielinksnio ing vartosena tikslui reikšti?[4] Štai panašūs šios frazės vartojimo atvejai: Tas eſt krauijes mana / Nauia Teſtamenta / kurſai vſch ijus praletas buſs ing atleidima ghreku. MžG II Y7r(590)_3-6; Ir darau ſuſſimilima ingi tuxtanti giminiu / VE C1v(16)₂; Ir důſi paßinti iſchganima ſawa ßmonemus / ing atleidima ghrieku. VEE Lk 1,77. Vėliau, Kleinui Naujose giesmių knygose (1666) pertvarkius šią vertimo vietą, buvo pakeista ir ši prielinksnio frazė: důtas // Mums ant aminos gywatos / KlNG 230_22–23. Kulvos tarmei, bent prieš šimtą metų, ši frazė, matyt, jau buvo nežinoma (o gal ir svetima), pateikėja ją perteikė prielinksniu ant su kilmininku: an ažina živãta (Gerullis 1930, 53).

Jeib – tikslo šalutiniai sakiniai su senoviniu jungtuku jeib ir veiksmažodžio tariamąja nuosaka gausiai vartojami Mažvydo, retkarčiais ir Vilento (Ford 1969, 148–149, 162). Tarmėje prieš beveik šimtą metų jau vartotas jungtukas kad (Gerullis 1930, 53).

Per meilę mus išganė „meile (kuo) mus išganė“ – nors vertimas gerokai nutolsta nuo originalo, tačiau prielinksnio vartosena gali būti paveikta vokiečių (plg. durch Liebe erlösen) arba lenkų (plg. pvz. wyzwolić przez miłość) kalbos.

Užmokėti kaltes – aiškus originalo poveikis (plg. Schulden bezahlen).

Susimilti mums – veiksmažodžio valdomas naudininkas galėtų būti paveiktas originalo (plg. uns Gott ist worden holt), tačiau gali nuo jo ir nepriklausyti[5]. Mažvydo tekstuose tik vieną kartą (Zablockio verstoje katekizmo giesmėje) su šiuo veiksmažodžiu eina naudininkas. Dar vienoje giesmėje pavartotas adesyvas: susimilti savęsp. Giesmyno antroje dalyje naudininkas pavartotas 9-oje psalmėje, kurią, kaip mano M. Biržiška, taip pat bus išvertęs Kulvietis (Biržiška 1990, 56–57). Kitais atvejais – ir įprastai – vartojama iš lenkų kalbos skolinta prielinksnio frazė susimilti ant ko. Giesmę perteikiant tarmiškai, taip pat pavartota ši frazė: an mum susimylja (Gerullis 1930, 53). Vilento kalboje naudininkas su šiuo veiksmažodžiu taip pat neina.

Viero meile sekti – vietininko vartosena palaikoma vokiško originalo (In rechter lieb).

Rėdyti mumis – „tvarkyti mus, vadovauti mums“. Šis veiksmažodis Mažvydo raštuose vartojamas vien tik su galininku. Vilento Enchiridione jis pavartotas su skolinta prielinksnio fraze: rėdai ant mūsų, o Evangelijose bei Epistolose su galininku ir neveikiamajame sakinyje su subjekto įnagininku. Atrodo, lytį mumis galima suvokti ir kaip daugiskaitos galininką. Tokiu atveju veiksmažodžio valdymas būtų įprastas seniesiems raštams, reikėtų paaiškinti tik pačią formą[6]. Gerulio Kulvos tarmėje užrašyta forma mum (Gerullis 1930, 53). Vėliau Kleino Naujose giesmių knygose (1666) ši forma buvo pakeista įprastu daugiskaitos galininku: Kurſai mus wiſſada rėditu / KlNG 231₁₂.

Gyventi pakajuj(e) – vietininkas su šiuo veiksmažodžiu vartojamas veikiant vokiečių (leb in Fried), lenkų (plg. Seklucjano aby… wpokoiu żyło Michelini 2000, 441) arba lotynų (vivere in pace) kalboms.

Žodžių tvarka. Eiliuoto teksto žodžių tvarka veikiama ritmo ir rimo reikalavimų, o verstinio teksto – dar ir originalo. Todėl dažnai ji esti nenatūrali. Kita vertus, tie patys reikalavimai gali ir išsaugoti senovinės žodžių tvarkos ypatybes. Kokių nors išskirtinių, tik Kulviečio kalbai būdingų, nagrinėjamosios giesmės žodžių tvarkos ypatybių, atrodo, nėra.

Derinamojo ir nederinamojo pažyminio vieta daiktavardinėse frazėse dauguma atvejų atitinka originalą – jie vartojami prieš pažymimąjį žodį. Nederinamasis pažyminys, kaip ir dabar įprasta lietuvių kalbai, paprastai eina prieš derinamąjį: per tawa ſchwenta kuna (durch deynen heylig leichnam); per ſchwenta kraugi (das heylige blut); nůg wiſſa pikta (aus aller nott); Tas ſchwentas kunas (Der heylig Leichnam); Dideſnes meiles (groſſer gutte); ſawa meiles ßegnane (ſeyner gnad ſegen); Stiproie wiero (In rechter lieb); Brolu meile (bruď[er]licher trewe); ſchwents Duchs (heylig geyſt); tawa Chrikſcʒanis (dein arm Chriſtenheytt). Vis dėlto keliais atvejais nederinamojo įvardinio pažyminio vieta lietuviškame vertime ir vokiškame originale skiriasi – vertime jis eina po pažymimojo žodžio, o originale – prieš jį: per meile tawa dide (deyn Lieb ſo groß); kraus tawa (dein blut). Šiais atvejais tokią jų vietą galima sieti su noru pabrėžti, išryškinti pažyminio žymimą sąvoką (Vasiliauskienė 1997, 108–110; Ambrazas 2006, 98).

Veiksmažodinės frazės dalyvis arba bendratis paprastai kaip ir originale eina po jungties: Eſt důtas (ist gegeben); Negaleia likti (nicht kunnd geschenken); galetumbim mineti (ſoln gedenck). Tačiau pačioje giesmės pradžioje dalyvis, nepriklausomai nuo originalo, galbūt siekiant raiškumo, pakilumo, iškeltas prieš asmenuojamąjį veiksmažodį: PAgarbints buki (ſey gelobet).

Galininkinis papildinys dažnai eina prieš jo reikalaujantį veiksmažodį. Tokia papildinio vieta nebūtinai priklauso nuo originalo: eſt mus papeneies (vns ſelber hat geſpeyset); Kaltes vßmokeia (Vnd beʒahlt vnſer ſchult); mus iſchgane (an vns groſs wunder that); ieib ghi galetumbim mineti (dabey wir ſein ſoln gedenck); Kurſai mumis reditu (ď[er] vns geb ʒuhalt). Kiti papildiniai dažniausiai eina po veiksmažodžio ir tokia jų vieta tiesiogiai atliepia originalą: papeneies Su ſawa kunu ſawa brangu krauiu (hat geſpeyset Mit seyneʒ fleiſche vnd mit ſeynem blute); důtas ant ſmerꜩa (gegeben zum todt); Te důſt mums Diewas (Got geb vns allen). Keliais atvejais naudininko ir įnagininko papildinys taip pat iškeltas prieš veiksmažodį: Diews mums ſuſſimilla (vns Got iſt worden holt); Ieib io kelu waikſcʒotumbim (das wir gehen auff ſeynen wegen). Papildinio vartojimas prieš jo reikalingą veiksmažodį yra senovinė lietuvių kalbos žodžių tvarkos ypatybė (plg. Ambrazas 2006, 69–71,74–75).

Aplinkybė (nepriklausomai nuo originalo) gali būti iškelta į frazės ar net į sakinio pradžią: nu eſt mus papeneies (vns ſelber hat geſpeyset); Pakaiuy wis giwentu (leb ynn fryd). Tai įprasta būdo aplinkybių vieta lietuvių kalbos sakinyje (Ambrazas 2006, 75–76).

Pagrindinio skatinamojo sakinio veiksnys (S), skirtingai nei originale, kelis kartus eina po veiksmažodžio (tvarka VS(O/Apl): Te důſt mums Diewas ſawa meiles ßegnane (Got geb vns allen ſeyner gnad ſegen); teſtow ſchwents Duchs prieg muſu (dein heylig geyſt vns nymer las). Tokia tvarka, pasak V. Ambrazo, padeda išryškinti sakinio rema verčiamą papildinį (Ambrazas 2006, 72). Taip pat ir šalutiniame vertimo sakinyje veiksmažodis, nepriklausomai nuo originalo, eina prieš veiksnį (OVS): Kuri pagimde Panna Maria (der von deyner mutter Maria kam).

Išvados. Tyrimą apibendrinant, giesmės skiriamosiomis kalbos ypatybėmis, atrodo, galėtume laikyti šias sintaksės, morfologijos (žodžių kaitybos), žodžių reikšmių ir žodžių savybes:

veiksmažodžio susimilti valdomą objekto naudininką mums, prielinksnio frazės ing žyvatą vartoseną tikslo reikšme;

atematinio veiksmažodžio konjunktyvą teduost, daiktavardžio smertis vns. kilm. formą smerčio, daiktavardžio kraujis (arba kraus) vns. gal. formą kraujį, daiktavardžio viera vns. viet. formą viero, galbūt ir asmeninio įvardžio dgs. gal. formą mumis;

veiksmažodžio likti reikšmę „dovanoti“, skolinius dūchas (vartojamą junginyje Šventas Dūchas „Šventoji Dvasia“), pačestavotas „pagerbtas“, žegnonė „palaiminimas“.

Šių ypatybių visuma (ir tik ji) galėtų būti laikoma Abraomo Kulviečio vartotos lietuvių kalbos atspindžiu. Kitos kalbinės giesmės vertimo savybės priskirtinos žemaičių tarmei, vakarų aukštaičių kauniškių šnektai arba bendrajam to meto lietuviškų raštų sluoksniui.

INTERNETINIAI LEIDINIAI

BG – Bretkūnas, Jonas. 1589. Giesmės Duchaunos. Dokumentinis perrašas ir žodžių formų konkordancijos. Internetinis leidinys. Parengė Ona Aleknavičienė, Ineta Krampaitė; programavo Vytautas Zinkevičius. 2002. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. http://seniejirastai.lki.lt.

KlNG – Kleinas, Danielius. 1666. Naujos giesmių knygos. Dokumentinis perrašas ir žodžių formų konkordancijos. Internetinis leidinys. Parengė Vaidotas Rimša, Mindaugas Šinkūnas; programavo Vytautas Zinkevičius. 2006. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. http://seniejirastai.lki.lt.

LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas. 1941–2002. 20 t. Elektroninis variantas. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Programuotojai: Evaldas Ožeraitis, Vytautas Zinkevičius. 2005 (atnaujinta versija – 2017). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. www.lkž.lt.

LuE – Luther, Martin et al. 1524. Eyn Enchiridion oder Handbuchlein. Erfurt: [Johannes Loersfeld]. https://www.deutschestextarchiv.de/book/show/luther_enchiridion_1524.

MžF – Mažvydas, Martynas. 1559. Forma krikštymo. Dokumentinis perrašas ir žodžių formų konkordancijos. Internetinis leidinys. Parengė Mindaugas Šinkūnas; programavo Vytautas Zinkevičius. 2023. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. http://seniejirastai.lki.lt.

MžGA – Mažvydas, Martynas. Giesmė šv. Ambražiejaus, 1549. Dokumentinis perrašas ir žodžių formų konkordancijos. Internetinis leidinys. Parengė Mindaugas Šinkūnas; programavo Vytautas Zinkevičius. 2023. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. http://seniejirastai.lki.lt.

MžG II – Mažvydas, Martynas et Baltramiejus Vilentas. 1570. Giesmės krikščioniškos. Dokumentinis perrašas ir žodžių formų konkordancijos. Internetinis leidinys. Parengė Ona Aleknavičienė, Mindaugas Šinkūnas; programavo Vytautas Zinkevičius. 2020. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. https://seniejirastai.lki.lt.

MžK – Mažvydas, Martynas. 1547. Katechismuso prasti žodžiai. Dokumentinis perrašas ir žodžių formų konkordancijos. Internetinis leidinys. Parengė Mindaugas Šinkūnas, Diego Ardoino; programavo Vytautas Zinkevičius. 2023. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. https://doi.org/10.35321/e-pub.78.mazvydas-katekizmas; https://seniejirastai.lki.lt.

VE – Vilentas, Baltramiejus. 1579. Enchiridionas. Dokumentinis perrašas ir žodžių formų konkordancijos. Internetinis leidinys. Parengė Ona Aleknavičienė, Mindaugas Šinkūnas; programavo Vytautas Zinkevičius. 2020. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. https://seniejirastai.lki.lt.

VEE – Vilentas, Baltramiejus. 1579. Evangelijos bei Epistolos. Dokumentinis perrašas ir žodžių formų konkordancijos. Internetinis leidinys. Parengė Ona Aleknavičienė, Mindaugas Šinkūnas; programavo Vytautas Zinkevičius. 2020. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. https://seniejirastai.lki.lt.

 

LITERATŪRA

 

Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas: Abraomo Kulviečio „Confessio fidei“ ir Johanno Hoppijaus „Oratio funebris“ (1547): Studija, faksimilė, komentuotas leidimas, vertimas į lietuvių kalbą. 2011. Parengė Dainora Pociūtė. Monumenta reformationis Lithuanicae. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

ALEW – Altlitauisches etymologisches Wörterbuch. 2015. Unter der Leitung von Wolfgang Hock und der Mitarbeit von Elvira-Julia Bukevičiūtė und Christiane Schiller; bearbeitet von Reiner Fecht, Anna Helene Feulner, Eugen Hill und Dagmar S. Wodtko. T. 1, A–M. Hamburg: Baar.

Ambrazas, Vytautas. 2006. Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Biržiška, Vaclovas. 1990. Aleksandrynas: Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos. [T.] 1, XVI–XVII amžiai. 2-asis (fotogr.) leid. Vilnius: Sietynas.

Gelumbeckaitė, Jolanta. 2017. „Abraomo Kulviečio ir Stanislovo Rapolionio biogramos XVI Magdeburgo centurijoje“. Archivum Lithuanicum 19:265–280.

Gerullis, Georg. 1930. Litauische Dialektstudien. Leipzig: Markert et Petters. https://kpbc.umk.pl/dlibra/doccontent?id=247661.

Ford, Gordon B., Jr. 1969. The Old Lithuanian Catechism of Baltramiejus Vilentas (1579): A Phonological, Morphological and Syntactical Investigation. The Hague: Mouton.

Jablonskis, Konstantinas. 1935. „Apie Abromo Kulviečio kilimą“. Archivum philologicum 5:107–114.

Lukšaitė, Ingė. 1999. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis. Vilnius: Baltos lankos.

Lukšaitė, Ingė. 2017. Kai tikėjimas keitė pasaulį…: Reformacija Lietuvoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Michelini, Guido. 2000. Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Pociūtė, Dainora. 1995. XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės. Vilnius: Pradai.

Pociūtė, Dainora. 2008. Maištininkų katedros: Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai. Vilnius: Versus aureus.

Rosinas, Albertas. 1996. Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Smoczyński, Wojciech. 2018. Lithuanian Etymological Dictionary. Edited by Axel Holvoet and Steven Young with the assistance of Wayles Browne. 5 t. Berlin: Peter Lang.

Stang, Christian. 1929. Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas. Oslo: I kommisjon hos Jacob Dybwad.

Urbas, Dominykas. 1996. Martyno Mažvydo raštų žodynas. Vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Vasiliauskienė, Virginija. 1997. „Daiktavardžio ir įvardžio genityvo vieta senojoje lietuvių kalboje“. Lietuvių kalbotyros klausimai 38:104–121.

VAŠ – Vakarų aukštaičiai šiauliškiai: Mokomoji knyga. 2007. Sudarė Rūta Kazlauskaitė, Lionė Lapinskienė, Rima Bacevičiūtė. Lietuvių kalbos tarmės mokyklai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Zinkevičius, Zigmas. 1966. Lietuvių dialektologija: Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija. Vilnius: Mintis.

Zinkevičius, Zigmas. 1981. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. [T.] 2, Įvardžiai. Būdvardžiai. Skaitvardžiai. Veiksmažodžiai. Nekaitomosios kalbos dalys. Istorinės sintaksės apybraiža. Vilnius: Mokslas.

Zinkevičius, Zigmas. 1988. Lietuvių kalbos istorija. [T.] 3, Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas.

Zinkevičius, Zigmas. 2002. Rinktiniai straipsniai. [T.] 2, Valstybė ir kalba. Senųjų raštų kalba. XVIII–XIX a. rašomoji kalba. XX amžius. Rytų Lietuva. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

[1] Vaclovas Biržiška spėjo, kad Kulvietis bus išvertęs ir 20 šiame giesmyne paskelbtų psalmių (Biržiška 1990, 56–57). Tokiam spėjimui patvirtinti arba atmesti reikia daugiau tyrimų.

[2] Plg.: „Viduramžiais vokiečiai turėjo himnų savo kalba, sudarančių atskirą grupę to meto Europos himnodijoje. M. Lutheris daugelį šių himnų pataisęs įtraukė į protestantų liturgiją. Tokia forma jie spausdinami ir M. Mažvydo giesmyne“ (Pociūtė 1995, 25–26).

[3] „Es zeigt sich, daß Mosvid, selbst wenn Culvensis nicht rein mundartlich schrieb, sein Lied stark überarbeitet haben muß“.

[4] Vytautas Ambrazas rašo apie prielinksnio į frazės tikslo raišką, bet tik su judėjimo veiksmažodžiais: „Prielinksnių į ir prie su galininku vartojimas slinkties tikslui nurodyti remiasi toms konstrukcijoms būdinga judėjimo galinio taško reikšme“ (Ambrazas 2006, 303). Galbūt šių frazių, einančių su slinkties veiksmažodžiais, tikslo reikšmė buvo apibendrinta ir jos imtos vartoti ir su kitais veiksmažodžiais?

[5] Plg.: „Su emocinės būsenos veiksmažodžiais susimìlti […] naudininkas senuosiuose raštuose žymi būsenos turinį, kuriuo gali būti ir asmenys, ir kiti dalykai“ (Ambrazas 2006, 247–248).

[6] Plg.: „Instrumentalio formos mumis, jumis […] daug kur vartojamos akuzatyvui reikšti“ (Zinkevičius 1981, 52). „Žemaičiai akuzatyvą ir instrumentalį reiškia formomis mumìs, jumìs. Kai kuriose aukštaičių šnektose (pvz., apie Dótnuvą, Síesikus, Bagaslavìškį, Vadokliùs) jos vartojamos tik akuzatyvui reikšti, čia instrumentaliu eina trumposios mum, jum.“ (Zinkevičius 1966, 304).