Nuo gaisrų, kilusių ne tik karų metu, Klaipėda kentėjo ne kartą. Apie tai istorikų nemažai rašyta spaudoje, Klaipėdos miesto istorijai skirtuose leidiniuose, kraštotyriniuose veikaluose ir kt. Vis dėlto, didžiausia nelaimė Klaipėdą ištiko XIX a. viduryje. 1854 m. spalio 4 d. užsidegė pirklio Vilhelmo Matrėjaus (Wilhelm Muttray, 1806–1864) kanapių ir lajaus pilnas sandėlis. Pučiant stipriam vėjui, gaisras netruko išplisti ne tik krantinėse, bet ir didelėje uostamiesčio dalyje, kur laikyti linų, kanapių, medienos ir kitų to meto paklausių prekių pilni sandėliai (Safronovas 2020, 96). Ugnis siautėjo bemaž dvi dienas – iki spalio 6-os, kuomet gaisras buvo užgesintas.

Kas buvo gaisro kaltininkas? XX a. pr. istorikas Johanas Zembrickis (Johann Karol Sembritzki, 1856–1919) rašė, jog bandymų ieškoti gaisro kaltininkų būta, tačiau jie, esą, buvo nesėkmingi. Teisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog ,,pusvalandį prieš prasidedant gaisrui buvo pastebėtas iš kaimyninio medienos sandėlio į vėliau užsidegusįjį sėlinantis vyras su degančiu žibintu“ (Zembrickis 2004, 30). Tačiau kas buvo tas vyras – neišsiaiškinta.

Gaisras Klaipėdai pridarė nemenkų nuostolių. Pelenais virto ,,256 gyvenamieji namai, 83 sandėliai, 133 tvartai, 49 daržinės ir pašiūrės, 3 bažnyčios (Šv. Jono, reformatų ir lietuvių), 5 mokyklos (tarp jų Miestiečių, Mergaičių ir Senamiesčio), 9 karališkieji ir kiti visuomeniniai pastatai“ (Zembrickis 2004, 147). Kaip pažymi Vasilijus Safronovas, ,,sudegę pastatai buvo įvertinti 848 tūkst. talerių, bet dar devyniskart tiek sudarė nuostoliai dėl liepsnose pražuvusio kilnojamojo turto ir prekių“ (Safronovas 2020, 96). Be pastogės liko keli tūkstančiai žmonių. Didelių nuostolių patyrė teismas – sudegė daugybė aktų ir bylų, palikimų, globos, santuokos sudarymo dokumentų, hipotekos aktų (Zembrickis 2004, 148). Ugnis sunaikino ir Klaipėdoje veikusią F. V. Horcho spaustuvę (Kaunas 1987, 37). Klaipėdos teatro direktorius Francas Eduardas Moronas (Franz Eduard Morohn, 1797–1857) gaisro metu neteko gausios – 640 tomų – bibliotekos, prarado 60-ies operų kostiumus, dekoracijas ir įrangą (Zembrickis 2004, 148). Žmonių aukų gaisro metu beveik išvengta – J. Zembrickis įvardijo tik du žuvusiuosius (2004, 147).

Po gaisro gatvėse esą buvo apstu girtaujančių žmonių, net ,,degtinė vietomis tekėjo nutekamaisiais grioveliais“ (Zembrickis 2004, 147). Neapsieita ir be svetimo turto savinimosi atvejų: ,,Buvo daromos kratos ir įtartini daiktai atimami. <…> pradedant jenoto [meškėno – aut.] kailiu, auksiniu valandas mušančiu laikrodžiu ir vertingais sidabro daiktais, baigiant pakabinamos lempos skardiniu dangčiu ir alaviniu klizmos švirkštu“ (Zembrickis 2004, 147). Pasitaikė atvejų, kai rastus daiktus žmonės ,,dar tą pačią naktį išvežė į kaimą arba per sieną. <…> iš vieno valstiečio Grumbliuose buvo konfiskuotas visas sandėlis tokių vogtų manufaktūros prekių (iš viso 214 uolekčių audinio). <…> darant kratą, Smeltėje tarp kitų daiktų buvo rasta: 1 ritinys rudo kembriko [plono medvilnės audinio], 27 uolektys rudo kamloto [vilnos audinio – aut.] <…>, 1 ritinys baldų kartūno <…>, 9 paveikslai auksuotuose rėmuose, įvairių indų paauksuotais pakraščiais <…>, rasti užkasti 3 gabalai kamloto, 2 gabalai prijuostinės medžiagos, 1 ritinys širtingo [audeklo marškiniams] ir 1 ritinys skarelių. <…> be kitų daiktų, buvo konfiskuota sofa ir 5 kėdės, pavogtos gaisro metu. Dauguma žmonių savo auksą ir sidabrinius daiktus, grynus pinigus nešė į bažnyčias, ypač į Šv. Jono bažnyčią. Tačiau ta baisi ugnis prarijo ir bažnyčias, o Šv. Jono – pirmiausia, ir per gaisrą, gabenant iš jos minėtus vertingus daiktus, vėl daug kas dingo, o kiti susilydė ugnyje“ (Zembrickis 2004, 147–148). Už daiktų pasisavinimą gyventojai buvo baudžiami ne tik turto konfiskavimu, bet ir laisvės atėmimo bausmėmis: ,,<…> viena darbininkė Valdiškojoje Vitėje už gaisro metu rastų daiktų slėpimą buvo nubausta savaite kalėjimo“ (2004, 147).

Po gaisro Klaipėdos miestas įklimpo į dideles skolas. Zembrickio teigimu, ,,būtinybė atstatyti pastatus po gaisro ir t. t. užtraukė miestui didelę skolų naštą“ (2004, 65). Miesto atstatymas truko apie dešimtmetį. Po šios nelaimės buvo imtasi daug priemonių, skirtų gaisrų prevencijai (sugriežtinti priešgaisriniai ir sanitariniai reikalavimai naujiems pastatams, drausta namų palėpėse sandėliuoti degias prekes, neleista užstatyti įvažiavimų į kiemus, nustatytas leistinas namų aukštis ir kt.) (Safronovas 2020, 96).

Gaisras paminėtas ir nuo 1776 m. uostamiestyje veikusios masonų ložės Memphis istorijoje (Schreiberis 2016, 279–285). Rašyta, jog gaisras kilo spalio 4 dieną, trečiadienį, apie septintą valandą vakaro, ,,tvyrant rūkui ir siaučiant didelei audrai“ (Schreiberis 2016, 279). Būtent tą trečiadienį vyko minėtos ložės narių susirinkimas. Memphio istorijoje minėti gaisro padariniai, teigta, jog miestiečiams trūko ne tik gyvenamojo ploto, bet taip pat buvo juntamas maisto stygius. Rašyta, jog Klaipėdoje leistame dienraštyje Memeler Dampfboot (liet. Klaipėdos garlaivis) buvo gausu skelbimų, ,,siūlančių didelius pinigus už dingusius daiktus“ (Schreiberis 2016, 279).

Masonų draugijai būdinga filantropinė veikla atsiskleidė Memphio ložės iniciatyva savo patalpas (ložės salę) užleidus sekmadieniais vykusioms tenykštės evangelikų liuteronų bendruomenės pamaldoms, kasdieniam konfirmantų mokymui ir kitoms bažnytinėms apeigoms (Schreiberis 2016, 281–283). Pažymėta, jog prieš atvykstant dvasininkams, salę įsipareigota apšildyti. Pagalbos ranką iškart po gaisro – spalio 6 d. – nukentėjusiems taip pat ištiesė Memphio ložės narys Lorencas Lorkas (Lorenz Lorck, 1779–1854?). Spalio 7 d. laikraštyje Memeler Dampfboot pasirodė jo skelbimas, jog savo valdoje esančiame gyvenamajame name jis priimtų kelias be prieglobsčio likusias šeimas. Gera valia pasižymėjo ir Karaliaučiuje veikusios masonų ložės Po kaukole (vok. Zum Totenkopf) (veikė 1772–1832) ir Feniksas (vok. Phönix) (veikė 1775–1832). Gaisro aukoms jos paaukojo 40 talerių (Schreiberis 2016, 283).

Didįjį Klaipėdos gaisrą savo autobiografijoje taip pat minėjo pirklys, žinomas vokiečių archeologas, Homero aprašyto Trojos miesto atradėjas Heinrichas Šlymanas (Heinrich Schliemann, 1822–1890). Prieš pat Klaipėdos gaisrą Amsterdame įsigytas prekes (kelis šimtus dėžių indigo dažiklių ir kt. prekių) dviem garlaiviais H. Šlymanas savo agentams atsiuntė į Klaipėdą. Šlymano įspūdžius Klaipėdos miesto istorijai skirtame leidinyje citavo Zembrickis:

Miestas plytėjo prieš mus kaip milžiniškos kapinės, kuriose aprūkę, juodi mūrai ir kaminai stovėjo kaip didžiuliai antkapiai, kaip rūstus ženklas laikinumo visko, kas žemiška. Beveik netekęs vilties ieškojau aš tarp rūkstančių griuvėsių pono Meyerio. Pagaliau man pavyko jį rasti. Tačiau į mano klausimą, ar išgelbėti mano turtai, vietoj atsakymo parodė jis į savo rusenantį sandėlį ir pasakė: ,,Jie čia palaidoti.“ Smūgis buvo labai stiprus: po aštuonių su puse metų įtempto darbo aš įsigijau Peterburge 150000 talerių kapitalą ir dabar visa tai prarasta. Tos pačios dienos vakare aš ketinau keliauti toliau į St. Peterburgą su pašto ekipažu ir papasakojau kitiems keleiviams apie savo nelaimę. Tada vienas staiga paklausė mano pavardės ir sušuko, ją sužinojęs: ,,Schliemannas yra vienintelis, kuris nieko neprarado! Aš esu Meyerio ir Co tarnautojas. Mūsų sandėlis jau buvo pilnutėlis, kai atplaukė garlaiviai su Schliemanno prekėmis, ir todėl mums teko šalia pastatyti medinę pašiūrę, kurioje visas jūsų turtas liko nepaliestas. Nelengva išgyventi staigų perėjimą iš stipraus skausmo į didelį džiaugsmą: keletą minučių aš stovėjau netekęs žado: man atrodė, kad tai sapnas, visai neįtikėtina, kad aš vienas iš visuotinų griuvėsių nepaliestas išeičiau. Ir vis dėl to buvo taip“ (Zembrickis 2004, 149).

Įdomu tai, jog su Didžiuoju Klaipėdos gaisru susijęs ir vienas pirmųjų žurnalistikos istorijoje reportažų lietuvių kalba. Jo autorius – žinomas raštijos darbuotojas, pedagogas Johanas Ferdinandas Kelkis (Johann Ferdinand Kelch, 1801–1877). 1854 m. spalio 11 d. savaitraštyje Keleivis, iš Karaliaučiaus broliams lietuvininkams žinias parnešąs pasirodė J. F. Kelkio parengtas reportažas apie Klaipėdą nusiaubusį Didįjį gaisrą – Miegantieji, pabuskite; nes Wiešpats kalb su mumis išgąstingai! Reportažas išėjo greitai (žinia apie spalio 4 d. gaisrą pasirodė artimiausiame laikraščio numeryje spalio 11 d.) ir buvo tikslus. Kelkis rašė, jog gaisras Klaipėdoje kilo septintą valandą vakaro, siaučiant stipriai vėtrai. Reportažo autorius apgailestavo dėl uostamiestį ištikusios nelaimės, rašė, jog miestas virto pelenais:

Taip macney [stipriai] Pono Dievo Ranka ant Klaipedos užėjusi, ir vienojʼ Dienojʼ šalin yra visas jos didysis šios Vasaros Teisybės ir Neteisybes Pelnas, Viernybės ir Klastos Pelnas, ir šalin yra daug Įtaisimų nuo daug Metų šio, kad ir ne didžio, ale [bet] bagoto [turtingo] Miesto, ir kokiu du Tukstancziu Darbininkų dabar be Darbo ir be Turto, o viskas brangu (Kelkis 1854, 162).

Kelkis aprašė gaisro nuostolius. Rašė, jog gaisro metu sudegė gyvenamieji namai, bažnyčios, mokyklos ir kt. Pažymėjo, jog be pastogės liko keli tūkstančiai žmonių:

<…> geriausi Butai, o tarp tų didžiosi [didžioji] bey puikoji Vokeczių Bažnyczia liuteriškoji, o Bažnyczia kalvyniškoji, ir didžioji Lietuvininkų Bažnyczią, visos Miesto Szuiles [mokyklos], didysis Sudo Buts [teismo pastatas] ir svarbus Raštai tame, daug Malunų, daug Spykerių [sandėlių] su dide Daugybe visokio Tavoro [visokių prekių], Javų, Linų, Kanapjų, Druskos, ir taip vis toliaus ir toliaus, ir keli Szėpjei [laivai] ir Reizvaltes [plokščiadugnės valtys], ir pagal mano Nusprendimą kokie šeši, o rąsi [gal] gal buti aštoni Tukstanczei Žmonių be Pastogio yra, tarp tų penki Kunigai, drauge ir Vyskups, kaipo penktasis, Daugybe Mokitojų, o taip vis toliaus ir toliaus (Kelkis 1854, 162).

Reportažas atspindėjo vietos gyventojų nuotaikas. Aplankęs Klaipėdą po gaisro, Kelkis rašė, jog matė, kaip:

<…> Kelnerėse [nameliuose pusiau žemėje] visokie daiktai sukavoti [paslėpti]. Daiktai degė, kaip Žmonės šen ir ten vaikštinėjo ir bėgiojo, kaip Szimtais prastų Žmonių, Vyrų, Moterių ir Vaikų, geležinus Daiktus, Podus, Spatus [kastuvus] ir visokius kitus Rykus [indus, padargus] išplėšė pusdami pasinešė juos kavoti [slėpti] ir slapstyti, pasidžaugdami, lyg iš Karo po laimėto Mūšio Plėšimą [grobį] išsinešdami <…>“ (Kelkis 1854, 162). Reportažo autorius atkreipė dėmesį į žmonių girtavimą. Jis rašė, jog ,,<…> ištisi ant Gaso [gatvės] gulėjo per Mierą [per daug] prisigėrę <…>. Kiti mušės, kiti su Vandenimi pylės, kiti kitaip darkėsi, ir taip toliaus“ (Kelkis 1854, 162).

Dar vienas su Didžiuoju Klaipėdos gaisru susijęs amžininkų liudijimas saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – LMAVB RS). Emilijos Beniovskytės-Vrublevskienės (Emilia z Beniowskich Wróblewska, 1830–1886) diaristiniame palikime, be kitų dalykų, minėta ir uostamiestį ištikusi nelaimė[2]. E. Beniovskytės-Vrublevskienės dienoraščius tyrusi Reda Griškaitė pastebėjo, jog, be dienoraštyje aprašytų kasdienio gyvenimo dalykų, jame paminėtas ir Didysis Klaipėdos gaisras. Dienoraštyje Beniovskytė-Vrublevskienė pateikė gaisro priežasčių aiškinimą, kuris, pasak R. Griškaitės, ,,galbūt net atspindintis kolektyvinę nuomonę“ (Griškaitė 2012, 275). Vrublevskienė dienoraštyje rašė, jog Klaipėda – didelis miestas, kuriame verčiamasi prekyba bei spekuliacijomis. Anot Vrublevskienės, per prievartavimą ir žalą kitiems, šiame mieste esą buvo sukauptas didelis kiekis aukso, tačiau šiuos turtus, sukauptus dėl neteisėtai įgyto pelno, sunaikino Dievas (Griškaitė 2012, 275). Vis dėlto, dėl dienoraštyje išplėštų kai kurių puslapių, viso Vrublevskienės liudijimo apie Didįjį gaisrą neišliko.

LMAVB RS saugoma ir daugiau su Klaipėdos gaisru susijusių pasakojimų – iškarpų iš spaudos. Apie klestintį miestą griuvėsiais pavertusį gaisrą rašyta vokiškoje spaudoje. Lietuvių mokslo draugijos fonde (F255) saugoma iškarpa apie Klaipėdos gaisrą iš leidinio Balticher Beobachter (liet. Baltijos stebėtojas)[3]. Publikacija rengta 1939 m., minint 85-erių metų sukaktį nuo Didžiojo gaisro. Straipsnio autorius – asmuo, pasirašęs kriptonimu K. D. M. Publikacija pavadinta ,,Die Feuersbrunst in Memel vom Jahre 1854“ (liet. ,,Gaisras Klaipėdoje 1854 metais“). Joje rašyta, jog nelaimė uostamiestį užklupo pusę septynių vakare, pučiant stipriam šiaurės vakarų vėjui. Mieste buvo saugoma daug apdorotos ir neapdorotos medienos atsargų, todėl gaisras netruko išplisti – liepsnos keliavo iš namo į namą. Pasak straipsnio autoriaus, tenykščiais ugniagesiais buvo tik savanoriai piliečiai su menkais ištekliais, todėl pastangos stabdyti gaisrą buvo nesėkmingos. Taip pat rašyta, jog į pagalbą buvo atskubėjęs garlaivis ,,Adler“, pasiūlęs degančią miesto dalį panardinti, tačiau policijos vadovas šį pasiūlymą atmetė. Straipsnyje išvardyti gaisro nuostoliai, teigta, jog žmonių aukų beveik išvengta – žuvo tik keli miestiečiai. Pažymėta, jog gaisras baigėsi tik trečią dieną – spalio 6-ąją, penktadienį. Rašyta, jog miesto atstatymui reikalingų lėšų buvo gauta iš miestelėnų, karaliaus Frydricho Vilhelmo IV (Friedrich Wilhelm IV, 1795–1861), taip pat aukomis prisidėjusių Karaliaučiaus, Hamburgo, Berlyno pirklių ir kt.

Jei ne 1854 m. uostamiestyje siautęs Didysis gaisras, galbūt šiandien Klaipėdos architektūra atrodytų visiškai kitaip?..

Literatūra ir šaltiniai 

Griškaitė, Reda. 2012. ,,Emilijos Beniovskytės-Vrublevskienės (Emilia z Beniowskich Wróblewska, 1830-10-05–1886-12-23) dienoraščiai (1850-08-05–1886-09)“. Archivum Lithuanicum 14:227–308.

Kaunas, Domas. 1987. Mažosios Lietuvos spaustuvės. Vilnius: Mokslas.

Kelkis, Johanas Ferdinandas. 1854. ,,Miegantieji, pabuskite“. Keleivis iš Karaliaučiaus broliams lietuvininkams źines parnešąs.1854, spalio 1, nr. 41.

18. D. M. ,,Die Feuersbrunst in Memel vom Jahre 1854“. Baltischer Beobachter, 1939, 18. Januar, Nr. 15. LMAVB RS F255-1658.

Safronovas, Vasilijus. 2020. Klaipėdos miesto istorija. Klaipėda: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Schreiberis, Ottomaras. 2016. Švento Jono ložė ,,Memphis“ Klaipėdos mieste 1776–1926. Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė.

Vrublevskienė, Emilija-Beniovskytė. 1850–1855. Dienoraštis. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, F9-183, lap. 1r–92v.

Zembrickis, Johannas. 2004. Klaipėda XIX amžiuje. T. 2. Klaipėda: Libra Memelensis.

Įteikta 2024 m. rugsėjį

[1] Copyright©2024 Kotryna Rekašiūtė. Published by The Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences.

[2]LMAVB RS F9-183, lap. 79r–82r.

[3]LMAVB RS F255-1658.