Manyčiau, tai būtų tokia knyga, kurią perskaitęs nepamiršti –  ne dėl to, kad ji sunervino ar šokiravo, o tiesiog dėl savo gražumo ir tikrumo. Kuris gali būti ir skausmingas, ir liūdnas, ir juokingas.

Siūlyčiau šias: Alice Munro „Brangus gyvenime“ ir Fernando Pessoa „Nerimo knyga“.

Teko. Regis, kažką prislėgiau (suklijuotus lapus kažkokius). Ir aišku, tam pasitarnavo ne kokia brošiūrėlė, o Dickenso „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“.

Man – tikrai ne. Patinka jausti knygos faktūrą, kvapą, o senose knygose (iš bibliotekos paimtose ar pirktose senų knygų knygynuose) dar būna įdomių dedikacijų, sudžiovintų lapų, įrašų ir netgi piešinėlių paraštėse.

Sunku pasakyti. Tačiau veikiausiai kiekvienoje kartoje bus žmonių, kurie skaitys ir kurie neskaitys dėl įvairių priežasčių: skirtingo išsilavinimo, pasaulėžiūros, interesų, pagaliau – snobizmo, mados ar nuobodulio.

Kai kurias knygas žmonės skolinasi iš snobizmo. Viena draugė prapuldė man „Feminizmo ekskursus“ būtent dėl šios priežasties. Manyčiau, kad esmė – ne knyga, o žmogus, kuriam tą knygą paskolini.

Manyčiau, kad tragikomedijos.

Sakyčiau, anglosaksai. Ir klasikai (G.K. Chestertonas, C.S. Lewisas, J.R.R. Tolkienas, A. Huxley, E. Waugh, E.A. Poe), ir mokslinės fantastikos bei detektyvų autoriai (jų labai daug, paminėsiu tik žanro klasikę A. Christi).

Pusiau distopinį romaną „Laumžirgis“.

Fernando Pessoa „Nerimo knygą“. Grožiuosi teksto poezija ir minties gelme.