Lino Kontrimo mintys apie knygas
Žurnalistas, istorikas, komunikacijos konsultantas, Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos tyrimų instituto mokslininkas Linas Kontrimas: „Vrublevskių biblioteka buvo mano mėgstamiausia skaitymo ir mokymosi vieta.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knyga kaip daiktas man pirmiausia siejasi su estetika: koks jos vizualus įspūdis, popieriaus kokybė. Juk ne veltui senosios knygos buvo kaustytos brangiaisiais metalais ir akmenimis.
Na, bet šiais laikais knygos būna ir elektroninės. Žinoma, jų dizainas taip pat svarbus, tačiau kiek aplinkui besuktumei, knygos vertė yra jos autorius, turinys. Neretai turinys savo reikšmingumu pranoksta ir patį autorių…
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Oho, koks klausimas su lankeliu… Na, atsakysiu panašiai: ogi tokią, kurią parašė pats bibliotekos darbuotojas.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Cha cha, žinoma, daugybę kartų. Ir ne tik ką nors užspausti, paremti, papuošti, užlipti. Taip, taip, deja, visko būta. Esu rinkęs senas, nurašytas knygas ir jas kurį laiką naudojęs kaip lentynų karkasą kitoms, suprask – labiau reikšmingoms, knygoms rikiuoti.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Turinio reikšmės prasme – ne, bet niekas nepakeis knygos teikiamo malonumo dirginti uoslę, tyloje girdėti verčiamų lapų šnaresį, kuris, beje, labai skiriasi priklausomai nuo popieriaus storio, kokybės.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Nežinau, ar kiekviena karta, man labiau – kiekvienas individualiai, sukuria savo santykį su knyga. Tiksliau – sukuria knygai vietą savo gyvenime. Nes jų juk gali ir nebūti. Gali atsitikti taip, kad augdamas šalia pramogų ar laisvalaikio būtinybių knygos neturi, o knyga asocijuojasi tik su pamokomis, užduotimis, vadovėliais.
Nežinau, ar viena istorija iliustruos mano karto požiūrį į knygas, bet tos grupelės, su kuria bendraudavau – taip. Sykį, čia kalbu dar apie tolimą aštuntąjį dešimtmetį, „deficito“ ir nelaisvės metus. Kartą pamokos metu gavome žinią, kad viename Kauno knygyne galima laisvai gauti tarptautinių žodžių žodyną. Jo jau mums reikėjo, skaitėme įvairesnę, įdomesnę literatūrą, tad tarptautinių žodžių vartojimas buvo norma. Su keletu draugų pabėgau iš pamokų, nuvažiavau ir tikrai – guli knyga, imk ir pirk. Grįžtant į mokyklą grįžo ir kita, visai ne euforinė „knygų medžiotojo“ nuotaika: kaip reikės pateisinti praleistas pamokas? Bet kai mano literatūros mokytoja sužinojo priežastį, ne tik neparašė N, bet ir nusistebėjo, kodėl nepasisakiau iš anksto, sako, ir pati būtų išleidusi.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Nėra tokios. Bet aš skolinu tik tiems žmonėms, kurie moka su knyga elgtis ir neužmiršta esantys ją pasiskolinę, sugeba grąžinti.
Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?
Patikėkite, rasčiau epizodų visiems žanrams, bet kol gyvenu, tol savo laiko netalpinčiau į viena kurį žanrą. Vėliau, kai Didysis Pasaulio Rašytojas pasikvies, tada ir pažiūrėsime.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Buvo bangos, kai autoriai plūstelėdavo iš tam tikros šalies arba regiono. Dabar manęs autoriaus šalis nebedomina, na, nebent patraukia koks nors jo ar jos biografijos epizodas. Mane liūdina tai, kad nemoku tiek užsienio kalbų, kad galėčiau laisvai skaityti originalo kalba. Vertimas, net ir tobulas, jau yra dviejų – kūrėjo ir vertėjo, darbas.
Jeigu pats rašytumėte, apie ką būtų knyga?
Jau rašau… Dar nedrąsiai, lėtai, susikaupdamas, bet pradėjau nuo literatūros vaikams. Taip pat mėgstu rašyti poeziją, vėliau tikiuosi atrasti ir kitus literatūrinius žemynus bei pakeliauti po juos.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Visada skaitau keletą, ne vieną. Kadangi šis pokalbis nefiksuos dabarties momento, o atliks tokį laikų sujungimo vaidmenį, tai pasakysiu, kad skaitau vieną naujausią romaną, vieną klasikos kūrinį, taip pat esė rinkinį, vieną istorinę monografiją ir keletą politikos tekstų. Raidžių kasdienybėje susirenka pakankamai.