Ta knyga, kuri ugdo ir augina žmogaus humanistinę dvasią.

Šiuo metu, kai jau visoje ES ir Lietuvoje pradeda atsigauti mokslas, Bibliotekos darbuotojams rekomenduočiau perskaityti ne vieną, o kiek įmanoma daugiau knygų (jų nėra daug) mokslotyros ir tautotyros klausimais. Jeigu bibliotekininkai sugrįžtų į mokslą šiose srityse, jie labiausiai pasitarnautų mokslui ir Tėvynei, atrastų savo gyvenimo prasmę, pakiltų iš buities  į būties lygmenį, taptų ne slėnių, o kalnų žmonėmis. Jų taip trūksta Lietuvoje.

Niekada. Mūsų namuose jau kelios kartos knyga yra gerbiama, laikoma didele vertybe.

Elektroninė knyga – man tik informacinė: reikalui, o ne dvasiai. O šiaip elektroninių variantų nei gerbiu, nei skaitau.

Taip. Kiekviena karta turi savo knygas ir savo autorius. Lietuvoje dabar lėtai, pamažu, bet mūsų anūkų karta jau pradeda grįžti prie lietuviškos klasikos, persisotinusi postmodernistine bjaurastimi. Mūsų kartos požiūris į knygą – romantiškas, ieškant jose dvasinių orientyrų.

Skolindama esu labai daug praradusi man brangių širdžiai knygų. Bet vis tiek skolinu. Su viltimi, kad knyga padės žmogui.

Mano biografija – svarbi tik man pačiai. Visuomenei – ji jokia vertybė. Dabar populiarus posakis – mokslininko biografija – tai jo bibliografija. Ji jau parašyta.

Gyvenimo tėkmėje man svarbūs buvo bet kokios šalies autoriai; svarbiausia, kad jie būtų MANO! – savo kūryba atitinkantys mano dvasinius lūkesčius. Dabar, jau artėjant į saulėlydį, skaitau tik lietuvišką literatūrą, gerokai pavarčiusi ir pasižiūrėjusi asmenvardžių rodyklę. Be jos man knyga atrodo netvarkinga, savo netvarka įtakojanti ir turinį. Negaliu gaišti laiko chaosui.

…

Akademiko Zigmo Zinkevičiaus „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ ir akademiko R. Grigo „Lietuvių tautos išlikimo drama“.