Panemunės pilis yra geriausiai išlikusi renesansinė tradicinės gynybos rezidencinė pilis Lietuvoje. Pilis, kurią statant 1604–1610 m. dar tęstos gotikinių pilių gynybos tradicijos, suformuota ant kavos, aplink trapecinį uždarą kiemą įrėmintą kampiniais bokštais ir buvo skirta ne tik gynybai, bet ir gyvenimui. Panemunės mūrai išsiskiria ne tik savo efektingu dydžiu, kurį lėmė vykę rezidencijos atnaujinimo darbai XVII a. II pusėje ir ypač XVIII a. II p., bet ir kompleksiškai išlikusia klasicistine sienų tapyba. Paskaitoje siekiama atskleisti pirminį – renesansinį – vengrų kilmės Lietuvos bajoro Jonušo Eperješo tradicinės gynybos rezidencinės pilies pavidalą ir rezidencijos transformaciją XVIII a. II pusėje, kuomet objektą iš esmės atnaujino ir išplėtė Generalinis žemaičių seniūnas Antanas Anupras Gelgaudas ir jo palikuonys paversdami klasicizmo idėjų įkvėpta ištaiginga Apšvietos epochos didikų rezidencija. Dvaro sodybos neįsivaizduojamos be jas supančių parkų. Panemunės pilį taip pat supa parkas, kuris yra taip pat kelių epochų palikimas. Valdant Eperješams čia buvo sodai, tvenkiniai, žvėrynas, rezidenciją supo miškai. XVIII a. pabaigoje sukurtas angliškas – peizažinis parkas, atspindėjęs Gelgaudų kultūrinį akiratį. Naujai pažvelgti į Gelgaudų indėlį kuriant Panemunės parką leidžia ir pirmą kartą viešai pristatomos 1774 m. kunigo Bonifaco Vrublevskio eilės (vertė Mindaugas Paknys), kurios buvo dedikuotos „Jos didenybei panelei Eleonorai Gelgaudaitei, LDK sargybininko dukrai. Panemunės kalno į žavingą itališką sodą perstatymo proga.“ Paskaitą skaitė Marius Daraškevičius – humanitarinių mokslų daktaras, architektūros istorikas, Panemunės pilies direktorius, Vilniaus dailės akademijos mokslininkas stažuotojas. Tarp jo mokslinio darbo sričių patenka Naujųjų laikų Europos architektūros istorija ir teorija, Rytų Europos architektūra bei taikomoji ir dekoratyvinė dailė, taip pat Lietuvos bajorų materialinė kultūra. M. Daraškevičius yra mokslinių straipsnių ir knygų skirtų dvarų architektūrai autorius.