Labai sudėtingas klausimas. Esu linkusi manyti, jog tam tikra prasme neįmanoma pamatuoti knygų vertės. Tai labai individualus dalykas. Juk kas vienam svarbu ir vertinga, kitam gali nieko nereikšti…

Ką galima rekomenduoti knygų pasaulio žmonėms, geriau už skaitytojus žinantiems ką jiems skaityti? Manau, jog bibliotekos darbuotojams knygų rekomenduoti nereikia, jie patys skaitytojams duoda rekomendacijų.

Manau, kad ne. Knygas labai vertinu, branginu ir gerbiu, todėl stengiuosi jas naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį.

Aš esu už pasirinkimus. Vieniems priimtinesnės elektroninės knygos, kitiems – niekas neatstoja spausdintųjų. Vis dėlto, aš priklausau pastarųjų kategorijai. Esu seno kirpimo žmogus – man tikros knygos jausmo niekas neatstos. Jaučiu neapsakomą malonumą laikyti ir vartyti seną knygą, gėrėtis jos estetine išvaizda ar įsivaizduoti kelis šimtus metų skaičiuojančius jos autorius! Tačiau, kad ir kaip romantiškai tai skambėtų, visų reikalingų profesinės, specializuotos literatūros spausdintų knygų nerandu, tad neretai tenka pasinaudoti ir skaitmeniniais jų variantais.

Manau, kad labai skiriasi skirtingų kartų požiūris į knygą. Vienaip knygas vertino mano seneliai, kitaip – tėvai, skirtingai ir mano karta. Asmeniškai aš, augau su knyga, tiesiog buvau jų apsupta. Buvau prisirašiusi į bemaž visas miesto bibliotekas, iš kurių kas kartą išeidavau su glėbiu knygų. Maža to, knygų įkvėpta, maža būdama pati kurdavau ir rašydavau įvairias istorijas – juk knygos įkvepia! Džiaugiuosi, jog laikui bėgant meilė knygoms niekur nedingo, priešingai – tik stiprėjo ir aktyviai reiškėsi, o ir profesijos pasirinkimas mane amžiams susaistė su knyga. Man knyga neapsakomai svarbi. Ji verčia mąstyti, skatina diskutuoti, niekada neleidžia pasijusti vienišu, pripildo sielą emocijomis, praplečia akiratį, o ir kiek daug ji gali pasakyti apie žmogų! Nepaprastai džiaugiuos šiandien galėdama suktis aplinkoje, kurioje į knygą žiūrima su pagarba, kurioje ji vertinama ir branginama. Vertinu turimą galimybę bendrauti su knygas išmanančiais žmonėmis, knygos  brangintojais ir bičiuliais –  su tikrais knygų žmonėmis.

Knygos turi būti naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį, tad tikriausiai skolinčiau visas.

Tikrai nedrįsčiau pretenduoti į knygą apie save.

Negalėčiau išskirti. Skaitau dalykinę, mokslinę literatūrą, tad dažniausiai mano akiratyje lietuvių, vokiečių tyrėjai.

Veikiausiai būtų su mano profesija susijęs leidinys.

Šiuo metu mažai lieka laiko grožinei literatūrai. Ant darbo stalo nuolat nugula profesinė literatūra. Kalbant apie laisvalaikį, šiuo metu skaitau klasika tapusį vieno svarbiausių olandų kultūros filosofo, istoriko Johano Huizingos (ol. Johan Huizinga, 1872–1945) veikalų – „Viduramžių ruduo“.  Ne tik praplečiu savas žinias, bet tikrai patiriu ir didžiulį skaitymo malonumą.