Kristinos Janušaitės-Valleri mintys apie knygas
Kristina Janušaitė-Valleri – publicistė, rašytoja, lituanistė, kultūrinių ir literatūrinių turų Venecijoje vadovė, 2004–2009 m. dirbusi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje redaktore, jau 10 metų gyvena Italijoje ir rašo poeziją lietuvių ir italų kalbomis. Literatūros konkursų tiek Lietuvoje, tiek Italijoje dalyvė ir nugalėtoja. Jos tekstai buvo publikuoti įvairiuose literatūros žurnaluose ir poetiniuose rinkiniuose tiek lietuviškai („Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“ ir kt.), tiek italų kalba (žurnale “El Ghibli”; poezijos rinkiniuose: “Viaggio di versi: Nuovi poeti contemporanei”, 2013; “Invito alla poesia: oggi mi sento poeta”, 2013; “Il Federiciano”, 2014 ir kt.).
Žodį, kalbą K. Janušaitė-Valleri suvokia kaip savo esatį – vidinius namus. Rašydama gimtąja kalba sugrįžta prie savo ištakų, prie lietuviškosios tapatybės. Kurdama italų kalba, tarsi iš vidaus prisiliečia, priartėja prie naujos kultūros ir visuomenės. Žodyje tarsi veidrodyje atsispindi kūrėjos patirtys, kurios kūrybinėje plotmėje transformuojasi ir įgauna naujų reikšmių bei prasmių. Eilėraštis, (už)gimstantis dviejų kultūrų sandūroje, įtrūkyje, atveria kelią tarpkultūriniam bei kūrybiniam dialogui.
Tai labai individualu. Kita vertus, vertinga knyga tokia, kuri atliepia skaitytojo poreikius, lūkesčius. Taip pat tokia, prie kurios grįžtama, skaitoma ne sykį, ta, kuri, kaip relikvija, atminimas, perduodama iš kartos į kartą. Tokia, kuri išlieka aktuali net ir praėjus šimtmečiams. Tai literatūros klasika. Nesenstanti, atliepianti bendražmogiškas vertybes, skatinanti susimąstyti, permąstyti save patį per skaitomą tekstą, reflektuoti gyvenimą, būtį, buvimą.
Kadangi bibliotekininkai – knygos žmonės, tai visų pirma norėtųsi paminėti prieš porą metų Italijoje išleistą vertingą leidinį – „Guida tascabile delle librerie italiane viventi“ (it. Dabartinių Italijos knygynų kišeninis vadovas), kuriuo jau teko ne kartą pasinaudoti keliaujant po Bel Paese (liet. Gražioji šalis) ir aplankant kai kuriuos nurodytus knygynus. Sukaupta daug vertingos informacijos knygų ir knygynų mėgėjams, lankytojams, nes knygynai – taip pat daug pasako apie šalį, jos kultūrą, tautos mentalitetą.
Dar viena knyga, verta dėmesio, įvairiems gyvenimo atvejams (ypač kai galbūt užklumpa netikėta bibliotekos lankytojo užklausa) – „Curarsi con i libri. Rimedi letterari per ogni malanno“ (liet. Išsigydyk knygomis. Literatūrinės priemonės nuo kiekvieno negalavimo). Šie literatūriniai receptai siūlo autorių ir knygą tiek sielos, tiek kūno negalavimams įveikti: nesvarbu, ar tai būtų peršalimas, ar gripas, ar kokia nors fizinė trauma, ar sunkus melancholijos atvejis. Tinkama knyga perskaityta reikiamu momentu gali pakeisti gyvenimą, pakreipti jį kita linkme, įkvėpti, suteikti jėgų. Tai „gydomoji“ literatūros galia, nepavaldi laikui ir neapsiribojanti konkrečia šalimi ar kuriuo nors vienu autoriumi.
Retai kada. Nebent tarp puslapių (dar papildomai įdėjus į baltą popieriaus lapą) suspausti kokį gėlės žiedą ar medžio lapą – praėjusio laiko atmintį.
Nemanau. Spausdintos ir skaitmeninės knygos – tarsi du paraleliai pasauliai, kurie vienas kitam netrukdo. Tikiu spausdintos knygos galia, nes dabartiniame technologijų pasaulyje ir ypač pandemijos metu, kai, atrodo, visas gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę, norisi ir konkrečių pojūčių: per lytėjimą, uoslę prisiliesti prie knygos, pajausti ją, puslapių faktūrą, kvapą. Galiausiai – pajausti skaitymo malonumą verčiant puslapius, galbūt pasižymint juose pastabas.
Tikiu, kad taip. Kita vertus, tokiam teiginiui pagrįsti reikėtų atlikti tyrimą. Galiu kalbėti tik vertinat savo pažįstamų ratą. Jie – taip pat knygos žmonės. Koks tas ryšys – labai individualu. Nedrįsčiau imtis apibendrinimų.
Asmeniškai man dedikuotos arba ypač brangios, vertingos, arba su mano pačios pastabomis paraštėse.
Būtų kelių žanrų sanpyna: istorinis-epistoliarinis romanas su poezijos elementais bei Lietuvos ir Italijos kontekstais.
Sunku būtų išskirti vienos kurios nors šalies autorius, juolab kad studijuodama literatūrologiją susipažinau su įvairių šalių literatūra. Galbūt kai kurie rašytojai svarbesni vieną gyvenimo etapą, kitą – kiti autoriai. Pastaruoju metu nemažai dėmesio skiriu italų literatūrai, ypač moterų poezijai, kuri savita tiek turiniu, tiek poetinėmis formomis, kontekstais. Įdomūs Alda Merini, Antonia Pozzi, Cristina Campo, Margherita Guidacci, Antonella Anedda tekstai. Italo Calvino „Le città invisibili“ („Nematomi miestai“) – italų rašytojo knyga, palikusi gilų įspūdį.
Įdomi ir japonų literatūra – tiek poetinis žanras haiku, tiek romanai. Išskirčiau XX a. pradžios japonų rašytojo Natsume Sōseki modernistinį kūrinį – „I am a cat“ („Aš esu katinas“).
Greičiausiai apie Veneciją, miestą-labirintą, kuriame slėpiningai susipintų žmonių ir venecijietiškų, XIII–XVIII a., palazzi (it. rūmų), calli (venec. dialekt. gatvelių) istorijos, likimai, išvagoti kanalų ir intrigų.
Šiuo metu ant naktinio arba kavos staliuko keletas skaitinių. (Profesinis įprotis, kai vienu metu tenka skaityti keletą knygų). Visų pirma itališkas žurnalas „Poesia“ – profesionalus leidinys, pristatantis tiek italų, tiek užsienio poetų kūrybą. Biblija – nesenstanti knyga, lydinti mane jau daugelį metų, keliaujanti kartu iš vienos šalies į kitą, turintį savo istoriją ir įsirašiusi į mano asmeninę istoriją.
Knyga, prie kurios nuolat grįžtu – vokiečių filosofo H. G. Gadamer „Istorija. Menas. Kalba“, kur reflektuojama gimtosios kalbos svarba ir vertė, kuri ypač atsiskleidžia gyvenant kitoje kultūrinėje ir kalbinėje erdvėje.
Paustovskio „Aukso rožė“ – refleksijos, trumpos novelės apie rašytojo darbą, pašaukimą. Knyga-relikvija – mamos dovana, jos pačios jaunystėje daug skaityta, su jos pastabomis.
Neįmanoma nepaminėti ir dalykinės literatūros, skaitinių – knygų apie Veneciją (jos meną, istoriją, architektūrą) bei lietuvių kalbos didaktikos, metodologijos veikalų, lituanistinių vadovėlių.
Na ir galiausiai – japonų rašytojos Hiro Arikawa romanas „Keliaujančio katino kronikos“ ir vienos šiuolaikinės italų poetės Ilarios Boffa eilėraščių rinkinys „Periferie“ (liet. Periferijos).