Kaip aš aiškinu savo gimnazistams, vertingiausia ta knyga, kuri atitinka tavo dvasios konsteliaciją, rezonuoja sielą, knygos turinys atitinka tavo dvasios alkį, ieškojimą ar tenkina smalsumo troškulį. Tik ta knyga vertinga, kuri tave prakalbina, atveria, įkvepia. Čia nekalbu apie knygos vertę aukcionuose, apie tai net šlykštu kalbėti, kaip ir apie prekeivių kuriamus mitus, kurių šiuolaikinių dailininkų kūryba vertinga, nors tai tėra tik rafinuotas melas, prekės ženklo sukūrimas – dažniausiai jie vertina diletantiškai ir nepamato tikrų talentų. Be abejo, inkunabulas visada bus inkunabulas, Mažvydo katekizmas ir bus Mažvydo katekizmas visiems laikams, čia ir arkliui aišku. Grįžtant prie asmeninių konsteliacijų. Man lemtingi posūkiai buvo paauglystėje perskaityta Lizelotės Velskopf-Henrich nuotykių apysaka „Harka“ – nuo tada pradėjau reguliariai ir daug skaityti, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ – nuo tada skaitau tik klasiką, Tomo Mano „Užburtas kalnas“ – nuo jo atsivėrė visas pasaulis, ne tik baisus, bet kartu ir paslaptingas, ir nepaprastai įdomus, pilnas nuostabą keliančio grožio.

Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščių fragmentai“, visas 4 dalis, Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“. Yra daug naujų labai gerų tekstų.

Gimnazijoje savo kabinete turiu spintą ir knygų lentyną. Sudėjau ten iš savo bibliotekos nuotykinių knygų dublikatus ir sovietinių laikų atšviestų ir įrištų knygų stirtą. Daugiausia tai religinės literatūros, kurią draudė okupantai, pavyzdžiai. A. Maceinos, J. Girniaus Amerikoje leistų ar kitų knygų kopijų pavyzdžiai.
Bet yra ir beviltiškų knygų, kurių niekas jau niekada nebeskaitys, jos atlieka dekoracijos funkciją, savotiškos knygų kapinės. Bet išmesti, atiduoti į Grigiškes – ranka nekyla, negaliu to padaryti. Tai čia jos ir kiurkso ne pagal paskirtį.

Man tik gaila tų žmonių, kurie skaito ir beskaitys tik skaitmenines knygas. Tikros knygos turi kvapą, formą, jas galima paliesti, jose palikti kokį granato figos lapą, nusiskintą kur Izraelyje, palikti tų metų kalendorėlį ar pirkimo čekį. Su tikra knyga bendrauji – ji panašiausia į žmogų. Aišku, knyga turi būti iš tavo bibliotekos.

Mano kartos požiūris tegali būti tik teigiamas. Profesorė Irena Veisaitė, mano buvusi dėstytoja ir gyvenimo mokytoja, artima bičiulė ir dabar mano, kad knygos mane išgelbėjusios nuo degradacijos, kai sovietiniais laikais gyvenau kaime. Jos ir buvo vienintelės mano intelektualinės draugužės. Tame yra daug tiesos. Bet per sovietinės okupacijos laikotarpį knygos ne tik gelbėjo, bet ir kvailino, pateikė iškreiptą, selekcionuotą pasaulio vaizdą. Juk buvo verčiami tik kairuoliški autoriai arba jie buvo tokiais paverčiami, nutylint jų kritišką požiūrį į Sovietų Sąjungą. Taigi nedidelę išlygą pridėčiau.

Tokių knygų nėra. Esu skolinęs net Česlovo Milošo knygas su jo autografais. Ir grąžino. Bet vengiu skolinti tas knygas, prie kurių, tikrai žinau, greit pats grįšiu. Po to pats keiki save – reikia knygos, o ji pas pasiskolinusįjį gal net dar nepradėta skaityti tebeguli. Dažniausiai jos būna su pieštuku pažymėtais, tik man suprantamais simboliais, o knygos paskutiniame priešlapyje – su savotiškomis nuorodomis. Kai knygą kartais koks dundukas visgi „nuskaito“ ar jam ją paprasčiausiai kas nukniaukia – gaila visų pirma būna ne prarastos knygos – o tų pastabų, nuorodų, pabraukymų.

Postmodernistinis auklėjamasis romanas. Gal net su nuotykių elementais, keisčiausių nutikimų epizodais.

Esu nepataisomas „nacionalistas“. Domiuosi tik autoriais, kilusiais iš Lietuvos arba su ja kaip nors susijusiais. Be abejo, iš čia mano didelis dėmesys Amerikos, Izraelio Kanados, Lenkijos, Pietų Afrikos Respublikos, Rusijos, Vokietijos literatūroms. Man jau per 50 metų, aš nebegaliu sau leisti prabangos visokiems madų pirsčiojimams ar ieškojimams. Kaip tik siaurinu šalis, bet kuo toliau, tuo labiau lendu gilyn. Bandysiu paaiškinti savo metodą, kuris jau apie dešimtį metų yra galutinai nusistovėjęs. Pavyzdžiui, Giunteris Grasas man įdomus ir dėl to, kad draugavo su dailininke ir poete Aldona Gustas, kuri kilusi iš to paties Šilutės rajono, kaip ir aš. Džeromą Selindžerį skaitau labiau nei Keruaką, nes Selindžerio senelis kilęs iš Tauragės. Poetas, rašytojas, dainų kūrėjas ir atlikėjas Leonardas Koenas svarbus ir aktualus man visų pirma dėl to, kad jo mama yra iš Kauno. Visada pirmumo teisė kliūva litvakams ar Lietuvos didikų, bajorų palikuonims: Fiodorui Dostojevskui, Vitoldui Gombrovičiui, Česlovui Milošui. Arba buvusiems Lietuvoje autoriams, turėjusiems Lietuvoje bičiulių, žinojusiems apie Lietuvą: Gijomui Apolinerui, Tomui Manui, Romenui Gary, Hermanui Zudermanui, Ivanui Buninui. Kai kam gali susidaryti įspūdis, kad aš pamišęs dėl žydų kilmės autorių. Tai ne visai teisingas požiūris. Paprasčiausiai talentingiausi žydai, kone didžiausioji jų dalis, turi litvakiškas šaknis. Taigi prieš atsiversdamas neskaitytą knygą visada savęs paklausiu: ar yra bent menkiausias ryšys, siūlelis, vedantis į mano Lietuvą? Bet būna ir išimčių, kartais skaitau ir visiškai nesusijusius su Lietuva autorius. Kartais…

Knygą jau parašiau. Tai atsiminimų knyga. Bet ne tokių standartinių, nuo Adomo ir Ievos prasidedančių. Veikiau pasakojimai apie tai, kaip gyvenau savo gimtajame Barvų kaime maždaug 1965–1980 metais. Kasdienis gyvenimas sovietinės okupacijos laikais buvusiame Klaipėdos krašte. Paprastų kaimo žmonių, ne rezistentų, bet ir ne komunistų. Bičiuliai sako, kad parašiau labai atvirai, be jokios cenzūros, savęs niekur nepagražinau. Nežinau, ne man spręsti, rašydamas apie tai negalvojau. Tai tikrai ne išpažintis. Tiesiog papasakojau tai, ką norėjau papasakoti. Įsivaizdavau, kad pasakoju jaunimui, savo mokiniams. Esu labiau pripratęs prie jaunų akių ir ausų. Knyga dedikuota dukrai Ievai. Tiesa, knyga vadinasi „Pasakojimai prabudus. Atsiminimai“, išleido Naujasis Židinys-Aidai.

Šiuo metu skaitau vyskupo Motiejaus Valančiaus parengtas kantičkas – „Giesmių knyga arba Kantičkos“. Išleista Tilžėje 1913 metais. Vadinasi, kiek redaguota kalba. Bet kito leidimo neradau. Mat knygas skaitau namie. Motiejus Valančius – mano mėgstamiausias XIX amžiaus lietuvių autorius, mano pagrindinis lietuvių nacionalinis herojus, pats svarbiausias, tikras numylėtinis.